Meditacijos
Antradienis, liepos 1
Mt 8, 23–27
Kas jis per vienas, kad net vėjai ir marios jo klauso? (Mt 8, 27)
Mokiniai ką tik tapo neįprasto eiliniam žmogui Jėzaus elgesio liudininkais. Jie užklupo Mokytoją ramiai miegantį, nors valtį blaškė didžiulės bangos (plg. Mt 8, 24). Pažadintas Jis atsikėlė, „sudraudė“ vėjus ir ežerą, tarsi neklusnius vaikus (plg. Mt 8, 26). Ir audra nutilo, tapo visiškai ramu! Tad nieko stebėtino, kad mokiniai net nustėro, kad jiems kilo klausimas, ėmė kirbėti abejonė: „Kas jis per vienas?“ (Mt 8, 27).
Pasvarstykime ir mes. Kokį Jėzų matome šioje Evangelijos ištraukoje? Pirma, Jis yra žmogus, ištikimas savo misijai. Mokinių pažadintas Jėzus nesupyko, neapibarė jų, kad be reikalo kelia paniką; o juk galėjo juos sugėdinti, išlieti emocijas ir apsivertęs ant kito šono toliau sau miegoti. Tačiau Jėzui labiau rūpėjo apaštalai ir jų dvasinis augimas. Vienu paprastu klausimu Jis atkreipė dėmesį į jų didžiausią poreikį ir paragino juos dar labiau pasitikėti: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ (Mt 8, 26). Jėzus gebėjo išnaudoti kiekvieną progą, kad savo mažąją kaimenę pamokytų, padrąsintų ir ugdytų.
Antra, Jėzus yra ne tik žmogus. Jo valdžia ir autoritetas kyla iš paties Dievo. Nors mes Jį vadiname Karaliumi, Jis pirmiausia yra Dievo Sūnus. Žmogus bando rodyti savo galią gamtos jėgoms ir kartais jam pasiseka šias jėgas suvaldyti, tačiau tik iki tam tikro laiko, paskui įsiutusios jos keršija dvigubai. Jėzus čia pasireiškia kaip audrų, vėjų ir vandens stichijos Šeimininkas – Jam visa paklūsta.
Dievystės ir žmogystės dermė ir vienovė Jėzuje Jį daro vieninteliu, nepakartojamu Asmeniu. Joks žmogus, net pats galingiausias ir švenčiausias, nebūtų pajėgęs atlikti nė šimtosios dalies to, ką padarė Jėzus. Joks žmogus, net pats gailestingiausias, nebūtų įstengęs taip atjausti mažutėlių skausmo, kaip atjautė Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis – „Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, <...> esantis vienos prigimties su Tėvu“, priėmęs kūną iš Mergelės Marijos, kad mus atpirktų ir išgelbėtų.
O kas tau yra Jėzus? Pagalvok, atsakyk sau ir dėkok už Jo meilę ir nutildytas audras tavyje, tavo aplinkoje.
Jėzau, dangaus ir žemės Viešpatie, palenkiu Tau savo valią ir atveriu širdį.
Pr 19, 15–29; Ps 26, 2–3. 9–12
Trečiadienis, liepos 2
Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–52
Pagaliau po trijų dienų jį rado Šventykloje... (Lk 2, 46)
Pagaliau... Marija ir Juozapas galėjo lengviau atsikvėpti: jų mylimas Ješua gyvas ir sveikas, Jis neatsidūrė abejotinoje draugijoje, priešingai, sėdi Šventykloje, klausosi mokytojų, juos klausinėja ir stulbina savo išmanymu. Tačiau širdyje vis tiek kirbėjo klausimas: „Vaikeli, kam mums taip padarei?“ (Lk 2, 48). Iš tiesų, kodėl kartais mūsų vaikai iškrečia ką nors tokio, nuo ko tėvai pražyla ar juos net pakerta liga?
Turbūt kaltas nesusikalbėjimas ir savarankiškumo paieškos. „Mama, aš jau nebe vaikas!” – į pernelyg didelę tėvų globą reaguoja paauglys. O mamytė vis dar nori nešioti jį savo glėbyje, lepinti kaip vaikystėje. Tada ji leisdavo jam viską, vadino princu. Laiku nenubrėžtos ribos veda į susvetimėjimą. Tikėtina, kad Marija ir Juozapas tokių auklėjimo klaidų nedarė. Jie natūraliai vadovavosi išmintimi, kurią šiuolaikinė visuomenė pradeda pamiršti: geram vaikui užauginti reikia viso kaimo.
Švęsti Velykų į Jeruzalę išsiruošė visas Nazaretas: būryje ir smagiau, ir saugiau. Marija su Juozapu šįkart vedėsi ir Jėzų, nes dvylikamečiams berniukams tokia piligrimystė jau yra privaloma. To meto vaikai tikriausiai buvo savarankiškesni už dabartinius paauglius. Šventoji Šeima savo Sūnui davė sveiką laisvę – leido bendrauti su visais maldininkais. Tad, tikėtina, kad tik vakare susizgribo, jog Jėzaus niekur nematyti.
Pranešimas žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose apie be žinios dingusį vaiką sujaudina net visai svetimus ir bevaikius žmones. Kiekvienas esame pašauktas išgyventi šeimyniškumą. Persiėmę Marijos „taip“, jos atvirumu Žodžiui, gebėjimu tai, kas svarbu, laikyti „savo širdyje“ (Lk 2, 51), galime tapti ne tik broliais ir seserimis Kristuje, bet ir kitų Bažnyčios narių dvasiniais tėvais bei motinomis per paprastą bendravimą, atidų klausymąsi ar patarnavimą. Juk Bažnyčia – piligrimų būrys, keliaujantis Dangaus link, bendruomenė, auganti išmintimi ir malone.
Marija, Šeimų Karaliene, savo užtarimu mokyk mus suvokti, kad svetimų vaikų nėra. Padaryk mūsų šeimas svetingas mūsų vaikams ir jų bičiuliams.
Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 4–8
Ketvirtadienis, liepos 3
Šv. Tomas, apaštalas
Jn 20, 24–29
Mes matėme Viešpatį! (Jn 20, 25)
Mokiniai spirgėjo džiaugsmu ir pasakojo Tomui: „Mes matėme Viešpatį!“ (Jn 20, 25). Tačiau šis bičiulių įkarščiu neužsikrėtė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Prabėgo visa savaitė...
Kaip manai, ar apaštalai bandė įtikinti Tomą? Jeigu taip, tai kokiu būdu? Ar jie pasimėgaudami pasakojo susitikimo smulkmenas, atkreipdami dėmesį į vis kitus dalykus? O gal priešingai – tik šypsojosi ir visas patirtis laikė savo širdyje, su Tomu kalbėdavosi tik apie orą. Kaip elgtumeisi tu? Toji savaitė iki Atvelykio Tomui buvo tarsi tūnojimas „pragaruose“, laukiant, kol ateis Jėzus ir išsives jį iš netikėjimo erdvės į tikrumo ir pasitikėjimo aukštumas.
Tomo mąstysena nepasikeitė, jis nepatikėjo bičiulių „šnekomis“. Kol nepasirodė pats Jėzus... Palinkėjęs visiems ramybės, Jėzus kreipėsi tiesiai į mažatikį apaštalą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Abejonės išnyko; Tomas ištarė trumpiausią ir karščiausią tikėjimo išpažinimą: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Savaitė abejonių... ir dešimtmečiai drąsaus, ištikimo triūso Viešpaties vynuogyne. Apaštalas Tomas iš pradžių darbavosi dabartinės pietryčių Turkijos teritorijoje, paskui skelbė Evangeliją keliaudamas tolyn į rytus, kol pasiekė Keralą pietų Indijoje. Pasak tradicijos, Tomas per du dešimtmečius įsteigė septynias Indijos krikščionių bendruomenes. Keralos krikščionys iki šiol tvirtai laikosi tikėjimo, kurio sėklą pasėjo šv. apaštalas Tomas.
Gal ir tave bičiuliai kartais pavadina abejojančiu Tomu? Gal ir pats prikabini tokią etiketę kitiems? Nesigėdyk abejonių. Tiesiog lauk susitikimo su Jėzumi, kuris ateina pas tave išskėstomis rankomis. Jis nesmerkia nei tavęs, nei kitų abejojančių, neatstumia nė vieno. Jėzus žino, kad netikintis gali tapti misionieriumi, užkietėjęs nusidėjėlis – šventuoju. Mūsų laukia puiki ateitis, jei išdrįsime pasidalyti Gerąja Naujiena.
Tikiu Tavimi, Jėzau, mano Viešpatie ir mano Dieve.
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Penktadienis, liepos 4
Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67
Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus! (Pr 24, 6)
Ilgam gyvenimui stipriai pakrypus vakarop, Abraomas, laikydamasis senovinės tradicijos, savo turto valdytojui palieka nurodymus, kur ieškoti jo sūnui tinkamos žmonos. Pirma, valdytojas tegu nerenka sūnui žmonos iš kanaaniečių, tarp kurių jis gyvena (plg. Pr 24, 3). Antra, valdytojui liepiama sūnaus niekada nevesti į tą kraštą, iš kurio Abraomas buvo kilęs (plg. Pr 24, 6).
Neįprastas patarimas! Tačiau, turint galvoje Dievo sandorą, jis yra gyvybiškai svarbus. Abraomo palikuonys, gyvendami Kanaano žemėje, vieną dieną galėjo pajusti pagundą grįžti į savo protėvių kraštą. Tačiau grįžti ten reikštų atsisakyti Dievo pažado duoti jiems naują žemę, kurioje jie būtų išrinktoji Dievo tauta. O imti žmoną iš kanaaniečių dukterų drausta norint apsaugoti Abraomo palikuonis nuo savaiminio įsiliejimo į juos supančią kanaaniečių kultūrą.
Nesigilindami į kanaanietiškų sužadėtuvių ir santuokos ypatumus, šiuos nurodymus galime pritaikyti ir savo dvasinėje kelionėje. Kaskart, kai patiriame Dievo meilę ir gailestingumą, ir mes esame Dievo kviečiami palikti savo senojo gyvenimo „tėvynę“ ir nesigręžiodami keliauti į naujo gyvenimo Kristuje „pažadėtąją žemę“. Šventoji Dvasia mums parodo, kad yra kai kas didingesnio už mus supančią savanaudiškumo ir godumo kultūrą (Biblijos pasakojime – tai kanaanietiška aplinka), ir mus kviečia tą didingesnį gėrį priimti.
Apmąstydamas šį skaitinį, pagalvok, ką tau reiškia „ten“ arba tavo „senasis gyvenimas“. Taip pat pamąstyk, ar neesi įsitraukęs į tas kultūros atmainas, kurios tave atitolina nuo Viešpaties. Ar nesileidi kad ir į mažučius kompromisus su pasauliu ir „nesusituoki“ su juo, taip perimdamas jo ne itin sveikus papročius ir vertybes?
Dievas turi nuostabų planą tau. Jis mato tavo ateitį. Jis nori išgydyti tavo praeities žaizdas, išlaisvinti tave iš kaltės ir gėdos dėl praeities nuodėmių. Jis nori tau suteikti tokį patį džiaugsmą ir tvirtą tikslą, kaip ir savo didžiausiems šventiesiems. Tad priimk ateitį, kurią Jis tau yra paruošęs. Nesugrįžk atgal!
Jėzau, Tu esi tikrasis mano paveldas!
Ps 106, 1–5; Mt 9, 9–13
Šeštadienis, liepos 5
Pr 27, 1–5. 15–29
Aš esu Esavas, tavo pirmagimis. (Pr 27, 19)
Įdomu, kaip šis pasakojimas pateko į Bibliją? Keistokas Biblijos redaktorių pasirinkimas? Jokūbas visiškai atvirai meluoja savo tėvui Izaokui, kad kaip nors gautų palaiminimą, skirtą vyresniajam broliui Esavui. Nieko pamokomo. Kur čia dorybė? Pagarba, teisingumas, klusnumas? Jokūbo apgaulės ir saviapgaulės istorija užsimezgė gerokai anksčiau. Dar būdamas dvynys motinos įsčiose, Jokūbas stengėsi įgyti pranašumą prieš Esavą (plg. Pr 25, 23). Vėliau, po daugelio metų, jis ėmėsi klastos – apgaule įkalbėjo Esavą, labai pavargusį ir peralkusį po ilgos medžioklės dienos, parduoti savo pirmagimystės teises už dubenį troškinio (plg. Pr 25, 29–34).
Visa tai mus sugrąžina prie klausimo: kodėl visi šie pasakojimai sudėti į Bibliją? Ko jais siekiama? Ko iš jų turėtume pasimokyti?
Sužinome, kad, nepaisant šių svarbiausių veikėjų netobulumų ir trūkumų, Dievas gebėjo veikti per juos. Tiesą sakant, kartais Jis netgi pasinaudodavo jų trūkumais ir silpnybėmis įgyvendindamas savo planą – sukurti sau išrinktąją tautą. Dievo troškimo surinkti sau tautą negalėjo nuslopinti jokios kliūtys, jo negalėjo išsklaidyti jokios žmonių nuodėmės.
Kokia viltinga žinia mums! Jokūbas gavo tėvo palaiminimą, ir nors jis laikė to palaiminimo lobį dužliame ir nelabai švariame klastingos savo širdies „moliniame inde“, Dievas jo neatėmė (plg. Pr 27, 33). Priešingai, Dievas pasiryžo lydėti Jokūbą, šiam pamažu skinantis kelią. Panašiai ir mes galime pasitikėti, kad Dievas įstengs išgauti gėrį iš mūsų gyvenimo sumaišties ar netvarkos.
Taigi galiausiai paaiškėja, kad ši nepatogi istorija įtraukta į Bibliją ne veltui, ji yra pamokoma. Ji mums parodo, kad neprivalome būti tobuli, jog Dievas mus mylėtų. Mūsų nuodėmės neatima iš mūsų teisės būti Dievo išrinktiems, kaip Jokūbas, ir atlikti esminį vaidmenį įgyvendinant Viešpaties planą. Nenumalšinamas Dievo gerumas ir nepaliaujamas gailestingumas yra galingesni už viską. Juo labiau – už nuodėmę.
Viešpatie, dėkoju, kad myli mane ir lieji man savo malonę, nors aš taip dažnai suklystu ir suklumpu.
Ps 135, 1–6; Mt 9, 14–17
Sekmadienis, liepos 6
Lk 10, 1–12. 17–20
Jei nueisite į kurį nors miestą ir jus priims, pasilikite.... (Lk 10, 8)
Įsivaizduok esąs vienas iš Jėzaus mokinių, pasiųstas į misiją. Einate dviese. Nuvykę į paskirtą miestelį, atsistojate aikštėje ir skelbiate: „Dievo Karalystė arti jūsų!“ (Lk 10, 9). Kaip reaguos vietiniai gyventojai? Ar jie susižavės ir norės ilgiau pasiklausyti jūsų, daugiau sužinoti apie ją? Gal visai nekreips į jus dėmesio? O gal išjuoks ir išvarys iš miestelio?
Jėzus instruktuoja septyniasdešimt du mokinius, kuriuos pasirinko siųsti į evangelizacinę misiją. Pateikia realistinį misijos paveikslą: vieni žmonės juos priims, kiti galbūt atmes. Jie turi skelbti Gerąją Naujieną, bet rezultatas – ne jų rankose, evangelizuotojams jis neturi rūpėti. Dievas padaugino jų pastangas, net demonai pakluso šiems mokiniams dėl Jėzaus vardo (plg. Lk 10, 17).
Mes irgi nežinome, kaip žmonės reaguos, kai bandysime dalytis savo tikėjimu. Esame linkę vis persvarstyti: ar jie bus atviri, išgirs mano skelbiamą žinią? Gal mandagiai patylės ir sakys, kad jiems tai visai neįdomu? Tačiau mūsų apsisprendimas papasakoti žmonėms apie Dievo Karalystę neturėtų remtis numanoma jų reakcija. Mums pavesta tiesiog ją skelbti ir į ją kviesti.
Pirmutinė reakcija iš tiesų gali būti atmetimas, bet mes nežinome, kas bus ateityje. Galbūt po kelerių metų kas nors atsigręš į Kristų, prisiminęs kadaise mūsų pasakytus žodžius apie Viešpaties meilę. Kažkas panašaus galėjo nutikti ir mokiniams, nusipurčiusiems nesvetingo miesto dulkes nuo savo sandalų. Jų pasėtas žodis galbūt sudygs vėliau, kai pasklis žinia apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių.
Tad nenusimink, jei nematai savo pastangų rezultato. Džiaukis tuo, kad padarei viską, ką Dievas tau pavedė padaryti, džiūgauk, nes ir tavo vardas įrašytas danguje (plg. Lk 10, 20)!
Jėzau, darysiu viską, ko trokšti Tu. Savo darbo vaisius leisiu susirinkti Tau.
Iz 66, 10–14; Ps 66, 1–7. 16. 10; Gal 6, 14–18
Pirmadienis, liepos 7
Pr 28, 10–22
Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau! (Pr 28, 16)
Šiandienos pirmajame skaitinyje matome Jokūbo bendravimo su Viešpačiu pradžią. Žinome, kad jis apgaule išviliojo iš savo brolio Esavo palikimą ir palaiminimą. Taip pat žinome, kad Esavas užsidegęs atkeršyti. Taigi Jokūbo kelionė ieškoti nuotakos tarp savo motinos tautiečių, be kita ko, yra patogi proga pabėgti nuo brolio rūstybės. Tačiau net ir bandydamas pabėgti nuo Esavo, Jokūbas negali pabėgti nuo Viešpaties. Dievas jį aplanko sapne, kai jis nakčiai sustoja Bet-Elio šventovėje.
Jokūbo naktinis regėjimas žymi įspūdingą jo santykių su Viešpačiu naujumą. Be abejo, Jokūbas žinojo Dievo pažadus, duotus jo tėvui Izaokui ir seneliui Abraomui. Tačiau dabar pažadą jis gauna tiesiogiai, nes pasirodęs Dievas jam pažada ne tik palaiminti žemę ir palikuonis – šiuos pažadus Dievas davė ir Abraomui, ir Izaokui, – bet ir nuolat būti su pačiu Jokūbu, jį saugoti!
Jokūbas reaguoja kaip tų laikų žmogus, pratęs derėtis su savo dievais, kad išpeštų iš jų kokios nors naudos. Jis sutinka sekti Dievą, jei Dievas suteiks jam sėkmę ir saugos jį. Viešpats priima nelabai tobulą Jokūbo atsakymą. Jis puikiai žino, kad laikui bėgant Jokūbas geriau suvoks, kaip Dievas įgyvendina savo tikslus jo gyvenime.
Ir mes, kaip Jokūbas, galime būti nustebinti ir sykiu palaiminti, Dievui ištiesus mums ranką ir pakvietus artintis prie Jo. Kartais Jis mus nubloškia nuo puikybės ir nuodėmės „arklio“, į šipulius suskaldo mūsų pasitenkinimą savo gyvenimu. Tačiau kartais Dievas mus stumteli kur kas švelniau, pavyzdžiui, paskatina prisijungti prie Biblijos studijų grupelės, padėti parapijoje ar paimti ant stalo gulinčią dvasinio turinio knygą.
Tavo tikėjimas yra daugiau nei tai, ką paveldėjai iš savo šeimos. Jis turi augti visą gyvenimą ir priartinti tave prie Viešpaties. Jis skirtas tam, kad užmegztum asmeninius santykius su gyvuoju Dievu. Šiandienos skaitinys mums rodo Jokūbą jo kelionės pradžioje, bet tai buvo tik pradžia. Dievas jam buvo paruošęs kur kas daugiau. Tas pats pasakytina ir apie tave!
Viešpatie, suteik man akis, kad regėčiau Tave, ir klusnią širdį, kad Tau atsiliepčiau.
Ps 91, 1–4. 14–15; Mt 9, 18–26
Antradienis, liepos 8
Mt 9, 32–38
Minios stebėjosi ir sakė: „Dar niekad Izraelyje nėra buvę tokių dalykų.“ (Mt 9, 33)
Keli žmonės stebi tą patį įvykį, bet paskui kiekvienas jį atpasakoja kitaip, abiejų reakcija yra skirtinga. Kaip tik tą parodo šiandienos Evangelija. Jėzus išveja nebylumo demoną ir žmogus prakalba! Dauguma žmonių buvo apstulbę ir kupini pagarbios baimės (plg. Mt 9, 33), tačiau kai kurie fariziejai vis tiek piktinosi ir sakė, kad Jis daro stebuklus demonų valdovo galia (plg. Mt 9, 34). Tad ar pastebime Dievo veikimą, ar leidžiame baimei, abejonei, įtarumui aptemdyti mūsų žvilgsnį ir tampame dvasios neregiais.
Gyvename tokiais laikais, kai skatinama abejoti viskuo, ko nepajėgiame paaiškinti moksliškai. Ne vienas atsineša skaudulių ir nusivylimų iš praeities, kai buvo įsitikinę, kad Dievas privalo ateiti į pagalbą, tačiau jos nesulaukė. Panašios nesėkmės gali mus paversti cinikais, nesiryžtančiais dar sykį patikėti Viešpačiu.
Kaip galėtume naujai pajusti nuostabą ir susižavėjimą Viešpaties darbais? Geriausias būdas – plačiau atverti akis ir savo širdis. Tik nesakyk, jog tai naivu ir paprasta. Pabandyk aktyviai ieškoti Dievo esaties, o Jis tikrai gebės tave nustebinti pasirodęs ar prabilęs ten, kur tu visiškai to nesitikėjai. Saulėlydžio gaisai, nutapyti Viešpaties rankos. Padrąsinantys bičiulio žodžiai – Dievo balso aidas. Ramybė namuose, vaikams sumigus. Tai Dievo ženklai, rodantys, kad Jis yra čia su mumis.
Stebuklų laikai nepraėjo. Ir mes galime būti Viešpaties stebuklų liudininkais. Meldžiamės, kad išgytų brangi bičiulė, – ir simptomai išnyksta be jokio medicininio paaiškinimo. Bergždžiai kovojome prieš įsišaknijusį nuodėmingą polinkį ir įgavome netikėtos stiprybės pasipriešinti, nepasiduoti.
Jėzus gyvas ir šiandien. Jis vis dar daro stebuklus. Kad ir kaip ilgai Jis būtų tylėjęs, reikiamu metu atsilieps. Neleisk abejonėms, baimei ar įtarumui aptemdyti proto ir širdies. Prašyk, kad Šventoji Dvasia atvertų tavo akis ir gydytų sužeistą širdį. Net jeigu ne iki galo supranti, kaip, bet Ji pasistengs įtikinti tave savo artumu ir nuolat kvies pamatyti mažus stebuklus, kurie vyksta visai čia pat.
Viešpatie, atverk mano akis ir širdį, kad pamatyčiau kasdienybės stebuklus.
Pr 32, 23–32; Ps 17, 1–3. 6–8. 15
Trečiadienis, liepos 9
Mt 10, 1–7
Pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. (Mt 10, 1)
Kokios mintys kyla, išgirdus žodžius „netyrosios dvasios“? Gal sudrebi nuo šv. Petro vaizdingo palyginimo: „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“ (1 Pt 5, 8)? O gal sukalbi maldelę šventajam arkangelui Mykolui: „Tu, dangaus galybių Kunigaikšti, šėtoną ir visas piktąsias dvasias, kurios pasaulyje tyko pražudyti sielas, Dievo galybe nugramzdink į pragarą.“
Daugelis tokių ir panašių vaizdinių gimdo baimės ir bejėgiškumo pojūtį: velnias atrodo siaubingas priešas, prieš kurį mes jaučiamės silpni ir pasiduodame be kovos. Tačiau gyvenimas – kovos laukas, o kiekvienas tikintysis – kareivis dvasių mūšyje.
Jei kovotume vien savo jėgomis, pralaimėtume. Bet Jėzus nepalieka mūsų vienų, kaip neapleido apaštalų, siųsdamas juos į misiją. Bažnyčios istorija taip pat liudija, kad tokią pačią valdžią gaudavo vyskupai, kunigai ir net pasauliečiai. Jėzaus galios arsenalas neišsenka, ta valdžia, jėga ir stiprybė teikiama ir mūsų laikais. Ją gavai ir tu!
Neprisimeni? Nieko nuostabaus, nes ši valdžia duodama per Krikštą, o dauguma mūsų buvo pakrikštyti kūdikystėje. Krikštas ne tik nuplauna gimtąją nuodėmę (suaugusiems – ir visas iki Krikšto padarytas nuodėmes), jis padaro mus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos Kristaus misijos dalininkais, suteikia mums Dievo vaiko orumą, kuris įgalina mus „išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11).
Kokiais ginklais apsiginkluoti, kad atsilaikytume? Vienas pagrindinių ginklų – malda. Pajutęs gundymą, kylantį geismą, pyktį ar pavydą, šaukis dangiškojo Tėvo: „Gelbėk mane nuo piktojo!“ Apsikabink prisikėlusį Viešpatį ir laikykis, kol priešas pabėgs. Jeigu mumyse laikysis Dievo žodis, nugalėsime piktąjį (plg. 1 Jn 2, 14).
Dvasinė kova niekada nesiliauja nei aplink mus, nei mumyse. Bet dėl to nereikia pasiduoti baimei ar nerimui. Jėzaus galia ir stiprybė kompensuoja mūsų žmogiškąjį silpnumą, leidžia gyventi Dievo vaikų garbės laisve (plg. Rom 8, 21).
Viešpatie, dėkoju Tau, kad suteiki jėgų ir mokai kariauti su nematomu priešu.
Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17–24; Ps 33, 2–3. 10–11. 18–19
Ketvirtadienis, liepos 10
Mt 10, 7–15
Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. (Mt 10, 7)
Bendradarbių komanda beveik visą mėnesį darbavosi prie vieno projekto. Termino pabaiga artėjo, viską spėjo padaryti laiku, bet paskutinę minutę buvo pakeistos kai kurios sąlygos ir... Ar pavyks komandai išlikti vieningai, neapsižodžiuoti, nesidrabstyti kaltinimais? Jei visi užsidegs kaip degtukai, „gaisras“ neišvengiamas.
Šį kartą jiems pasisekė, nes vienas iš jų, Jokūbas, išliko ramus, susikaupęs ir pagarbus kitiems. Bendradarbiai stebėjosi, kaip jis geba nepasiduoti susierzinimui, neigiamoms emocijoms. Jokūbas nusišypsojęs parodė: ant jo darbo stalo – krucifiksas. Žvilgsnis į Nukryžiuotąjį padėdavo išlikti ramiam, atsispirti įtampai.
Galbūt panaši įtampa slėgė ir apaštalus. Jėzus juos siunčia į nepažįstamas vietoves ir nežinia, kaip jie bus priimti: gaus nakvynę, bus pavaišinti, jų skelbiamas žodis išgirstas, o gal priešingai – pasijuoks iš jų ar netgi užsiundys šunimis. Tokiu atveju, kai nepadeda žodžiai, romi ir kantri laikysena gali iškalbingai paliudyti: Dievo Karalystė tikrai jau čia pat (plg. Mt 10, 7).
Jėzus gyvas tavyje ir manyje. Šiandien mes esame tie mokiniai, kuriuos Jis siunčia į misijas: vienus – į tolimus kraštus, kitus – iki kaimyno durų. Ir tokiai misijai nereikia žodžių: savyje nešamės Dievo paveikslą, o geras darbas kitam, nelaukiant atlygio ar padėkos, paskatina artimą susimąstyti, kas slypi už mūsų gerumo. Nešiodami vieni kitų naštas, atnešame Dangaus Karalystę.
Tad drąsos! Prisimink – su tavimi Jėzus, perkeitęs tavo gyvenimą, padaręs tave Dievo vaiku, Dangaus Karalystės piliečiu. Žmonių širdis perkeis ne tavo žodžiai, ne tavo veiksmai, bet tavyje esąs Kristus. Jis atves tave ten, kur galėsi dalytis tikėjimo patirtimi, leis tau būti sėjėju, dosniai beriančiu sėklą ne tik į gerą žemę, bet ir į akmenuotą dirvą, tarp erškėčių, ant kietai sumindyto tako. Karalystė vis tiek „išsprogs“, ji – čia pat.
Jėzau, gyvenk manyje. Padaryk mane savo Karalystės ženklu, veik manyje ir per mane.
Pr 44, 18–21. 23–29; 49, 1–5; Ps 105, 16–21
