Meditacijos
Šeštadienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Mt 5, 1–12
Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė (Mt 5, 3).
Taip Jėzus pradėjo pamokslą, pasakytą beveik pačioje tarnystės pradžioje. Vienu sakiniu Jis metė iššūkį, kuriuo gyventi stengėsi ištisos tikinčiųjų kartos. Kam patinka būti beturčiui dvasia? Kam patinka būti nuolankiam? Kam patinka liūdėti?
Šiandiena yra tinkama proga apmąstyti šią Evangelijos pastraipą, nes mums ne tik primenamas Palaiminimų iššūkis, bet ir jais gyvenę žmonės. Tai nesuskaičiuojamas visų tautų įvairiausiais laikais gyvenusių šventų vyrų ir moterų būrys. Motina Teresė, Augustinas, Klara, Pranciškus Asyžietis, Jonas XXIII, Tomas Akvinietis, Kotryna Sienietė, Kryžiaus Jonas, Kūdikėlio Jėzaus Teresė, tėvas Pijus, Kazimieras, Jurgis Matulaitis ir daugybė kitų mums rodo, kad įmanu būti gailestingam, tyraširdžiui ir taikdariui. Kaip ir mes, šventieji negimė tobuli, bet tokie tapo. Tad ir mes galime augti šventumu.
Šventųjų tarnystė daug platesnė ir didingesnė nei tik būti pavyzdžiais mums. Pasak Šventojo Rašto, jie mus supa kaip didžiulis liudytojų debesis, mus drąsina, užtaria ir džiaugsmingai sveikina. Šis vaizdinys teiškyla mums meldžiantis. Įsivaizduokime šventąjį Patriką, šnibždantį laiminimo žodžius, šventąją Faustiną, raginančią skubėti prie gailestingumu srūvančios Jėzaus Širdies. Atminkime Senojo Testamento šventuosius: Izaiją, Sarą, Mozę ir kitus. Jie džiaugiasi kiekvienu mūsų žingsneliu šventumo link ir be paliovos mus užtaria maldomis.
Atminkime – niekada nesame vieni! Mus supa pripažintų ir nežinomų šventųjų būrys, padedantis gyventi šventai. Tad džiaukimės Dievo dovanotu gyvenimu. Tikrai galime tapti šventaisiais ir mes.
Dėkoju, Tėve, kad man davei tiek daug brolių ir seserų Viešpatyje. Suteik malonę įsirikiuoti į didžiulį šventųjų būrį.Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3
Sekmadienis, lapkričio 2
Vėlinės
Išm 3, 1–9
Kodėl meldžiamės už mirusius žmones? Todėl kad tai daryti mus ragina Šventasis Raštas. Senajame Testamente skaitome apie Judą Makabėjų, kuris, surinkęs iš savo kareivių du tūkstančius sidabrinių drachmų, nusiuntė jas į Jeruzalę kaip atnašą už nuodėmę. Šią atnašą jis aukojo už žuvusius savo kareivius, po kurių tunikomis laidojimo dieną buvo rasti „šventieji Jamnijos stabų atminai“. Juos žydams Įstatymas draudė nešioti. Judas Makabėjus tikėjo, kad maldos išlaisvins jo kareivius iš nuodėmės ir atvers jiems kelią į dangų (plg. 2 Mak 12, 38–45).
Bažnyčia jau nuo pat savo atsiradimo pradžios meldžiasi už mirusiuosius. Mes, katalikai, tikime, kad „tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1030).
Taigi šiandien labai puiki proga pasimelsti už išėjusius anksčiau mūsų. Maldoje prisiminkite savo draugus, giminaičius, mylimuosius, taip pat ir tuos, kuriuos jums buvo tikrai sunku mylėti. Mes nežinome, kas yra teisus (plg. Išm 3, 1), kas eina tiesiai į dangų, kas į skaistyklą ir kiek ilgai ten turi būti. Tačiau tikrai žinome, kad jie paliko šį pasaulį ir kad teisiųjų sielos yra ramybėje (plg. Išm 3, 3).
Bažnyčia įsitikinusi maldos už mirusius svarba, nes nėra beprasmės maldos. Net jei žmogus, už kurį meldžiamės, jau visiškai Viešpaties ištyrintas, Dievas paima šią mūsų intenciją ir išlieja palaiminimus kitiems: Bažnyčiai, netikintiems ar net mums patiems. Jam rūpi, kad atvertume savo širdis ir melstumės už Jo Kūną – Bažnyčią tiek čia, žemėje, tiek danguje.
Dėkoju Tau, Jėzau, už Tavo meilę. Dėkoju, kad Tavo krauju buvome išteisinti ir sutaikyti su Dievu Tėvu. Meldžiame už esančius skaistykloje, kad jie būtų visiškai nutyrinti ir įžengtų į Tavo Karalystės šviesą.Rom 5, 5–11; Ps 23, 1–6; Fil 3, 20–21; Mt 25, 31–46
Pirmadienis, lapkričio 3
Fil 2, 1–4
Kai išgirsti žodį „nuolankumas“, ką pirmiausia pamanai? Menka savigarba? Silpna valia? Leidimas kitiems tave išnaudoti? Ne tokį nuolankumą Dievas nori mumyse išugdyti, ir ne apie tokį nuolankumą rašė Paulius. Pauliaus aprašytasis nuolankumas – tai gebėjimas save ir kitus matyti Dievo akimis: kaip Jo mylimus vaikus ir Dangaus piliečius. Anot Pauliaus, nuolankumo sąvoka apima stiprybę tapti kaip Jėzus – besąlygiškai mylėti, atleisti, ištverti ir kilniai viskuo dalytis su kitais.
Nuolankiems žmonėms nereikia dėvėti kaukių ar kitaip rodytis. Jie mato kitų žmonių brangumą Dievo akyse ir nėra linguojami atsitiktinių aplinkybių, tokių kaip reputacija, sveikata ar išvaizda. Nuolankumas teikia pirmenybę kitiems, nes mato, kokie svarbūs jie yra Dievui (plg. Fil 2, 4).
Šios rūšies nuolankumas yra ne našta, bet džiaugsmas! Jis taip išlaisvina mūsų širdis iš baimės ir savanaudiškumo, kad įgyjame jėgų pasiaukojančiai mylėti artimą. O pasipūtimas stengiasi tol žeminti kitus, kol išryškinsime savo svarbą. Kad pradėtume išties jaustis geresni už kitus, reikia įdėti daug darbo, todėl išdidumas laiko mus visąlaik užimtus savais interesais ir užsklendžia mus Dievo malonei. O štai nuolankumas apjungia mus kaip Kristaus kūną.
Geriausias nuolankumo ppavyzdys mums yra Jėzus. Jis nusižemino, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės. Jo meilė neprarado nei vieno. Jis visuomet tiesė rankas į varganuosius, nepajėgiuosius, nurašytuosius, – Jame nuolankieji randa artimą draugą.
Kiekvienądien mums tarnaujant namuose ar kitur Dievas suteikia mums galimybę būti kaip Jėzus. Dalykimės palaiminimais su tais, kam jų reikia, ir meilė bei palaima plūs nuo Dievo sosto. Jis – nesibaigiančių šaltinių Dievas. Drąsiai perimkime Jo laikyseną, o Jis pasirūpins visomis mūsų reikmėmis.
Viešpatie Jėzau, dėl manęs Tu nusižeminai. Išlaisvink mane iš išdidumo, kad tapčiau kaip Tu. Leisk man atrasti džiaugsmą stengiantis tarnauti, o ne būnant aptarnaujamam.Ps 131, 1–3; Lk 14, 12–14
Antradienis, lapkričio 4
Lk 14, 15–24
Palaimintas, kas vaišinsis Dievo Karalystės pokylyje! (Lk 14, 15)
Įdomu, kad į šį palaimimą Jėzus atsakė palyginimu apie žmones, nesiveržusius pietauti su karaliumi. O mes tikėjomės, kad Jis kalbės apie žmonių, sulaukusių Dievo Karalystės atėjimo, laimę.
Jėzus, užuot pasakojęs apie didžiulę šventę, rodo į atšiaurią tikrovę. Žinoma, dangiškoji puota bus įstabi. Smagu svajoti, kaip sėdėsime prie vieno stalo drauge su Marija, Petru, Juozapu ir visais šventaisiais. Bet Jėzus palyginimu prašo mūsų pamąstyti, ar mes iš tiesų norime priimti Jo kvietimą, ar ruošiamės į Jo puotą.
Kvietimo priėmimas ir ruošimasis nereiškia, kad mes turime užsidirbti savo išgelbėjimą. Tai maloningas karaliaus kvietimas į puotą, tai kvietimas būti Jo svečiais. Nė vienas nepelnė vietos prie puotos stalo. Karalius paprasčiausiai pakvietė mus iš savo begalinio gerumo, norėdamas savo gerumu pasidalyti su mumis. Tačiau iš pakviestųjų į puotą vieni sakėsi esą pernelyg užimti, tad negalėsią atvykti, kiti sakė negalį priimti tokios garbės. Dar kiti nuoširdų šeimininko kvietimą galėjo palaikyti klasta.
Šis palyginimas kalba apie mūsų tikrovę. Jėzus jau numirė dėl mūsų nuodėmių. Jis jau atkėlė Dangaus vartus. Jis jau pakvietė kiekvieną, taigi ir mus, sėsti su Juo už Eucharistijos stalo. Jau esame pakviesti ir į šlovingąją puotą laikų pabaigoje. Tai laisvas Karaliau kvietimas. Jį gavo ne tik turtingieji ir galingieji, ne tik tobuli ir ypač dorybingi. Visų Jėzus prašo priimti Jo kvietimą ir rengtis puotai.
Tad nelūkuriuokime! Meskime šalin mus teršiančias nuodėmes. Neleiskime, kad įvairūs sumanymai bei rūpesčiai mums trukdytų ruoštis dangiškajai puotai ir priimti maloningą Karaliaus kvietimą. Ateikime pas Jėzų ir leiskimės Jo vaišinami. Ateikime pas Jį ir džiaukimės puota. Jai iš tiesų verta ruoštis!
Dėkoju, Jėzau, už pasiūlytą vietą prie Tavo vaišių stalo. Nekantraudamas laukiu dienos, kai galėsiu Tave matyti veidas veidan!Fil 2, 5–11; Ps 22, 26–32
Trečiadienis, lapkričio 5
Fil 2, 12–18
Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų… (Fil 2, 14)
Visi pažįstame žmonių, kurie, regis, yra gyvi šios pastraipos pavyzdžiai. Jie retai praranda ramybę. Jie išlieka ramūs, kad ir kas dėtųsi šalia jų. Jų veiduose visada šviečia šypsena. O kaip nuliūstame palyginę šiuos žmones su savimi, ypač jei mes netenkame savitvardos net menkiausiems sunkumams kilus. Tada norime turėti nors lašelį jų tykumo.
Nesileisk į šiuos lyginimus! Atminkime, kad priklausome Dievui ir kad Jis myli mus, kad ir kokio būdo esame. Jo palankumas priklauso ne nuo mūsų nuopelnų ar klaidų. Jei taip būtų, niekas negalėtų turėti vilties. „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9). Tad nesididžiuokime dėl savo vertumo ir nepulkime neviltin suklupę!
Juk pasakyta, kad „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Kai tarnaujame su džiaugsmu ir vengiame išdidaus pasikliovimo savimi, teikiame Viešpačiui garbę. Ką dar geresnio galime nuveikti? Užuot mąstę apie siekiamo tikslo sunkumą, užuot manę, kad mums galas, visada atminkime, kad Kristus mumyse yra mūsų garbės viltis. Jis yra mūsų ramybės viltis. Jis – mūsų palaikytojas. Tad visada atminkime, kad Jėzus niekada neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų (plg. 1 Kor 10, 13), nors kartais mums atrodo, kad jau visai nebeturime jėgų.
Galbūt kaip tik dabar išgyveni situaciją, rodos, tuoj peržengsiančią tavo galimybių ribas. Atminkime, kad mūsų ribos – vieta, kurioje Dievas daugiausia darbuojasi. Jei esi žmogus, linkęs pasikliauti savo jėgomis, Dievas panaudos šią situaciją, kad patrauktų tave arčiau savęs. Jei linksti pasiduoti vos pasirodžius pirmiesiems sunkumų ženklams, Dievas tau tikriausiai suteiks daugiau pasitikėjimo Jo meile ir galybe. Kad ir kokio būdo būtum, be paliovos žvelk į Jėzų. Laikykis Jo. Aplinkybės galbūt nepasikeis, bet tavo širdis tikrai pasikeis!
Viešpatie, žinau, kad Tavo rankose visi mano gyvenimo įvykiai. Tau atiduodu savo gyvenimą. Apdovanok mane savo Dvasia ir perkeisk savo džiaugsmu!Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 6
Lk 15, 1–10
Šie palyginimai mums gerai žinomi. Taip, žmogus rado savo pražuvusią avį, moteris – savo drachmą. Išties angelai džiaugiasi net ir dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio. Tačiau, broliai ir sesės, ir pats Dievas – mūsų Tėvas, kūrinijos Viešpats Jėzus ir Šventoji Dvasia – be galo džiaugiasi kiekvienu atgailaujančiu nusidėjėliu, kiekvienu iš mūsų.
Jėzus šiais palyginimais mums atskleidžia šį tą svarbaus ir apie save. Jis yra tas Ganytojas, paliekantis dykumoje devyniasdešimt devynias avis ir einantis ieškoti pasiklydusios. Jis yra toji moteris, uoliai ieškanti pamestos drachmos. Jėzus nelūkuriuoja danguje barbendamas pirštais, kol mes atsitokėsime ir grįšime pas Jį. Jis naršo po krūmus, sklaido medžių šakas, stumdo rakandus – iškrečia visą dangų ir žemę mūsų ieškodamas. Kai mums reikia pagalbos, pats Jėzus atbėga mūsų gelbėti.
Jėzui be galo rūpime. Žinome, kad Jis taip mus pamilo, jog prisiėmė visas mūsų nuodėmes ir mirė už mus ant kryžiaus. Tad ar prisikėlęs ir įžengęs į dangų Jis gali mažiau mus mylėti? Negi manai, kad jei Jis nestovi šalia mūsų, mažiau mus myli? Žinoma, ne!
Galbūt tariamės, kad viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, todėl turime padaryti viską, ką galime. Gal atrodo, kad mūsų gyvenime tiek daug nereikšmingų dalykų, į kuriuos Dievas beveik nekreipia dėmesio. Tačiau gyvenimo pabaigoje Jėzus pažadėjo: „[Aš] ateisiu pas jus“ (Jn 14, 18). Dievas mus be galo myli ir rūpinasi netgi labiausiai nuklydusiomis, užsispyrusiomis ir nenorinčiomis atgailauti avimis. Jis trokšta susigrąžinti kiekvieną nuriedėjusį pinigėlį, nors jis būtų įkritęs į tamsiausią ar giliausią plyšį. Tad viltingai ir ištvermingai melskimės, ypač už labiausiai nutolusius nuo Viešpaties.
Jėzau, pasitikiu Tavo pažadu, kad niekada neapleisi nė vieno savo brolio ar sesers. Jėzau, nepaliauk ieškoti paklydusių. Surask ir išgelbėk juos dar šiandien, kviesk juos taip, kad jie neiškęstų neatsiliepę. Surask juos, Viešpatie, ir priglausk savo glėbyje.Fil 3, 3–8; Ps 105, 2–7
Penktadienis, lapkričio 7
Fil 3, 17 – 4, 1
Karts nuo karto visiems mums tenka susidurti su liga ar net mirtimi. Tačiau, priimdami Jėzaus kryžių, tikimės, kad mūsų mirtingieji kūnai bus perkeisti ir taps garbingi kaip ir Kristaus kūnas. Sekdami Jį, silpną bei kenčiantį, mes einame keliu į amžinąjį gyvenimą.
Daugelis atsisako šio kelio ir elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai (plg. Fil 3, 18). Šis pasakymas galbūt atrodo labai stiprus. Kas yra tie „Kristaus kryžiaus priešai“? Atviri kovotojai prieš Viešpatį? Krikščionių persekiotojai, siekiantys sugniuždyti Bažnyčią? Taip, tačiau posakis „kryžiaus priešas“ apima kur kas daugiau.
Iš tikrųjų visų mūsų širdyje yra šiek tiek priešiškumo Jėzui ir Jo Evangelijai. Kiekvienas mūsų galime prisiminti atvejus, kai nepaklusome Viešpačiui ir norėjome gyventi pagal savo valią bei norus. Taigi vienaip ar kitaip visi mes priešinamės perkeičiančiam kryžiaus veikimui, leisdami tamsybėms trukdyti Dievo darbą mumyse.
Tačiau Geroji Naujiena skelbia, kad, nors mūsų širdyse dažnai klesti nenoras bei priešinimasis, Dievas yra be galo ištikimas. Jis per daug mus myli, kad paliktų baimės, pykčio ar savanaudiškumo valdžiai, trukdančiai mums priimti savo kryžių. Šie dalykai graužia mūsų širdis ir aptemdo sąmonę. Liūdna, tačiau jie atitraukia mus nuo artimos bendrystės su Jėzumi, kurią Jis nori mums suteikti. Taigi nenuostabu, kad Paulius, rašydamas šias eilutes, verkė!
Dievas skleidžia mums savo meilės spindulius, nušviesdamas mūsų pasipriešinimą. Jis kviečia mus paklusti Jam, kad būtume išlaisvinti. Tad peržvelk savo gyvenimą, ieškodamas pasitikėjimo vien savimi ar pataikavimo sau pėdsakų. Ar yra tokių „patogių“ ar skausmingų sričių, kurių nenorėtum atverti Viešpačiui?
Dievas veikia švelniai, laisvindamas bei gydydamas. Tad jau dabar imkime bendradarbiauti su Jo perkeičiančia meile, kad laikų pabaigoje būtume visiškai perkeisti.
Viešpatie Jėzau, atmenu Tavo maloningumą, kurį man rodai. Tavo nepaliaujama meilė nuolat keičia mano gyvenimą. Trokštu būti visiškai perkeistas ir per amžius džiaugtis Tavo akivaizda. Garbinu Tave, gailestingasis Viešpatie ir visos kūrinijos Kūrėjau.Ps 122, 1–5; Lk 16, 1–8
Šeštadienis, lapkričio 8
Fil 4, 10–19
Į šv. Pauliaus Laišką filipiečiams galima žvelgti kaip į ilgą šio apaštalo dėkojimą filipiečių bendruomenei už jų dosnią paramą apaštalui ir jo stiprinimą kančios bei įkalinimo metu. Šią paramą šv. Paulius vadina „kvapia dovana, Dievui priimtina ir patinkama auka“ (plg. Fil 4, 18).
Iš ko kilo filipiečių dosnumas? Žinoma, tai buvo dėkingos širdies atsakas! Jie buvo dėkingi už Evangeliją, kurią Paulius jiems paskelbė, ir džiaugėsi proga atsidėkoti. Dievas myli linksmą davėją (plg. 2 Kor 9, 7). Dievas į mūsų paramą Bažnyčiai ar pinigų aukojimą vargšams žiūri kaip į dovaną Jam. Štai kodėl Jėzus savo mokiniams sakė: „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Kartais mūsų auka žmonių akimis atrodo labai mažytė ir menka, tačiau Dievui tai nesvarbu. Jėzus palankiai atsiliepė apie neturtingą našlę, į aukų skrynią šventykloje įmetusią tik du smulkius pinigėlius (plg. Lk 21, 1–4). Jis pabrėžė, kad ši našlė įmetė daugiau už turtinguosius, nes ji aukojo iš savo neturto. Ši moteris atidavė viską, ką turėjo.
Šv. Pauliaus draugas šv. Lukas pasakoja apie kitą dosnią moterį, Tabitą, garsią „gerais darbais ir išmaldomis“ (Apd 9, 36). Po jos mirties visos Jopės našlės susirinko paliudyti Petrui, kokia ji buvo gera kitiems žmonėms (plg. Apd 9, 39). Ši moteris irgi iš dėkingos ir dosnios širdies darė gerus darbus. Taigi kiekviena, iš meilės duota dovana yra neįkainojama. Kiekis, dydis ir kaina čia visai nesvarbu.
Jėzus žada: kokiu saiku seikime, tokiu ir mums bus atseikėta (plg. Mk 4, 24). Mes niekada neviršysime to, ką Dievas mums duoda! Jis mums be perstojo teikia savo Karalystės lobius: ramybę, džiaugsmą, teisumą jau šiame gyvenime ir pažadą matyti Jį veidas į veidą Jo amžinojoje Karalystėje.
Viešpatie Jėzau, duok mums dosnią širdį, kad laisvai dalytumės Tavo dovanomis, kad visi kenčiantieji, ypač vargšai, benamiai ir neturintys darbo, gautų viską, ko jiems reikia.Ps 112, 1–2. 5–6. 8–9; Lk 16, 9–15
Sekmadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
Jn 2, 13–22
Jėzus neslėpė pykčio, nes norėjo atkreipti dėmesį, kad Dievo šventykla jau nebeatitinka savo paskirties būti „maldos namais visoms tautoms“ (Iz 56, 7). Išorinis kiemas, kur vyko prekyba, iš tiesų buvo skirtas pagonims melstis tyloje. Tačiau jis tapo triukšminga turgaviete.
Mūsų gyvenimas taip pat gali tapti turgaviete – daugybės darbų klegesiu. Tačiau Šventasis Raštas sako, kad mes turėtume būti Šventosios Dvasios šventykla, kupini Jos džiaugsmo ir ramybės. Ar tai neatrodo prieštaringa? Gyvendami šiame pasaulyje iš tiesų turime būti atviri praktinei išminčiai. Elgtumės kvailai nepriimdami protingo patarimo, kaip tvarkyti savo finansus, auginti vaikus ar rūpintis savo sveikata. Dievas nenori, kad slėptume savo galvą smėlyje!
Tačiau tuo pat metu turime daryti viską, kad apsaugotume savo sielos gelmes, kuriose gyvena Šventoji Dvasia. Nors esame šiame pasaulyje, mes nepriklausome jam (plg. Jn 17, 16). Mūsų gyvenimas yra paslėptas Kristuje, todėl Jam visuomet turime teikti pirmenybę. Be abejo, reikia naudotis visuomenėje esančiais gerais dalykais. Tačiau turime būti tikri, kad mūsų dienomis paplitusios pavojingos filosofijos neužgrobs mūsų širdžių.
Šios dienos šventė primena apie kitą šventovę, Laterano baziliką, kuri yra Romos vyskupijos bažnyčia. Ši sena bažnyčia primena, kad popiežius yra ir vyskupijos vyskupas. Kaip ir visi vyskupai, jis susiduria su sunkumais, kylančiais stengiantis apsaugoti savo avis nuo pavojingų pasaulio įtakų. Jis ir jo broliai vyskupai – kaip ir mes – privalo rūpintis savo vidiniu gyvenimu, kad liktų susitelkę į savo misiją. Taigi melskimės už Bažnyčios vadovus, kad jie gintų mūsų apaštališką tikėjimą, maitintų ir sergėtų savo avis. Saugokime visi Viešpaties šventovę!
Viešpatie, Tavo Bažnyčia tebūna vilties švyturys visoms tautoms! Siųsk Šventąją Dvasią, kad vestų mūsų vadovus ir padėtų mums gyventi tyrą ir šventą, Tau skirtą gyvenimą.Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; 1 Kor 3, 9–11. 16–17
Pirmadienis, lapkričio 10
Lk 17, 1–6
Sustiprink mūsų tikėjimą (Lk 17, 5).
Tikriausiai šis šūksnis ne kartą išsiveržė ir iš mūsų širdies ir iš lūpų. Kartais atrodo, jei turėtume stipresnį tikėjimą, Dievas labiau mus gydytų, keistų, lietų mums savo malonę. Bet sykiu nuvokiame, kad tikėjimo augimas yra susijęs ne su didesniu Dievo dosnumu (Jis visada be galo dosnus), o veikiau kyla iš mūsų bendradarbiavimo su Juo. Pažvelkime į kelias Šventojo Rašto pastraipas, galinčias sustiprinti mūsų tikėjimą.
Pirma, tikėjimas klauso. Šv. Paulius rašė: „Taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Kaip galime tikėti negirdėję? Pasinerkime į Dievo žodį, taip leisime Šventajai Dvasiai prabilti į mūsų širdis. Jos šnibždami gyvenimo žodžiai labai paprasti: „Myliu tave, pabūkime ilgiau maldoje, trokštu šventumo…“ Tačiau šie paprasti žodžiai turi didžiulę galią stiprinti mūsų dvasią.
Antra, tikėjimas veikia. Šv. Jokūbas sako: „tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17). Dievui nereikia tokio tikėjimo, kuris tik priima Evangelijos žinią ir viskas. Jis trokšta tikėjimo, išsiskleidžiančio darbais! Mūsų tikėjimas įgyvendinamas, kai klusniai atsiliepiame į Dievo žodį.
Trečia, tikėjimas liečia. Evangelijose aprašoma, ką Jėzus pasakė ligotai moteriai, per minią prasispraudusiai prie Jo: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34). Ši moteris palietė Jėzų. Ji tikėjo, kad užteks paliesti Jo apsiausto kraštelį, ir ji pasveiksianti. Taip ir įvyko. Sekime šios moters pavyzdžiu. Stenkimės maldoje paliesti Jėzų, nepaisykime blaškančios „minios“. Nors sunku, bet verta pamėginti. Jėzus – ramybės ir sveikatos šaltinis.
Tikėjimas Dievo dovana, tad prašykime jo. Bet atminkime, kad ir žmogus prisideda jį stiprindamas ir ugdydamas. Tad auginkime tikėjimą klausydamiesi Dievo žodžio, veikdami pagal Jį ir siekdami palytėti Jėzų.
Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą! Trokštu vis labiau patirti Tavo perkeičiančią meilę.Tit 1, 1–9; Ps 24, 1–6
