ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Ketvirtadienis, sausio 1

Marija, Dievo Motina

Sk 6, 22–27

VIEŠPATS telaimina ir tesaugo tave! (Sk 6, 24)

Berniuko paklausė, ar jam patinka jo naujoji klasė. „Nepatinka!“ – atšovė jis. „Bent šis tas tau patinka?“ – klausinėjo tėvai. „Niekas nepatinka!“ – vėl atrėžė vaikas. „Juk turi būti bent vienas geras dalykas, apie kurį tau norėtųsi galvoti“, – nedavė ramybės tėvai. „Gera sulaukti pamokų pabaigos!“

Kartais ir mes elgiamės kaip tas mažas berniukas: mums geriau jaustis patogiai ir nieko nekeisti, nesileisti į nežinomybių kupiną ateitį, net jei ta ateitis kupina įvairiausių galimybių. Panašiai elgėsi ir izraelitai keliaudami į Pažadėtąją žemę. Šventajame Rašte pasakojama, kad jie nepaliaujamai skundėsi ir netgi norėjo grįžti į vergiją Egipte. Todėl šiais nuostabiais palaiminimais Dievas juos drąsino.

Šie palaiminimai nelaidavo izraelitams pergalės prieš jų priešus, bet ir nereikalavo būti tobuliems. Jais Dievas norėjo apreikšti tautai – kad ir kas jiems nutiktų, Jis bus su jais.

Ir mes esame piligrimai. Ir mes esame kelyje. Pradėdami naujuosius metus pasirenkime patirti tiek sėkmių, tiek sunkumų. Išgyvendami ir pergales, ir pralaimėjimus, būdami pasitikintys ar apnikti abejonių, žinokime, kad Tėvas yra šalia mūsų, pasirengęs mus apdovanoti savo išmintimi ir mums vadovauti.

Švč. Mergelė Marija, nuolat gyvenusi pagal šį Dievo palaiminimą, yra tobulas pavyzdys. Kalavijui pervėrus jos sielą ant Kalvarijos kalno, kur jos Sūnus nukryžiuotas mirė, ir netgi Jam įžengus į dangų ir palikus ją vieną, Marija išliko kupina malonės, nes ji ir toliau tvirtai pasitikėjo Dievo Apvaizda. Tad šiems metams prasidedant rinkimės būti kaip Marija ir patikėkime save Viešpačiui. Nuoširdžiai ieškodamas, įdėmiai įsižiūrėdamas, atrasi Dievo palaiminimų visur, kur tik eisi!

Tėve, atiduodu į Tavo rankas šiuos metus. Pasitikiu visais palaiminimais, kuriuos man esi numatęs suteikti! Tavo artumas tesilieja į mano gyvenimą!

Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7 Lk 2, 16–21


Penktadienis, sausio 2

Jn 1, 19–28

Kas tu esi? (Jn 1, 19)

Kunigai ir fariziejai buvo beveik teisūs, beveik. Jie matė Jono kitoniškumą, jiems primenantį Dievo kitokybę. Jonas gyveno nepaprastą gyvenimą, nepaprastomis sąlygomis ir skelbė nepaprastą žinią. Jis spinduliavo dieviškumu. Kunigai su fariziejais netgi manė, kad visko gali būti: galbūt Jonas yra Mesijas, naujasis Elijas ar kitas ilgai lauktas „pranašas“ (Jn 1, 21).

Bet Jonas visa tai paneigė. Mat žydų vadovų samprata, koks turi būti Mesijas, neatitiko Dievo sumanymo. Savo nuomonę jie grindė tų laikų išmintimi, taip pat savo patirtimi, troškimais ir polinkiais. Jie ne kokie nenaudėliai, tiesiog žmonės, kaip ir visi mes. Visi kažkaip įsivaizduojame Dievą – kas Jis yra, kaip Jis darbuojasi ir ko nori, numanome remdamiesi tais pačiais dalykais.

Dievas supranta. Juk Jis mus sukūrė. Jis mus pažįsta geriau, nei mes patys save. Štai kodėl Dievas mus prašo pas Jį ateiti – su visais išankstiniais įsivaizdavimais – ir leisti Jam atskleisti troškimus, planus ir tikslus, slypinčius Jo širdyje. Dievas prašo nutildyti savo mintis, kad išgirstume Jo mintis.

Tai sunku. Pavyzdžiui, galvon skverbiasi mintys, kad esame Dievui nesvarbūs, tad ko Jam mumis rūpintis. Sykiais mus apipuola mintys, kokie mes nemieli Dievui, kokie neverti Jo dėmesio. O kartais persiimame mintimis, jog esame ganėtinai sumanūs ir talentingi, taigi mums nereikia Dievo pamokymų. Mąstyti apie dangiškąjį Tėvą mums galbūt trukdo aplaidaus, mus palikusio ar mušusio tėvo atsiminimas. Tačiau Dievas pranoksta visus įsivaizdavimus. Jis daug kilniaširdiškesnis ir geresnis.

Pažvelk į savo gyvenimą ir ištirk savo mintis apie save. Pasėdėjęs tyliai su Viešpačiu, leisk Jam atskleisti savo mintis apie tave. Perskaitęs mėgstamiausią Šventojo Rašto ištrauką, paprašyk Šventąją Dvasią naujaip tave užkalbinti per ją. Įdėmiai klausykis Dvasios, nes Ji su meile, švelniai ir noriai veda mūsų mintis tiesos link ir perkeičia jas į savąsias!

Tėve, noriu Tave išgirsti. Atsisakau savo įsivaizdavimų apie Tave ir laukiu, kad mane vestum į savo tiesą ir mokytum.

1 Jn 2, 22–28; Ps 98, 1–4


Šeštadienis, sausio 3

Jn 1, 29–34

…tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs… (Jn 1, 33)

Jonas Krikštytojas tuojau atpažino, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Jonas Jo nepažinojo, bet Jėzų kaip Dievo Avinėlį atpažino, nes Dievas jam buvo pasakęs: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jn 1, 33). Jonas veikiausiai buvo truputėlį suglumęs, kaip ir kiekvienas iš mūsų būtų: ar tikrai ši mintis atėjo iš Dievo? Ar nusileidžiantis balandis tikrai laikytinas Šventąja Dvasia? Jonas, norėdamas gauti atsakymus į savo klausimus, pasitelkė priemones, kurios prieinamos ir mums: jis kalbėjosi su Dievu ir įdėmiai Jo klausėsi.

Tikėtina, kad Jonas papasakodavo Dievui, kas slypi jo širdyje, ir stengdavosi suvokti Dievo širdies mintis. Jonas Dievo klausėsi ir su Juo kalbėjosi ne kartą, ne tik bėdos užkluptas, su Dievu jis bendraudavo nuolat. Jis rūpestingai tirdavo išgirstus iš Dievo žodžius – mintis, kildavusias širdyje meldžiantis ir klausantis, ir stengdavosi atsiliepti į tuos žodžius. Tai geriausias būdas atpažinti, ar jie atėjo iš Dievo, ar kilo iš mūsų. Jonas tikriausiai ne sykį stengėsi įvykdyti išgirstą žodį, nors jis atrodė keistas ar netgi kvailas, ar bent nesuvokiamas. Kartais jis netgi pasijusdavo it mulkis, neįstengiantis visko iki galo suprasti. Tačiau Jonas atkakliai mokėsi ir iš sėkmių, ir ypač iš nesėkmių atpažinti Dievo balsą.

Šiais naujais metais apsispręsk kasdien klausytis to, ką Dievas nori pasakyti. Įsiklausyk, kaip Jis tau kalba: mintimis ar vaizdiniais, ateinančiais į galvą, per Šventojo Rašto pastraipą ar homiliją, per tavo širdies krustelėjimus, stiprų sujudimą ar didžiulį troškimą, ašaromis ar džiugesiu. Užsirašyk tai. Kas savaitę peržvelk, ką užrašei. Prisimink ir permąstyk tai, ką jautei ir patyrei melsdamasis. Ilgainiui pamatysi, kad imi vis labiau nutuokti, koks Dievas yra geras ir gailestingas, ką Jis tau sumanė. Tebūna šie metai klausymosi ir tyrimo metai.

Tėve, trokštu Tave labiau pažinti. Mokyk mane dienai bėgant atpažinti Tavo balsą.

1 Jn 2, 29 – 3, 6; Ps 98, 1. 3–6


Sekmadienis, sausio 4

Kristaus Apreiškimas

Mt 2, 1–12

Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų (Mt 2, 11).

Išminčiai buvo didžiuliai išlaidautojai. Jie padovanojo Jėzui didžiausias senovės pasaulyje žinotas brangenybes. Be to, šios dovanos labai tiko jų gavėjui: auksas skirtas Jam kaip būsimajam karaliui, smilkalai ir aliejus naudojami Jo garbinimo apeigose, o mira – kvapnusis tepalas, kuriuo buvo tepami mirusieji, – rodė į būsimą Jėzaus kančią ir mirtį.

O mes? Ką mes galime duoti Jėzui? Kur kas vertingesnį dalyką nei išminčiai – patikėti Jam save! Įsivaizduok, kokie vertingi ir brangūs esame Viešpaties akimis. Jis tapo žmogumi dėl mūsų. Skelbė Gerąją Naujieną dėl mūsų. Mirė ant kryžiaus už mus! Ir prisikėlė dėl mūsų. Jėzus sumokėjo už mus didžiausią kainą, nes esame Jo brangusis perlas (plg. Mt 13, 46).

Deja, daugeliui mūsų kartais būna sunku suvokti, kokie brangūs Viešpačiui esame. Save matome ne kaip dovaną, bet kaip atgrasų, silpnumo ir nuodėmės kaupiną ryšulį. Tačiau Dievas mus mato visai kitaip. Beje, Jis puikiai geba panaudoti net ir tai, kas atrodo visiškai netinkama. Jis nieko neatmeta: net mūsų ydos bei didžiausios nesėkmės gali tapti žaliava mums mokyti, ugdyti ir Jo planui mumyse išsiskleisti. Jis regi ir mūsų pakilimus, ir nuopuolius, ir kilnius troškimus, nors kartais pagal juos ir negyvename. Jis mato mūsų pasiaukojimą artimųjų labui, ramybės troškimą, nors kartais būname įsiaudrinę ir sudirgę. Jis mus mato ir sako mums, kad mes esame „labai gera“ (Pr 1, 31).

Tad nenuvertinkime šiuose žemiškuose induose slypinčio lobio. Verčiau teikime Viešpačiui savo talentų ir dovanų auksą, maldų ir šlovinimo smilkalus ir netgi savo kančių bei sielvartų mirą. Kai tai darysime, Jis perkeis mus, o mes perkeisime kitų gyvenimą!

Viešpatie, tebūna šie naujieji metai mano dovana Tau! Paimk viską, ką turiu, ir naudok kurdamas savo Karalystę.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Ef 3, 2–3. 5–6


Pirmadienis, sausio 5

Mt 4, 12–17. 23–25

Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją (Mt 4, 12).

Jėzui turėjo būti neramu išgirdus, kad Jonas – nuolankus vyras, Jėzaus pavadintas „daugiau nei pranašu“ – įkalintas už atgailos žinios skelbimą. Tačiau Jėzus nesileido baimės paralyžiuojamas, Jis ėmėsi veikti, perimdamas tai, ko Jo pirmtakas negalėjo tęsti: „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17).

Jėzaus ryžtas mus moko, kad Dievo sumanymų neišeina nei suardyti, nei niekais paversti. Kai vienas Jo tarnas suimamas, jo vieton stoja kitas. Išnirus netikėtai kliūčiai, tuojau atsiranda ir išeitis. Tai kartojasi per visą istoriją ir atskleidžia nenuilstamai veikiantį Dievą, ištikimą savo sumanymams. Tai matome iš Senojo Testamento pranašų, tęsusių vienas kito darbus, taip pat iš pasakojimų apie Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Juozapo gyvenimą. Tai akivaizdu ir iš Naujojo Testamento, Bažnyčios gimimo per Sekmines ir Apaštalų darbų knygos.

Dievui niekas nesukliudys. Jis visada juda priekin ir visada mus kviečia eiti drauge su Juo pirmyn. Galime jaustis nesaugūs, jei teįžvelgiame tik Dievo sumanymų gabalėlius, o ne visą įstabų Jo planą. Netgi kalinčiam Jonui buvo neramu. Jis pasiuntė mokinius paklausti Jėzaus: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Jonui Jėzus atsakė (tikriausiai panašiai atsakytų ir mums) išvardydamas visa, ką Jis padarė. Jo darbai – tai Dievo darbavimosi įrodymas.

Peržvelk savo gyvenimą. Jame apstu Dievo darbavimosi ženklų. Nerimauji dėl rytdienos? Giliai įkvėpęs prisimink, kad Dievas yra visa kur. Jis mato ateitį ir jau darbuojasi dėl to, kas dar tik bus. Jautiesi įstrigęs ar įklimpęs? Nesijaudink. Dievas tau rengia išeitį. Tikėk ir pasitikėk Juo. Malda mokyk savo širdį išgirsti Viešpatį ir atsiliepti į Jo balsą. Atėjus metui Dievas tave Jam vienam težinomu būdu paskatins žengti dar vieną žingsnį sekant Juo. O paskui dar vieną žingsnį. Vėliau dar vieną.

Viešpatie, mano ateitis – Tavo rankose. Žingsnis po žingsnio vesk mane pirmyn, manyje skleidžiantis Tavo planui.

1 Jn 3, 22 – 4, 6; Ps 2, 7–8. 10–12


Antradienis, sausio 6

1 Jn 4, 7–10

Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).

Ūkininkas sėjos metui atėjus eina į laukus. Jis beria sėklą, vėliau kantriai pluša, kad ji sudygtų, gautų vandens. Jis tikisi apstaus derliaus. Ir mūsų dangiškasis Tėvas yra tarsi ūkininkas, sėjantis savo dieviškosios meilės sėklą į kiekvieno iš mūsų širdį. Laistydamas ir prižiūrėdamas savo pasėtąją sėklą Jis džiaugiasi dėl būsimo derliaus – tarpusavio meilės derliaus.

Kaip smagu, kad šią be galo gilią Evangelijos žinią galima perteikti trimis paprastais žodžiais – Dievas yra meilė. Mes galime gyventi meile, nes Jis pirmas mus pamilo ir įdiegė į mūsų širdis savo meilės sėklą.

O kaip ši sėkla auga? Jonas šiandienos pirmajame skaitinyje tai labai aiškiai parodo. Meilė ateina iš Dievo. Jei mes pažįstame Dievą ir atsiveriame Jo meilei, Jo pasėtoji sėkla sudygsta ir mes tampame pajėgūs mylėti. „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 7). Jei nusigręžiame nuo Dievo meilės, mums būna sunkiau mylėti aplinkinius žmones. „Kas nemyli, tas nepažino Dievo“ (1 Jn 4, 8).

Kiekvienas žmogus, kuris buvo bent kartą gyvenime įsimylėjęs, žino, kad meilė nesiranda vien mūsų pastangomis. Ją sukelti – ne mūsų galioje. Meilė pabunda mumyse kaip įstabi Dievo dovana ir Jo dieviškosios meilės kvapsnis. Tereikia pripažinti, kad juo labiau priimsime Jo meilę mums, juo labiau gebėsime mylėti kitus, netgi nejausdami jokių pakilių jausmų!

Dievas trokšta matyti mus mylinčius vieni kitus. Gal kamuojamės dėl praeities žaizdų, bet jei jas sudėsime prie Jėzaus kojų, patirsime ramybę. Gal nemokame išreikšti savo meilės, bet Šventoji Dvasia tikrai mus pamokys. Dangiškasis Tėvas tau kalba čia ir dabar. Jis prašo atverti savo širdį Jo meilei, kuri yra amžina ir neįveikiama. Teužlieja ji tave. Visa Jam atiduok, o Ji tave tepripildo!

Tėve, žinau, kad Tu pasėjai savo meilės ir gyvenimo sėklą mano širdin. Pasitikiu Tavo meilės galia mane brandinti, ugdyti ir pakylėti. Tavo meilė tesrūva iš manęs į mano brolius ir seseris.

Ps 72, 1–4. 7–8; Mk 6, 34–44


Trečiadienis, sausio 7

1 Jn 4, 11–18

Tobula meilė išveja baimę (1 Jn 4, 18).

Neseniai Australijos televizija iškirpo vieną epizodą iš laidos vaikams. Tą laidos atkarpėlę uždrausta rodyti anaiptol ne dėl nepadorumo ar netinkamumo vaikams. Nuspręsta tą epizodą praleisti, nes jame vaikai buvo mokomi nebijoti vorų. Mat toje šalyje, kurioje buvo sukurta ši televizijos laida, vorai yra nedideli ir nepavojingi, o, pavyzdžiui, Australijoje, yra daug nuodingų vorų, todėl vaikams privalu žinoti, kad jų reikia saugotis.

Baimė gali būti teisingas ir reikalingas jausmas. Ji padeda išvengti nelaimių, kad ir nuodingo voro įkandimo. Pasak Jono, „baimė bijo bausmės“ (1 Jn 4, 18). Taigi nors baimė liudija meilę dar esant netobulą, bet drauge ji yra prigimtinis sveikas atsakas į pastebėtą grėsmę.

Neretai baimė tampa nežabota. Užuot reagavusi tik į kylančias grėsmes, ji persmelkia daugybę mūsų gyvenimo sričių. Ji įsismelkia ir nerimastimi bei niūrumu užkrečia tas sritis, kurios turėtų būti džiugios: mintis apie ateitį, santykius su Dievu, santykius su nuoširdžiai mus mylinčiais žmonėmis.

Atminkime – paskutinį žodį tars ne baimė, o Dievas! Nors jauti, kad tavo širdyje tūno baimė, tykodama tinkamos progos sudaužyti tavo viltis ar svajones, Dievas nenori, kad ji tave užvaldytų. Dievas nori tave apdovanoti ne baime, o stipriu saugumo jausmu, kylančiu iš Jo meilės pažinimo. Jis nori įspįsti savo šviesa į tamsiausias ir slapčiausias tavo kerteles ir iššluoti lauk visokiausias baimes. Tau nereikia bijoti. Tavo dangiškojo Tėvo meilė ir globa lydės tave visas tavo gyvenimo dienas, savaites, mėnesius ir metus. Atmink, kad bijome bausmės ar blogų padarinių. Bet negi tas, kuris iš visos širdies priima Viešpatį, laukia bausmės?! Tad kokia grėsmė, koks blogis mus atskirs nuo Jo meilės?

Kai pavojus ir netikrumas ima kelti galvas, remkis į Dievo meilę. Ji išsklaidys bet kokią baimę. Ir netgi jei nebijai, remkis į Dievo meilę. Džiaukis ja, gyvenk ja ir atspindėk ją pasauliui. Taip išmuši baimei pagrindą iš po kojų ir vis apsčiau pajusi Dievo dovanojamą laisvę!

Viešpatie, visada man primink savo nepajudinamą meilę. Ateik ir nuramink mane, išvyk mano baimę.

Ps 72, 1–2. 10. 12–13; Mk 6, 45–52


Ketvirtadienis, sausio 8

Lk 4, 14–22

…maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų (Lk 4, 22).

Žodžius dažnai sumenkina darbai. Jie skamba garsiau nei žodžiai. Netgi ne vienas didus šventasis yra sakęs, kad žodžiai teturėtų papildyti mūsų gyvenimo liudijimą. Tai tiesa, bet tai nereiškia, kad žodžiai nieko verti. Šiandienos Evangelijos skaitinyje Jėzus atskleidžia, kokie svarbūs žodžiai Jo tarnystėje. Nors Jis mylėjo žmones, gydė juos ir jais rūpinosi, Jis jiems ir kalbėjo, skelbė Gerąją Naujieną.

Ar Jėzaus tariami žodžiai dvelkė kartėliu ir nepasitenkinimu? Ar gali įsivaizduoti Jėzų, išplūstantį kokį nors žmogelį, nes tas Jam Jeruzalės spūstyje užtvėrė kelią asiliuko traukiamu vežimaičiu? Tikriausiai nepavyks, nes Jėzaus žodžiai buvo maloningi! Jie buvo šilti ir kviečiantys. Netgi kai Jėzus kalbėdavo savo priešams, Jo balsas veikiausiai būdavo liūdnas, gal net su nusivylimo gaidomis, bet ne pagiežingas. Jis nesisvaidydavo įsiūčio ir neapykantos žodžiais. Tad žmonės ėjo pas Jį ir dėl Jo žodžių, ir dėl to, kaip Jis juos sakydavo.

Jei abejoji, kad tavo žodžiai – net pačios menkiausios pastabos – turi didelę galią, pamąstyk, kokius padarinius sukelia pikti žodžiai. Ar kada nors iš tavęs, dar vaiko, buvo pasijuokta? O gal kokia nors atsainiai mesta pastaba iki šiol tebedegina? Ar greitai užmiršai atšiaurius žodžius? Pikti, pašaipūs, negatyvūs žodžiai greitai išsprūsta mums iš lūpų. Mes tokie greiti kritikuoti, teisti, kad pamirštame, jog žodžiai gali skaudžiai sužeisti žmogų, neleisti jam atsiskleisti. Jei negatyvūs žodžiai tokie galingi, tai juo didesnė galybė slypi padrąsinimo, sutvirtinimo, pripažinimo žodžiuose!

Būsimiesiems mokytojams patariama, kad kiekvieną, net ir menkiausią, pastabą turi lydėti bent trys pagyrimai, paskatinimai. Tad pamėgink tai šiandien įgyvendinti. Kai tik iš lūpų išslys nepasitenkinimo žodžiai, prie jų pridurk bent tris pagiriančius žodžius. Padrąsink savo sutuoktinį, vaikus, bendradarbius ir kaimynus. Padėkok kasininkei parduotuvėje. Palaimink vairuotoją, užleidžiantį tau kelią. Tebūna visi tavo žodžiai malonūs ir maloningi. Niekada nežinai – galbūt tavo geras žodis bus vienintelis malonus žodis, kurį tas žmogus išgirs per visą dieną!

Viešpatie, mano žodžiai tebūna maloningi, kaip Tavieji.

1 Jn 4, 19 – 5, 4; Ps 72, 1–2. 14–15. 17


Penktadienis, sausio 9

Lk 5, 12–16

O jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis (Lk 5, 16).

Popiežiui lankantis kokioje nors šalyje, minios žmonių gerokai prieš jam atvykstant, netgi prieš kelias dienas, užsiima vietą, kad galėtų jį išvysti. Tūkstančiai žmonių sustoja prie gatvės norėdami pažvelgti į jį. Todėl skaitydami Šventajame Rašte apie būrių būrius, susirinkusius Jėzaus pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų (plg. Lk 5, 15), nutuokiame, kaip būdavo sunku Jėzui pajudėti iš vienos vietos į kitą ar ištaikyti laiko pabūti vienumoje su dangiškuoju Tėvu ir išgirsti Jo balsą! Tad kaip Jėzus išlikdavo ramus ir pasitikintis Dievo valia didžiulės minios apsuptyje?

Jam padėdavo malda. Pasklidus žiniai, kad Jėzus išgydė raupsuotąjį, ir miniai susispietus, Jis pasitraukė į nuošalesnę vietą melstis (plg. Lk 5, 16). Asmeninė, gaivinanti ir teikianti tikrumą malda buvo visos Jėzaus veiklos pamatas. Ji padėdavo Jėzui nujausti, kada veikti ir kada atsitraukti, kada subarti, o kada paguosti. Malda duodavo Jėzui jėgų, nuramindavo ir atgaivindavo Jo dvasią. Be to, ji leisdavo Jam giliai patirti ištikimą savo Tėvo meilę.

Tačiau nuostabu tai, kad tokią asmeninę, gyvybę teikiančią maldą gali patirti kiekvienas krikščionis! Be to, Dievas labai trokšta, kad ją patirtume. Jam patinka, kai, atėję pas Jį, patikime visas savo reikmes, atsiveriame Jo žodžiui, vedimui, mokymui ir paraginimui tarnauti naujaip. Taigi džiaugdamiesi ar liūdėdami, baimindamiesi ar kupini dėkingumo, jausdami kaltę ar netikrumą gręžkimės į Tėvą ir priimkime Jo meilę bei paguodą.

Broliai seserys, melstis turėtų būti taip pat nesunku, kaip ir kalbėtis su savo geriausiu draugu. Kai kalbame Dievui, Jis visuomet yra pasirengęs atsiliepti. Galbūt ateis į galvą kuri nors Šventojo Rašto eilutė, gal į kokią nors jaudinančią situaciją gebėsi pažvelgti naujaip arba tiesiog pajusi ramybę. Maldoje Viešpats pripildo mus savo malonės ir ragina sekti Jį kasdieniame gyvenime. Kad ir kokia būtų situacija, Jis tikrai sustiprins ir atnaujins mus, kaip ir besimeldžiantį Jėzų.

Šventoji Dvasia, padėk man maldoje labiau pažinti Jėzaus gyvenimą ir Jo meilę, taip pat Tėvo širdį ir Jo valią.

1 Jn 5, 5–13; Ps 147, 12–15. 19–20


Šeštadienis, sausio 10

Jn 3, 22–30

Sužadėtinio bičiulis <…> džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu (Jn 3, 29).

Daugelio pasaulio kraštų vestuvių papročiai reikalauja, kad geriausias draugas pasakytų tostą pagerbdamas jaunąjį. Kartais draugo kalba tebūna duoklė tradicijoms, tačiau dažnai ji tampa broliškos meilės liudijimu, nes draugas džiūgauja dėl savo bičiulio laimės. Šios dienos Evangelijoje aprašomas panašus Jono Krikštytojo džiaugsmas – jis džiūgauja, nes yra Jėzaus bičiulis.

Pirmojo amžiaus Palestinoje artimas draugas turėjo kur kas daugiau pareigų, ne tik pasakyti tostą. Jis privalėjo rūpintis vestuvėmis, sužiūrėti, kad jaunoji būtų tinkamai palydėta pas jaunikį. Jonas sako, kad sužadėtinio bičiulis „šalia stovi ir girdi“ (Jn 3, 29). Ar jaunikio bičiulis atidžiai stebi nuotakos namus, ar įspėja apie vestuvių eisenoje ateinantį jaunikį? Ar jis saugo jaunikio namus, galbūt net budi prie jaunųjų kambario, kai pora ten palydima.

Aiškinimai skiriasi, tačiau mintis pakankamai aiški: Jonas Krikštytojas yra tas geriausias draugas, kuris džiaugiasi galįs prisidėti prie laimingos santuokos. Jono Krikštas parengė tautą Jėzaus – Jaunikio atėjimui, todėl jis džiūgauja.

Dievas daugumos mūsų kaip Jono Krikštytojo nekviečia į dykumą. Tačiau Jis tikrai mus kviečia rengti kelią kitiems žmonėms ateiti pas Jėzų. Jie ateis, jei būsime Jėzaus draugai ir mylėsime Jį. Kas galėjo įsivaizduoti tokią malonę – draugystės su Dievu malonę? Tačiau Tėvas būtent dėl to siuntė savo Sūnų. Pats Jėzus mus kviečia ir rodo kelią: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jn 15, 14).

Tad stiprinkime savo draugystę su Jėzumi vis labiau atsiverdami Šventajai Dvasiai. Sekdami Jono Krikštytojo pavyzdžiu, liudykime Jėzaus veikimą mūsų gyvenime, taip plėsime Jo draugų ratą. Mes ir jie patirsime didžiulį džiaugsmą tiek šiame gyvenime, tiek didingoje Avinėlio vestuvių puotoje (plg. Apr 19, 7)!

Šventoji Dvasia, Tu pripildei Joną Krikštytoją savo meilės ir suteikei jam galios taisyti Viešpačiui kelią. Padėk man sekti jo pavyzdžiu ir džiaugsmingai bei ištikimai Tau tarnauti. Patrauk mane prie Jėzaus, kad ir aš galėčiau traukti kitus prie Jo.

1 Jn 5, 14–21; Ps 149, 1–6. 9


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!