ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2021
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Meditacijos

Ketvirtadienis, liepos 1

Pr 22, 1–19

Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. (Pr 22, 1)

Abraomas turėjo apsispręsti. Tai buvo pats sunkiausias išbandymas nuo tada, kai jis buvo pašauktas išeiti iš savo tėviškės (plg. Pr 12). Dievas paprašė paaukoti vienatinį sūnų Izaoką, kurį Jis buvo padovanojęs Abraomui ir Sarai, jau sulaukusiems senyvo amžiaus. Lyg akių šviesą atimtų... Ar Abraomas paklus Dievui, nors iki galo nesuprato šio prašymo prasmės? Ar suabejojęs Dievo patikimumu nueis savais keliais?

Per gyvenimą ir mes patiriame ne vieną išbandymą. Sunkiai susergame. Praradę darbą netenkame finansinio saugumo. O jei dar skyrybos?.. Tokiose ir panašiose situacijose mūsų tikėjimas smarkiai supurtomas. Tačiau ir mes galime rinktis, kaip Abraomas. Ar būsime ištikimi, kaip jis? Ar vadovausimės pirmiausia savo įžeistais jausmais?

Ištarti Viešpačiui „taip“ nėra lengva. Įsivaizduok, ką mąstė Abraomas kopdamas į kalną su Izaoku. „Kur avis deginamajai aukai?“ – „Dievas ją parūpins, sūnau...“ O širdis dreba. „Kas bus, jeigu neparūpins...“ Bet vis tiek jis tiki neįmanomybe ir paklūsta. Nors būtų žmogiška paprasčiausiai suabejoti Dievo gerumu. Dažnam tėvui turbūt širdis būtų plyšusi iš skausmo, ištikęs infarktas ar...

Lemiama akimirka. Suskamba balsas iš dangaus: „Nieko nedaryk...“ Ak, koks palengvėjimas širdyje! Mylimiausiojo sūnaus gyvastis išgelbėta. Iš to džiaugsmo, regis, ir pats tėvas atgijo. Ištikimybė už ištikimybę... Dievas liko ištikimas pažadui dauginte padauginti, laiminte palaiminti Abraomo palikuonis. Ir dar kartą pasitvirtino Šventojo Rašto išmintis: „Dievas neduoda daugiau negu žmogus gali pakelti.“

Šiandien skirk laiko prisiminti tau tekusius tikėjimo išbandymus. Vieną ar kelis... Apmąstyk, prisimink, kaip į juos reagavai. Koks buvo išmėginimo vaisius? Jei vis dar skaudu tą atsiminti, prašyk, kad Dievas išgydytų atmintį. Jei tai teikia paguodą, įsidėk į širdį, kad kitą sykį išmėginimo ištiktas neprarastum vilties, neišsigąstum, bet su pasitikėjimu kreiptumeisi į Tą, kuris visada yra ištikimas, visada įvykdo savo pažadus.

Viešpatie, žinau, kad esi ištikimas! Pasitikėsiu ir būsiu Tau klusnus.

Ps 116, 1–6. 8–9; Mt 9, 1–8


Penktadienis, liepos 2

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Lk 2, 41–52

Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje. (Lk 2, 52)

Ši šventė Lietuvoje visuotinai švenčiama nuo 2008 metų. Pagrindinės iškilmės vyksta garsiojoje Žemaičių Kalvarijoje. Stebuklais garsus Dievo Motinos paveikslas 2006 metų spalio 8 dieną buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis, jam suteiktas Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulas.

Šventoji Šeima gyveno džiaugsmu ir susitelkimu, primiršusi vos gimusiam Kūdikėliui kilusias grėsmes, Egipto tremties vargus. Juozapas uoliai darbavosi staliaus dirbtuvėje, pelnydamas duoną savo mylimai žmonai ir dieviškajam Kūdikėliui. Paaugęs Jėzus ir pats noriai imdavo į rankas oblių ar pjūklą ir mokėsi iš tėvo. Šeima laikėsi visų judaizmo tradicijų, tad kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos. Jėzus pasilikdavo namuose su seneliais. Tačiau sulaukęs dvylikos metų išsiprašė gimdytojų, kad ir jį pasiimtų kartu. Marija ir Juozapas sutiko. Kartu keliauja didelis būrys kaimynų ir giminaičių, kelionė neprailgs. Kad tik oras nesubjurtų!

Jie nenutuokė, kiek rūpesčio pridarys mylimas Sūnus. Jis po šventės pasiliko Jeruzalėje, o tėvai tik nuėję dienos kelią tą pastebėjo. Grįžo atgal ieškodami, su baime dairydamiesi pakelėse: nuskendo? Nužudytas? Laimei, viskas baigėsi gerai: gyvą ir sveiką Jėzų rado Šventykloje, bendraujantį su kunigais ir Rašto aiškintojais.

Marijos galvoje sukosi vienintelis klausimas: „Kodėl, vaikeli?“ Jėzaus atsakymas suglumino ir ją, ir Juozapą: „Nejaugi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Ir vėl tyla... Jėzus vėl klusnus, regis, nieko nereikalaujantis. Gyvenimas Nazarete grįžo į savo vėžes.

Ko mes galėtume pasimokyti iš Šventosios Šeimos, kai mūsų šeimos ne visuomet yra Amoris Laetitia? Žmogus toks greitas veikti ir pykti. Marija dėmėjosi visus įvykius ir juos laikė savo širdyje. Šiandien nutilk, susimąstyk ir padėkok savo mamai už meilę ir kantrybę. Susitaikyk, atleisk ir džiaukis...

Marija, paguosk šeimas, kuriose trūksta santarvės. Šventasis Juozapai, būk vyro pavyzdžiu šiuolaikiniams berniukams.

Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8


Šeštadienis, liepos 3

Šv. apaštalas Tomas

Jn 20, 24–29

Jeigu ranka nepaliesiu jo šono, netikėsiu. (Jn 20, 25)

Tomas vaikščiojo su Jėzumi trejus metus. Girdėjo Jo mokymą, matė Jo daromus ženklus, stebuklus. Jėzus tris kartus apaštalams kalbėjo apie būsimą savo kančią, mirtį ir prisikėlimą (plg. Mk 8, 31; 9, 31; 10, 33–34), ir Tomas tikrai tą buvo girdėjęs. Tai kodėl jam dabar taip sunku patikėti, kad Jėzus prisikėlė iš numirusių?

Tiesiog vieniems tikėjimas ateina lengviau negu kitiems. Kai kurie žmonės įtiki Dievu be jokio vargo. Kiti įkyriai reikalauja Dievo buvimo įrodymų. Turbūt nėra nė vieno tikinčiojo, kuris nors kartą gyvenime nebūtų suabejojęs Dievu, Jo buvimu ar savo tikėjimo tikrumu.

Jėzui rūpi santykis su kiekvienu žmogumi, net ir abejojančiu. Jis pasistengia išsklaidyti Tomo abejones: ateina ir paragina paliesti Jo šoną, įleisti pirštą į vinių vietą, apžiūrėti pervertas rankas ir kojas (plg. Jn 20, 25). Jėzus nori tik vieno – kad Tomas įtikėtų.

To paties Jėzus trokšta visiems Dievo vaikams, net tiems (o gal ypač tiems?), kuriuos kankina abejonės, kurie svyruoja. Ar nori, kad tavo vaikai ir anūkai būtų tikintys? Jėzus to nori dar labiau. Kantrus, mylintis ir gailestingas Viešpats nuolat ieško būdų, kaip jiems apreikšti save.

Ir randa! Tikriausiai girdėjai ne vieną pasakojimą apie žmones, kurių abejonės išnyko netikėtai susitikus Jėzų. Vieni Jį atrado Eucharistijoje, kiti – Šventojo Rašto puslapiuose, treti pajuto Jį kalbant per slapčiausius širdies troškimus. O kai kurie pamato Jėzų kitų krikščionių gyvenime: atlaidumas, rūpinimasis šalia esančiu, pateisinimas (o ne teisimas) tampa iškalbingu Emanuelio – Dievo su mumis – liudijimu.

Jei tau brangus žmogus vis dar spyriojasi ir neatranda tikėjimo džiaugsmo, nenusimink. Gal Jėzus nori panaudoti tave kaip įrankį, kaip liudytoją, kad tas žmogus praregėtų ir įtikėtų? Šiandien pavesk jį šventojo Tomo užtarimui. Tikrai ateis diena, kai visi vienu balsu skelbsime: „Mūsų Viešpats ir mūsų Dievas!“ (plg. Jn 20, 28).

Šventasis Tomai, melski už visus, kuriems sunku patikėti Prisikėlusiuoju ir džiaugtis prisikėlimu.

Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2


Sekmadienis, liepos 4

Mk 6, 1–6

Jie piktinosi Jėzumi. (Mk 6, 3)

Jėzaus gimtojo Nazareto gyventojai tarsi atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Sugrįžo paviešėti tas, kurį jie gerai pažinojo. Miestelį jau buvo pasiekę gandai apie Jėzaus daromus išgydymo stebuklus, Jo išlaisvintus apsėstuosius. Dabar patys girdi Jo žodžius ir stebisi. Ar ši nuostaba atvers jų širdis tikėti ir priimti tai, ką Jėzus skelbia, ar priešingai – sukilęs pavydas užkietins širdis, pavers juos skeptikais?

Nazareto gyventojai „įsižeidė“. Morkus čia vartoja graikų kalbos žodį eskandalizonto, jis gali reikšti „atkrito, atsiribojo“ ar tiesiog „buvo papiktinti“. Trumpai tariant, šiuolaikinė spauda reportažą apie Jėzaus viešnagę tėviškėje pavadintų „Kas sukėlė skandalą? Nepatikėsite...“ Grubūs, negatyvūs žodžiai. Jėzus, kurį nustebindavo žmonių tikėjimas, šįkart turi progą stebėtis jų netikėjimu (plg. Mk 6, 4).

Kitais stebėtis lengva. O mes? Priimsime Jėzaus valią ar įsižeidę nusigręšime? Tai ne vienkartinis klausimas. Kasdien atsiduriame įvairiopų reakcijų ir atliepų kryžkelėje, išsprendę vieną dilemą susiduriame su kita. Sutuoktinis ar draugas mestelėjo įžeidžią pastabą: atsikirsti ar nuleisti juokais? Padėti kaimynui supjauti malkas ar drybsoti prie televizoriaus? Niršti ant politikų ar juos laiminti? Jėzus stovi priešais mus, kaip kadaise stovėjo Nazarete, ir prašo priimti Jį ir Jo žodį.

Šiandien, kartu su milijonais tikinčiųjų visame pasaulyje kalbėdamas per Mišias Tikėjimo išpažinimą, prisimink, kad taip tu skelbi savo tikėjimą į Kristų. Tai dar viena proga išreikšti tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Priimk šią akimirką kaip malonės dovaną ir prašyk Šventosios Dvasios, kad sustiprintų tavo apsisprendimą visą savaitę gyventi per Jį, su Juo ir Jame. Priimdamas Eucharistinį Jėzų užantspauduok savąjį Credo tvirtu ir pasitikinčiu „Amen.“

Jėzau, aš tikiu. Padėk man šią savaitę artimiau sekti Tavimi.

Ez 2, 2–5; Ps 123, 1–4; 2 Kor 12, 7–10


Pirmadienis, liepos 5

Mt 9, 18–26

Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave. (Mt 9, 22)

Šiandien Evangelijoje sutinkame du labai skirtingus žmones: sinagogos vyresnįjį, tikriausiai gerbiamą bendruomenėje, ir kraujoplūdžiu sergančią moterį, dėl ligos atsidūrusią visuomenės paribyje. Šiuos skirtingų socialinių sluoksnių atstovus sieja viena: jie visas viltis sudėjo į Jėzų. Įsigilinę atrasime ir daugiau panašumų.

Ir sinagogos vyresnysis, ir kraujuojanti moteris artinosi prie Jėzaus nusižeminę ir su nuoširdžiu tikėjimu. Jie abu pripažino Jo galią ir savo priklausomybę nuo Jo (plg. Mt 9, 18). Jie neklausinėjo, ar Jėzus galėtų jiems padėti – jie žinojo, kad Jis tą gali, ir tikėjo, kad jiems reikia tik prisiliesti prie Jo. Ir šie žmonės buvo visiškai teisūs! Jėzų taip sujaudino jų pasitikėjimas, kad Jis nedelsė jiems padėti. Tai rodo, kad Jėzus kiekvieną, kuris ieško Jo su tikėjimu ir pasitikėjimu, pasitiks visa savo galia ir esybe.

Kitas jų panašumas – pastangos įveikti bendruomenės apribojimus. Šiai moteriai nepriderėjo būti minioje, jai buvo draudžiama liestis prie kitų. Tad prisiliesdama prie Jėzaus drabužio ji elgėsi labai drąsiai, jį visiškai nepaisė taisyklių. Sinagogos vyresniajam atsirado kitokių kliuvinių: pamaldūs žydai kraipė galvas, kad toks gerbiamas žmogus kreipiasi pagalbos į šį neišbandytą prasisiekėlį. Jie šaipėsi iš Jėzaus, kai šis sakė, kad mergaitė miega. Nejau tuo metu vyresniojo tikėjimas nesudrebėjo?

Jėzus atpažino, koks stiprus šių žmonių, ieškojusių stebuklo, tikėjimas, bet Jis sykiu matė ir jų dvejones, ir baimes. Moterį Jis paguodė žodžiais: „Drąsos, dukra!“ Evangelijoje pagal Morkų Jėzus padrąsina bei sustiprina ir sinagogos vyresnįjį: „Nebijok, vien tikėk!“ (Mk 5, 36).

Paguodos ir padrąsinimo žodžius Jėzus taria ir mums, kai patenkame į nepavydėtinas aplinkybes. Įsikabink į tikėjimą! Jėzus atėjo išganyti ir išgydyti kiekvieno – suaugusiojo ir vaiko, vyro ir moters, gerbiamo ir atstumto. Tikėk Jį net tada, kai tikėti atrodys visiškai neįmanoma. Jis galų gale ateis ir išties pagalbos ranką!

Jėzau, padėk man vis stipriau pasitikėti Tavimi.

Pr 28, 10–22; Ps 91, 1–4. 14–15


Antradienis, liepos 6

Pr 32, 23–32

Kai mane palaiminsi... (Pr 32, 28)

Ar tau kada nors teko grumtis su Dievu kaip Jokūbui, apie kurį rašoma šios dienos pirmajame skaitinyje? Jis visą naktį grūmėsi su kažkokiu vyru, nežinodamas, jog tai Dievo angelas. Ši žavinga dvikova ženklino lemtingą jo gyvenimo momentą: Jokūbas rengėsi susitikti su savo nutolusiu broliu ir, ko gero, nedrąsiai jautėsi, numanydamas, jog galbūt teks atsiimti už apgaule gautą pirmagimystę.

Mūsų grumtynės su Dievu tikriausiai kitokios nei Jokūbo, veiksmų nesiimame, bet žodžiais – oi, kiek skundų, priekaištų ir aimanų pasiunčiame dangop! Kaip Dievas ir ištveria! Ypač tada, kai Dievo mums skirtas planas nesutampa su mūsiškiu, kai Jo sumanymai būna kiek kitokie ar net visiškai skirtingi nei mūsų. Taip, mums dažnai būna gaila suvargusių žmonių (plg. Mt 9, 36), bet... Prasideda minčių grumtynės: reikėtų ką nors daryti, ko nors imtis, bet tai iš manęs per daug pareikalaus. Reikėtų padėti, bet gal verčiau laikytis atokiau. Reikėtų užtarti, bet gal verčiau sau ramiai patylėsiu. Nemėgstame rizikuoti savo patogumu, geru vardu, socialine gerove ar kitokiais dalykais.

Kai kitą sykį pasijusi besigrumiąs su Dievu, kai susipjaus tavo norai ir galimybės, prisimink, jog tavo priedermė – padaryti, ką gali, o visa kita – palik Dievui. Per vieną naktį neišspręsi bado problemos, dešimtmečius kurstytos nesantaikos neatitaisysi vienu elektroniniu laišku. Bet kai ką padaryti iš tiesų gali – žengti pirmą žingsnį su tikėjimu, viltimi ir meile. Tai svarbu!

Dievas turi užmojų tavo atžvilgiu. Kartais į juos įtraukia ir imtynes su tavimi. Leidžia smarkiai grumtis su pašaukimu, kad galų gale suvoktum – Jis tikrai prašo kai ko sunkaus, bet niekada neprašys to, kas neįmanoma. Tad pirmyn, gali šiek tiek ir pasmūgiuoti. Kovok garbingai, o pralaimėjęs paprašyk, kad tave palaimintų. Pamatysi – Dievas tau nori tik paties geriausio. Tad pasitikėk Juo! Jis tikrai tavęs nenuvils.

Viešpatie, Tavo valia man kartais būna tokia sunki, kad nenoriu jos vykdyti. Kai tai atsitiks, padėk man grumtis su šiuo nenoru tikint ir pasitikint Tavimi.

Ps 17, 1–3. 6–8. 15; Mt 9, 32–38


Trečiadienis, liepos 7

Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17–24

Nuo jų nusigręžęs jis verkė. (Pr 42, 24)

Gyvenimiška situacija: vienos šeimos sūnūs, broliai, tačiau kraujo ryšys neįveikė nesveiko rungtyniavimo, pavydo ir šykštumo. Jokūbo vaikų palapines paliko santarvė. Ir štai po ilgų išsiskyrimo metų broliai žvelgia vieni kitiems į akis. Kartu?

Raštas šia Juozapo ir jo brolių istorija nori pasakyti, kad šio susitikimo (kaip ir daugelio kitų) slėpininga varomoji jėga yra Dievas. Kadaise Jis sutaikė Jokūbą su jo broliu, dabar, paskatinęs jo vaikus apgailestauti dėl piktadarystės savo broliui, rengia juos priimti šio atleidimą. Juozapas mato, kad jie gailisi, ir nusigręžęs pravirksta liūdesio ir džiaugsmo ašaromis.

Šis pasakojimas atskleidžia susitaikinimo jėgą ir parodo, kad Dievas be galo nori tokį susitaikinimą išvysti. Ypač susipriešinusiame nūdienos pasaulyje, dėl turtų ar palikimo besibylinėjančiose šeimose. Įžeistieji ne visada nori atkurti buvusius santykius, bet Dievas ieško ir randa, kaip suminkštinti širdis, kad pykęsi vienas kitam ranką paduotų. Jau vien mintis apie (ne)įmanomą susitaikinimą gali tapti starto aikštele Dievui veikti, perkeisti mūsų širdis. Stebuklo pradžia – garstyčios grūdas...

Ką daryti, jei santykis atrodo niekaip neatitaisomas? Kaip ištarti „atleidžiu“, paprašyti atleidimo ar jį priimti? Reikia neprarasti vilties, semtis drąsos iš Dievo kilniaširdiškumo. Jis nepaliko brolių savo nuožiūra aiškintis santykių su kadaise parduotu Juozapu, Jis nepalieka ir mūsų. Galvos linktelėjimas ar nedrąsi šypsena broliui ar seseriai gali atsukti stiprų malonės dušą.

Jei nežinai, nuo ko pradėti, neapsiriksi pradėjęs nuo maldos. Skirk laiko apmąstyti Dievo tau parodytą gailestingumą. Tegu Jo meilės gelmė suminkština tavo širdį. Melsk, kad Jėzaus padedamas taptum toks pat kilnus ir atlaidus tam, kuris tave įskaudino. Jis tikrai atsilieps į tavo maldą ir maloningai suteiks progą susitaikyti, kai ateis tam skirtoji valanda. Melskis ir būk kantrus...

Jėzau, padėk kilniaširdiškai ir gailestingai pasielgti su tais, kurie mane įskaudino.

Ps 32, 2–3. 10–11. 18–19; Mt 10, 1–7


Ketvirtadienis, liepos 8

Pr 44, 18–21. 23–29; 45, 1–5

Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties. (Pr 45, 5)

Forestas Gampas, 1994 metais pastatytas amerikiečių filmas, pasakoja apie geraširdį, bet nelabai mąslų jaunuolį. Jis dėl įvairių aplinkybių atsiduria reikšmingų įvykių centre (dalyvauja Vietnamo kare, protestuose dėl pilietinių teisių), sutinka svarbias asmenybes, net pats tampa žvaigžde ir milijonieriumi, tačiau tik iš dalies suvokia viso to svarbą. Aplinkybės ir žmonės jį blaško kaip plunksnelę vėjyje.

Kuo Juozapas panašus į Forestą ir kuo nuo jo skiriasi? Juozapas irgi buvo vėtomas ir mėtomas, bet visuose įvykiuose jis matė Dievo ranką, pasitikėjo Apvaizda ir pasinaudodavo kiekviena pasitaikiusia proga bendradarbiauti su Dievu. Išlaikė tikėjimą, kai buvo parduotas į vergiją. Išlaikė dorą, viliojamas Potifaro žmonos. Aiškindamas sapnus faraonui nesigyrė, bet nuolankiai aukštino Dievo valią. Galiausiai Juozapas suvokė, kad Dievas padarė jį Egipto valdytoju, jog išgelbėtų savo žmones nuo bado mirties.

Lengviausia išeitis – kaltinti aplinkybes, iš savigailos laikyti save aplinkybių auka. Bet verčiau būkime išmintingi kaip Juozapas ir patikėkime, kad Dievas visada su mumis, kad ir kas atsitiktų. Net tragedija, asmeninės mūsų nesėkmės ar nuodėmės nesutrukdys Dievui vykdyti savo planų. Kas geriau – priešintis ar bendradarbiauti? Kasdien matyti vis daugiau kliūčių ar įžvelgti progų veikti?

Netikėtomis aplinkybėmis stenkis elgtis kaip Juozapas. Susidūręs su iššūkiais, iškilus sunkumams žinok, jog Dievas tikrai yra su tavimi. Nenuleisk rankų ir veik. Jei ant kelio užverstas rąstas, Dievas padės prasiskinti takelį, kad galėtum Jam tarnauti ir kartu su Juo kurti Karalystę.

Kai bus tikrai sunku, prisimink Juozapo žodžius broliams: „O dabar nesikankinkite, nepriekaištaukite sau, kad į čionai mane pardavėte. Juk iš tikrųjų Dievas pasiuntė mane pirm jūsų išgelbėti gyvasties“ (Pr 45, 5).

Viešpatie, pasitikiu, kad Tu veiki bet kokiomis aplinkybėmis. Noriu bendradarbiauti su Tavimi ir statydinti Tavo Karalystę.

Ps 105, 16–21; Mt 10, 7–15


Penktadienis, liepos 9

Pr 46, 1–7. 28–30

Aš esu Dievas <...> tavo tėvo! Nebijok keltis į Egiptą. (Pr 46, 3)

Nelengvas gyvenimas teko Jokūbui. Dar nevedęs buvo, kai išgirdo Dievo pažadą: „Visos žemės gentys per tave ir tavo palikuonis ras sau palaiminimą“ (Pr 28, 14). Tačiau jo vaikai ne visada įkūnijo šiuose žodžiuose slypintį pažadą. Jo šeimos istorijoje yra apgavystės, kraujomaišos, žmogžudystės, priekabiavimo puslapių (plg. Pr 34–46). Jokūbas ne kartą abejojo, kad kažin ar kada nors jo palikuonys atneš palaimą žmonijai. Tėvams vaikų šunybės perveria širdį skausmo kalavijais, bet jie tiki, meldžiasi ir laukia pažado išsipildymo.

Trisdešimt metų... Jokūbas kantriai laukė ir pagaliau pamatė, kaip vyresnieji jo sūnūs susitaiko su Juozapu, kurį kadaise buvo pardavę į vergiją. Lengviau atsikvėpė – dabar Dievo pažadas tikrai išsipildys.

Jei tau atrodo, kad lauki Dievo atsakymo į savo maldą jau beveik visą gyvenimą, prisimink: patirtis nei padidina, nei sumenkina mūsų tikėjimo tiesų, nei jų nušviečia, nei aptemdo. O tiesos yra tokios: Dievas yra geras, Dievas yra visagalis, Dievas yra ištikimas. Jis girdi mūsų šauksmą ir išpildo troškimus visų, kas pagarbiai Jo bijo (plg. Ps 145, 19). Ir tavuosius taip pat.

Netektis, reikmė, stoka – žmogus vien apie tai galvoja, jo protas net programuoja galimą Dievo atsakymą. O Jis tyli. Tyli tol, kol žmogus susitaiko su šia Dievo tyla ir ištaria: „Tebūnie Tavo valia.“ Tuomet išgirsta: „Nebijok. Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą“ (Pr 46, 4). Dievas mato visą gyvenimo dėlionę, o žmogus – tik paskiras jos daleles. Jis turėjo planą, kaip pasirūpins Jokūbo gimine, išgydys jų santykius. Dievui rūpi ir tavo gyvenimo dėlionė, išmėtytos jos dalelės.

Laukdamas, kol Dievas atsilieps į tavo maldą, iš anksto pradėk Jį šlovinti ir Jam dėkoti. Įvardyk kuo daugiau Jo savybių (atkreipk dėmesį į jas, kai skaitai Šventąjį Raštą). Prašyk Šventosios Dvasios, kad tavo širdyje įsišaknytų pasitikėjimas Dievu.

Dieve, Tu pažįsti mano širdį ir troškimus. Meldžiu, kad leistum man šiandien pamatyti Tavo gerumą, pažinti, kaip rūpiniesi mano gyvenimu.

Ps 37, 3–4. 18–19. 27–28. 39–40; Mt 10, 16–23


Šeštadienis, liepos 10

Pr 49, 29–32; 50, 15–26

Taip maloniai jiems kalbėdamas jis juos įtikino. (Pr 50, 21)

Mirus tėvui, Juozapo broliai pradėjo baimintis galimo jo keršto už visa pikta, ką jie buvo jam padarę. Iš tos baimės jie net griebėsi „švento melo“, sakydami, kad Jokūbas paliepė jiems maldauti Juozapo atleidimo (plg. Pr 50, 16–17).

Įsibaiminusius brolius apstulbino jausminga Juozapo reakcija. Sykį jau atleidęs jiems tada, kai pasisakė, kas esąs (plg. Pr 45, 52), Juozapas nejautė jokio apmaudo jų atžvilgiu, neketino piktu atsimokėti už pikta. Priešingai, jis suprato, kad per piktus brolių sumanymus Dievas slėpiningai tiesė savo gelbstinčią ranką (plg. Pr 50, 20).

Kaip Juozapo broliams galėjo į galvą ateiti tokia mintis apie atpildą ar kerštą? Galbūt todėl, kad jie, kaip daugelis iš mūsų, buvo įsitikinę, kad to reikalauja teisingumas. Joks piktas darbas neturi likti nenubaustas, net ir jų pačių.

Tokia mąstysena kartais gali paskatinti suabejoti, ar Dievas iš tikrųjų man atleido: na, atlikau išpažintį, atšvenčiau Sutaikinimo sakramentą, gavau nuodėmių išrišimą, bet... gal Dievas vis tiek norės mane už tai nubausti? Aš pats kažin ar atleisčiau sau už tai. Tačiau kaip tik per kraštus virstantis Dievo gailestingumas viską atitaiso, sustato į savo vietas. Gailestingumas – dieviškojo teisingumo centras.

Jeigu Juozapas gebėjo parodyti tokį gailestingumą savo broliams, argi Dievas būtų mažiau gailestingas mums? Jo gailestingumui neprilygs net pats atlaidžiausias pasaulio žmogus. Dievo gailestingumo viršūnė – Jėzus Kristus.

Šiandien skaitydamas šią Pradžios knygos ištrauką įsivaizduok Jėzų, kuris meiliai žvelgia į tave su džiaugsmo ašaromis akyse ir gailestingai guodžia tavo širdį. Jis maloniai kalbasi su tavimi, įtikinėdamas, jog iš tikrųjų atleido visas tavąsias nuodėmes, net tas, dėl kurių tau labiausiai gėda. Kaip galėtum atsilyginti už tokį gailestingumą? Atleisti sau ir nepriekaištauti už klaidas savo artimui. Neįstengiame? Vėl įdėmiai pažvelkime į Jėzų. Jis tikrai padės!

Tėve, padėk man prisiminti, kad Tavo gailestingumas tveria per amžius.

Ps 105, 1–4. 6–7; Mt 10, 24–33


Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2021 m. LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt. SKUBĖKITE!

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!