Meditacijos
Pirmadienis, rugsėjo 1
Lk 4, 16–30
Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai. (Lk 4, 21)
Ar niekada nekilo mintis, kad Šventąjį Raštą galima laikyti dvasine Google paieškos sistemos versija? Ką Viešpats sako apie nerimą? Ką daryti patekus į įsišaknijusios nuodėmės pinkles? Ką Raštas sako apie nešališką meilę visiems šeimos nariams?
Žinoma, Biblijos išmintis gali padėti ir šiais, ir daugeliu kitų atvejų. Tačiau ši Knygų knyga nėra tik padrąsinančių posakių rinkinys ar gyvenimo šiame pasaulyje „vadovas“. Ji yra Dievo veikimo istorijoje apreiškimas – Jėzaus Kristaus, kaip atsakymo į kiekvieną žmogaus poreikį ir troškimą, apreiškimas.
Rašto žodžiai išsipildė tądien, kai žmonės klausėsi sinagogoje Jėzaus, jie išsipildo šiandien, kai jų klausomės, ir liudija apie Mesiją, kuris neša išgelbėjimą. Jėzus kviečia mus atrasti, kaip tai vyksta mūsų gyvenime, išgirsti gerąją žinią, apreikštą išganymu.
Svarstydamas šios dienos Šventojo Rašto skaitinius, prašyk Dvasios, kad leistų tau pamatyti, kaip jie jau išsipildė tavo gyvenime. Prašyk Jos, kad parodytų, kaip jie dar turi išsipildyti. Galiausiai klausk, ką gali padaryti, kad priartintum tą išsipildymą ar pats prie jo bent per žingsnį priartėtum.
Stenkis tą daryti kasdien ir stebėk, kaip ir kur Dvasia tave veda. Neskubėk, skirk laiko skaitymui, skonėkis, ragauk tai, ką skaitai. Leiskis Šventosios Dvasios įtraukiamas į Rašto įvykį. Teparodo Ji tau tavo gyvenimo ir Jėzaus istorijos ryšį, o sykiu ir santykį su kitais broliais bei seserimis Kristuje.
Tekyla tavyje džiaugsmo bangos matant išsipildančius Rašto žodžius! „O, giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, visa žeme, giedok VIEŠPAČIUI! Apsakykite tautoms jo garbę, – visoms tautoms jo nuostabius darbus! <...> Dangūs tesilinksmina, žemė tedžiūgauja; jūra ir visa, kas joje, teūžia! Laukai ir visa, kas juose, tebūna smagūs! Tada visi miško medžiai giedos iš džiaugsmo VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, – nes jis ateina valdyti žemės. Teisiai jis valdys pasaulį ir jo tautas – ištikimai“ (Ps 96, 1. 3. 11–13).
Ateik, Šventoji Dvasia, kad pamatyčiau, kaip, Tau veikiant, manyje išsipildo Raštai šiandien.
1 Tes 4, 13–18; Ps 96, 1. 3–5. 11–13
Antradienis, rugsėjo 2
1 Tes 5, 1–6. 9–11
Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. (1 Tes 5, 5)
Šv. Paulius sako, kad antrasis Kristaus atėjimas, Viešpaties diena, „užklups lyg vagis naktį“ (1 Tes 5, 2). Šie žodžiai nėra jo paties įžvalga, panašiai kalbėjo ir Jėzus: „Jeigu šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, jis budėtų“ (Mt 24, 43). Tačiau „tos dienos ir valandos niekas nežino, <...> vien tik Tėvas“ (Mt 24, 36), todėl Jis ragino savo sekėjus būdrauti ir būti pasirengusius pasitikti Jį.
Šis Mokytojo ir apaštalo kvietimas būti pasiruošusiems tam, kas gali bet kada nutikti, iš tiesų yra raginimas išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų paskatų. Nė vienas nenori kiekvieną naktį blaškytis, krūpčioti iš baimės, kad kažkas įsilauš į namus, pasikėsins į jų turtą ar net atims gyvybę; neturėtume baimintis ir Jėzaus sugrįžimo. Vis dėlto nakčiai patartina užsirakinti duris – nuo vagių; Jėzaus baimę išdildys gera kasdieninė sąžinės peržvalga prieš miegą ir kasmėnesinė išpažintis. Tačiau kaip budėti ir nesirūpinti?
O kaip stengiesi parodyti dėmesį mylimam žmogui, bendradarbiams ar savo artimiausiems bičiuliams? Tikriausiai atidžiai klausaisi, kai jie ką nors tau pasakoja. Reiški savo susirūpinimą, kai jiems nesiseka, kai ištinka bėda, padedi konkrečiais veiksmais, paprasčiausiu buvimu šalia. Pastebi, kas jiems suteikia džiaugsmo, kas juos daro laimingus, ir stengiesi tuos dalykus jiems duoti, net apribodamas savo reikmes.
Lygiai taip pat galime „treniruoti“ savo dėmesingumą Viešpačiui per visą dieną. Jeigu stengsimės ieškoti Jo veido, stiprinti savo santykį, ryšį su Juo, Jėzus atitrauks mus nuo nuodėmės ir ves į šventumą. Mūsų didžiausias troškimas bus puoselėti šį santykį, paversti jį svarbiausiu prioritetu. O mylėdami Jį, įsipareigoję Juo sekti, būsime geriau pasiruošę pasitikti Viešpatį, kai Jis sugrįš.
Mums nereikia baimintis Jėzaus sugrįžimo. Mes juk esame „šviesos vaikai, dienos vaikai“ (1 Tes 5, 5), dangiškojo Tėvo vaikai. Jėzus – ne tik Viešpats, bet ir mūsų vyresnysis brolis. Šeimos pagrandukai tikrai atsimins, kaip bėgdavo pasitikti grįžtančio brolio ar sesers. Bėkime ir mes pasitikti Jėzaus!
Viešpatie, padėk man pasiruošti susitikimui su Tavimi, kai pasišauksi į Tėvo namus ar kai pats sugrįši į žemę su šlove ir galybe.
Ps 27, 1. 4. 13–14; Lk 4, 31–37
Trečiadienis, rugsėjo 3
Kol 1, 1–8
Šventiesiems ir ištikimiesiems broliams Kristuje, gyvenantiems Kolosuose... (Kol 1, 2)
Kas buvo tie ištikimieji broliai ir seserys, į kuriuos kreipiasi apaštalas Paulius? Ir kodėl jis rašo šį laišką, nors pats niekada šioje bendruomenėje nesilankė?
Krikščionybė dar tik leido šaknis į tuometę visuomenę, blaškomą įvairių filosofijų ir tikėjimų vėjo. Paulius ir kiti Kristaus apaštalai skleidė Gerąją Naujieną, krikštijo naujatikius, patys vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo, bendruomenių vadovais palikdavo patikimus bendradarbius. Vienas jų – Epafras. Manoma, kad jis įtikėjo Efeze, Pauliui dėstant Tiranos mokykloje (plg. Apd 19, 8–10), ir nuo tada lydėjo apaštalą misijose, kartu su juo buvo kalėjime. Paskelbė Evangeliją ne tik Kolosuose, bet ir Laodikėjoje, Hierapolyje. Būtent iš Epafro Paulius ir Timotiejus išgirdo apie jų tikėjimą Kristami Jėzumi ir meilę visiems šventiesiems.
Jaunai Bažnyčiai ir jos vyresniesiems reikėjo atramos ir padrąsinimo. Todėl Epafras atvyksta pas Paulių ir prašo jo pagalbos, kad kolosiečiai dar labiau įsišaknytų tikėjime ir vaikščiotų Viešpaties keliais (plg. Kol 2, 6). Bendruomenei buvo sunku išlaikyti tikėjimo stabilumą, budėti ir nepakliūti į tuščių mokymų bei apgaulių pinkles. Kai kurie nuklydo nuo Evangelijos ir ėmė reikalauti, kad būtų sugrąžinti griežtesni įsakymai dėl maisto ir gėrimo, kiti palinko į perdėtą misticizmą, garbino angelus (plg. Kol 2, 16 –18).
Skaitydamas šį laišką atkreipk dėmesį į pastoracines Pauliaus dovanas. Jis neskiria daug laiko griauti apgaulingoms teorijoms, sklaidyti „sutemoms“, kuriose kolosiečiai vis pasiklysdavo, bet nuolat rodo jiems „tikrenybę – Kristų“ (Kol 2, 17). Paulius primena jiems apie išganymą, išgelbėjimą, sutaikinimą su Dievu per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, drąsina juos ištverti tikėjime, gyventi, „kaip verta Viešpaties“ (Kol 1, 10).
Paulius parodo, kad svarbiausia liudyti Jėzų ir Jo išganymo grožį. Tą darė Paulius, Epafras ir kiti pirmieji krikščionys, mes galime iš jų mokytis.
Jėzau, mokyk mane atverti širdį, kad Tavo veikimo vaisiai ir malonės laisvai lietųsi tiems, kas yra šalia.
Ps 52, 10–11; Lk 4, 38–44
Ketvirtadienis, rugsėjo 4
Kol 1, 9–14
Kad jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių ir augdami Dievo pažinimu... (Kol 1, 10)
Augimo procesas yra slėpiningas. Pagalvok, kaip auga vaikai. Viena vertus, lengva pastebėti jų augimo šuolius, ypač ikimokykliniame amžiuje, kai per metus kelis kartus išauga drabužius ar batai ima spausti; taip pat paauglystėje, kai tarsi per naktį sūnus ar dukra visa galva praauga tėvus. Kitais atvejais pokyčius būna sunku pamatyti, kol kas nors iš šalies jų neparodo.
Panašiai būna ir su dvasiniu augimu. Dažniausiai neįmanoma pamatyti, kaip Jėzus formuoja mus, tad belieka stipriai įsikibti į Jį ir pasitikėti, kad Jis veikia. Apaštalas Paulius matė, kiek kolosiečiai paaugo „Dievo pažinimu“, tačiau jie patys tikriausiai to nesuprato. Todėl apaštalas ragino juos ištvermingai bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, net ir nejuntant permainų, ir tikėjo, kad jų dvasinė branda stiprės, įžvalgumas ūgtelės.
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai gali atpažinti ir parodyti kitiems vieną ar kitą gyvenimo laikotarpį, kai labai sparčiai paaugome. Vieniems tai buvo savarankiško gyvenimo pradžia, išvykus studijuoti į kitą miestą. Kiti priverstinai subrendo patyrę asmeninę tragediją – tė?io ar mamos mirt?, artimo draugo ar draug?s i?davyst?. Tuomet teko i? naujo perprasti savo santyk? su Dievu. Laimingi tie, kuriems ?ventoji Dvasia suteik? malon? i?tarti ?taip? Vie?pa?iui. Nuo tos akimirkos viskas pasikeit?.
Bet daug da?niau augimas vyksta nepastebimai, pama?u: ?Su Dievo Karalyste yra kaip su ?mogumi, kuris beria dirvon s?kl?. Ar jis miega, ar keliasi, nakt? ar dien?, s?kla dygsta ir auga, jam visi?kai ne?inant kaip? (Mk 4, 26?27). Kiekvienas i? m?s? esame ir s?j?jas, ir dirva. Dvasin? s?ja?? nuolatinis procesas, reikalaujantis atidumo ir d?mesingumo, kad gal?tum pasid?iaugti ma?y?iais poky?iais savyje ir kituose, o tavo gyvenime atsirast? daugiau vilties.
čio ar mamos mirtį, artimo draugo ar draugės išdavystę. Tuomet teko iš naujo perprasti savo santykį su Dievu. Laimingi tie, kuriems Šventoji Dvasia suteikė malonę ištarti „taip“ Viešpačiui. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė.
Bet daug dažniau augimas vyksta nepastebimai, pamažu: „Su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip“ (Mk 4, 26–27). Kiekvienas iš mūsų esame ir sėjėjas, ir dirva. Dvasinė sėja – nuolatinis procesas, reikalaujantis atidumo ir dėmesingumo, kad galėtum pasidžiaugti mažyčiais pokyčiais savyje ir kituose, o tavo gyvenime atsirastų daugiau vilties.
Tapai kantresnis ir romesnis – šlovė Viešpačiui! Maloniai bendrauji su tave nuskriaudusiu kaimynu ir nebejauti nuoskaudos širdyje – ar tai ne Dievo Dvasios veikimo ženklas? Kažko siekei, bet visi planai žlugo, o tu vis tiek sakai: „Ačiū Dievui!“ Taip atsiveria tavo akys ir pamatai Viešpaties kelius...
Šventoji Dvasia, vesk mane ir padėk man širdimi prie Tavęs priartėti.
Ps 98, 2–6; Lk 5, 1–11
Penktadienis, rugsėjo 5
Lk 5, 33–39
Taip pat niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. (Lk 5, 37)
Jeigu norėtum pasigaminti vyno ar alaus asmeninėms reikmėms, neišsiversi be vieno paties reikalingiausio ingrediento – mielių. Žiupsnelis mielių, įmaišytų į tešlą ar šiuo atveju į fermentuojamą gėrimą, paskatina tešlą iškilti, gėrimą – plėstis, įrūgti. Seni, sudiržę vynmaišiai negali atlaikyti jauno vyno spaudimo, energingo plėtimosi.
Jėzus taiko jauno vyno įvaizdį iliustruodamas naują gyvenimą, kurio Jis atėjo mums duoti. Gyvenimą, kuris yra kupinas dieviškosios jėgos. Tai gyvenimas, kuris visada nori plėstis į išorę, kurio neįmanoma išpilstyti į butelius ir laikyti rūsyje ant lentynos. Tai tas pats kūrybingas, žaižaruojantis gyvenimas, kurį aprašo šv. Paulius, cituodamas ankstyvųjų krikščionių šlovinimo himną: Kristuje „Dievas panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19).
Visą paties Dievo gyvenimo pilnatvę Viešpats panorėjo išlieti kiekvienam mūsų per Krikštą. Tik įsivaizduok: tavyje gyvena Tas, kurio žodžiu buvo sukurtas pasaulis. Tavyje gyvena Tas, kurio mirtis ir prisikėlimas sunaikino pragaro galybę ir atvėrė dangaus vartus; Jis ypatingu būdu yra mumyse kiekvieną kartą, kai priimame Komuniją. Tavyje gyvena Šventoji Dvasia, kuri per Sekmines įplieskė apaštalų širdyse ugnį; dabar ji liepsnoja mumyse, nors kartais toji liepsna virsta rūkstančia žvakės dagtimi.
Įdomus, netikėtas jauno vyno įvaizdis gali praplėsti mūsų mąstyseną: Dievas, pasislėpęs tabernakulio slaptoje, yra tas pats jaunas vynas. O kas esame mes? Vynmaišiai, į kuriuos tas vynas pilamas. Tradicinių poterių vynas mūsų nesprogdina, bet ar išlaikysime jauną vyną savo proto „maiše“, nuolat vaikščiojantį, norintį pasiekti kiekvieną mūsų sielos kertę ir net mūsų aplinką? Ar būsime paslankūs ir imlūs Viešpaties iniciatyvai, ar norėsime tapti tokie, kaip Jis?
Vandenį žmogus linkęs užtvenkti, ugnį – užgesinti, kad nepadarytų žalos. Dvasios liepsna, jaunas Kristaus vynas gali kelti grėsmę tik uždarytas tavyje. Leisk jam tekėti, lietis iš tavęs spontaniška šlovinimo giesme, ištiesta pagalbos ranka stokojančiam artimui, tyliu buvimu šalia verkiančio žmogaus. Kristui lemta augti mumyse, o mes mažėkime, kad taptume panašesni į Jį.
Jėzau, dėkoju Tau už jauno vyno saldybę ir jo energiją.
Kol 1, 15–20; Ps 100, 1–5
Šeštadienis, rugsėjo 6
Kol 1, 21–23
Nesiduokite atitraukiami nuo vilties Evangelijos. (Kol 1, 23)
Paulius į kelias trumpas frazes sutalpina labai svarbią žinią: Dievas svetimus „sutaikino“ su savimi Kristuje, kad galėtume stoti prieš Jį šventi, be trūkumo ir be priekaišto (plg. Kol 1, 21. 22). Ar gali būti geresnė naujiena už šitą? Vienintelis dalykas, kuris mus verčia suklusti išgirdus šiuos žodžius: šis perkeitimas nėra besąlyginis. Tai įvyks, jei tik pasiliekate tikėjime tvirti ir nepajudinami ir netolstate nuo vilties tos Evangelijos, kurią išgirdote (plg. Kol 1, 23).
Jei tik... Turime darbuotis. Turime ištverti, išstovėti ir išsilaikyti tikėjime. Jeigu Paulius būtų užbaigęs laišką šiuo sakiniu, kolosiečiai turbūt sakytų: „O ne, mes to nepajėgsime.“ Mes irgi tikriausiai nusimintume: „Per daug reikalauja iš mūsų.“ Tačiau jis ties tuo nesustoja, bet sako, kad ieškant artimesnio santykio su Viešpačiu mums nereikėtų kliautis tik savo ištverme; mes galime remtis Evangelijos viltimi (plg. Kol 1, 23).
Kas yra toji viltis? Gal pirmiau apibūdinkime, kas ji nėra. Viltis nėra nei gera emocija, nei pozityvus mąstymas; neturėtume jos tapatinti su žmogaus pastangomis. Tai dvasinė, antgamtinė dovana iš dangaus, viena iš trijų didžiųjų dieviškųjų dorybių. „Vilties skatinami trokštame ir iš Dievo laukiame Dangaus Karalystės ir amžinojo gyvenimo <...>, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1817).
Būtent Dievo Dvasia įgalina mus pasitikėti Viešpačiu net tada, kai atrodo, kad pažadas neįgyvendinamas, kai įvykiai ir aplinkybės pakrypsta taip, kad atrodo, jog blogiau jau nebegali būti. „Nematydamas vilties, Abraomas patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Vargas gimdo ištvermę, ištvermė – tvirtumą, tvirtumas – viltį (plg. Rom 5, 5). Viltis neapgauna ir nemeluoja, ji mus pripildo vidujo ir tvaraus džiaugsmo.
Evangelijos viltis. Jos atrama – Jėzaus meilė mums. Į tokią viltį mus ragina kabintis apaštalas Paulius. Jeigu mes kaip įmanydami stengsimės likti arti Viešpaties, įsišakniję Jo pažaduose, Jo meilėje, toji viltis augs, stiprės. Viltis pakels mus, kai nupulsime, sustiprins, – kai pasijusime silpni, ir nuneš mus tiesiai į Dievo akivaizdą.
Jėzau, mano viltis – vien Tavyje.
Ps 54, 3–4. 6. 8; Lk 6, 1–5
Sekmadienis, rugsėjo 7
Fm 9–10. 12–17
Galbūt jis tam ir buvo laikinai atskirtas nuo tavęs, kad galėtum jį turėti amžinai, jau ne kaip vergą, o daugiau kaip mylimą brolį. (Fm 15–16)
Apaštalo Pauliaus Laiškas Filemonui – viena trumpiausių knygų Šventajame Rašte. Kalėjime rašytas laiškas užkabina aktualią to meto temą – vergiją. Onesimas, Filemono vergas, pabėgo nuo šeimininko, galbūt nusikaltęs vagyste, gal dėl kitų priežasčių. Paulius jį supažindino su Kristumi ir pakrikštijo. Dabar siunčia jį atgal šeimininkui, kad priimtų neklusnųjį tarną kaip mylimą brolį.
Šis laiškas atskleidžia perkeičiančią Evangelijos galią. Ji tiek perkeitė Paulių, kad šis išdrįso priimti bėglį kaip savo dvasios vaiką (galbūt prisiminęs, kad ir pats niekuo už jį nėra geresnis); ji tiek perkeitė Onesimą, kad jis sugebėjo priimti save kaip mylimą Dievo vaiką, kuriam atleistos visos nuodėmės. Dabar Paulius ragina jo šeimininką Filemoną leistis būti perkeistam Evangelijos ir be jokio pykčio priimti Onesimą į savo namus.
Paulius neįsakinėja, nors galėtų tą daryti, bet prašo labiau iš meilės, apeliuoja į Filemono širdį, ne į protą. Maldauja jį pažvelgti į susidariusią situaciją kaip į dvasinę, o ne tik teisinę realiją, elgtis ne pagal Įstatymo raidę. Laikydamasis romėnų teisės, Filemonas tikriausiai privalėtų sugrąžintą bėglį nuplakdinti ar kitaip nubausti; tačiau Paulius ragina jį pasitikti Onesimą, kaip tėvas pasitiko sūnų palaidūną.
Evangelija ne tik skelbia išganymą, ji mus perkeičia: pakelia iš nuodėmės purvo sutryptas mūsų širdis, sutaikina su tais, kurie mus išdavė ar paniekino. Jos veikiami ir mes imame veikti kitaip negu buvome įpratę.
Šie Jubiliejaus metai – tinkama proga atsimainyti. Kvieskime Šventąją Dvasią, kad padėtų tobulai vykdyti meilės įsakymą.
Šventoji Dvasia, primink mums Jėzaus žodžius, kad išmoktume teisingai mylėti Jį, kitus ir save.
Išm 9, 13–18; Ps 90, 3–6. 12–14. 17; Lk 14, 25–33
Pirmadienis, rugsėjo 8
ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS (Šilinė)
Mt 1, 1–16. 18–23
Iš jos [Marijos] gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju... (Mt 1, 16)
Ar esi kada kėlęs gimtadienio pobūvį savo mamai? Gali būti, kad ji visai to nenorėjo. Mamos dažniausiai vengia dėmesio, nenori būti centre. Pažvelk į Mariją, kurios gimtadienį švenčiame šiandien. Kaip bet kuri kita mama, ji visada rodo į savo Sūnų Jėzų, bet mes ją šiandien gerbiame dėl to, kad jos gimimas „visam pasauliui buvo išganymo aušra ir viltis“ (Komunijos malda).
Mums gali atrodyti, kad Marija gyveno ramų ir paprastą gyvenimą, tačiau Raštas sako, kad tai neatitinka tikrovės. Marija buvo nesvyruojančio tikėjimo moteris, radikaliai atvira Dievo valiai, visada pasirengusi tarti „taip“ Jo planams net tada, kai už tai tekdavo brangiai sumokėti. Iš nuolankaus klusnumo ji priėmė dieviškąjį Sūnų į savo įsčias, kartu su Juozapu Jį augino, auklėjo ir ruošė misijai. Paskui ji, Jėzaus ugdytoja, nusižemino ir pati tapo Jo mokine ir ugdytine.
Kol Jėzus keliavo mokydamas, gydydamas ligas ir negales, išvarinėdamas demonus, darydamas stebuklus, Marija išlaikė tvirtą klusnumą ir tikėjimą. Jos nuolankumas įkvėpė ir kitus mokinius sutelkti dėmesingą žvilgsnį į Jėzų ir tvirtai laikytis Jo žodžių. Kryžiaus papėdėje Marija tapo Bažnyčios ir visų mūsų Motina (plg. Jn 19, 25–27).
Ši nuostabi tikėjimo kelionė prasidėjo nuo paslėpto, iš pirmo žvilgsnio visai paprasto Izraelio dukros gimimo. Vis dėlto tai nebuvo eilinis įvykis Dievo žvilgsniu. Viešpats išsirinko Mariją būti Jo Sūnaus Motina ir ją nuo amžių tam ruošė. Malonės pilnoji, be gimtosios nuodėmės pradėtoji Marija tapo šventąja Jėzaus buveine.
Koks stulbinantis Dievo planas – išgelbėti žmoniją per Sūnaus įsikūnijimą mergelės moters įsčiose! „Atėjus šviesai, pasitraukia šešėlis, ir malonė vietoje raidės atneša laisvę. <...> Tad visa kūrinija tegieda ir tešoka, prie šios dienos iškilmių vertai teprisideda. Tekyla šiandien bendra dangaus ir žemės gyventojų šventė ir tešvenčia kartu visa, kas yra visatoje ir anapus jos“ (iš šventojo vyskupo Andriejaus Kretiečio Pamokslų).
Kupina džiaugsmo siela ir širdimi šloviname Tave, Kristau, minėdami prakilniosios Dievo Gimdytojos Marijos gimimo šventę.
Mch 5, 1–4; Ps 13, 6; Rom 8, 28–30
Antradienis, rugsėjo 9
Kol 2, 6–15
Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas. (Kol 2, 15)
Šv. Paulius vartoja stiprius įvaizdžius ir įtaigius žodžius, kad per juos padėtų mums suprasti, kokį stebuklą Jėzus padarė ant kryžiaus.
Pirmas stiprus įvaizdis – romėnų triumfas, pergalės eisena. Mes, ko gero, nesame su šia realija susipažinę (nebent kas nors prisimins sovietinių laikų paradus), tačiau Pauliaus amžininkams tas įvaizdis buvo tikrai paveikus. Triumfo arkos buvo statomos ir pergalės eisenos organizuojamos minint svarbius ir sėkmingus romėnų karo žygius. Generolas pažemindavo nugalėtus priešus, vesdamas juos surakintus grandinėmis per visą Romą.
Palygindamas Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį su romėnų triumfu, Paulius kolosiečių galvose nupiešė įtaigų absoliučios pergalės paveikslą. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atnešė tvarią pergalę prieš visa, kas mus vargino. Šis įvaizdis padės kolosiečiams „gyventi Jame“ (Kol 2, 6). Jis gali padėti ir mums: įsivaizduok Jėzų, žengiantį į dangų ir nusivedantį paskui save žmones, kuriuos anksčiau vargino nuodėmė. Įsivaizduok toje procesijoje save – laisvą nuo visokių kalčių ir įsišaknijusių nuodėmių.
O kur tie stiprūs žodžiai? Štai kaip Paulius aprašo Kristaus pergalę ant kryžiaus: jus, kurie buvote mirę savo nusižengimais ir kūno neapipjaustymu, Dievas atgaivino drauge su juo (plg. Kol 2, 13). Nuodėmė laikė juos ir mus mirties gniaužtuose, bet per Krikštą susijungėme su Kristumi, kartu su Juo buvome palaidoti ir sugrąžinti į gyvenimą, mums buvo dovanoti visi nusikaltimai. Ne kai kurie, bet visi.
Toliau apaštalas sako: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Nemanyk, kad nuodėmė – tik purvo taškelis tavo sieloje; ji – siena, atskirianti tave nuo Dievo. Kokie apgailėtini vargšai būtume, jei Kristus nebūtų užnešęs mūsų nuodėmių ant kryžiaus, jei nebūtų jų ten prikalęs, jei nebūtų suteikęs kunigams galios išrišti mus iš mūsų kalčių, klaidų ir nuodėmių!
Svarstyk šiuos žodžius savo širdyje, pažvelk į kryžių, dėkok ir džiaukis, nes Jėzus nugalėjo nuodėmę ir mirtį, nugalėjo pasaulį, kad būtume laisvi mylėti ir daryti tai, kas gera mūsų sielai.
Jėzau, šlovinu Tave už pergalę prieš nuodėmę ir mirtį.
Ps 145, 1–2. 8–11; Lk 6, 12–19
Trečiadienis, rugsėjo 10
Kol 3, 1–11
Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju. (Kol 3, 9–10)
Pobūvis bičiulių namuose. Visi gerai pažįsta vienas kitą, tad pokalbiai liejasi tarsi iš gausybės rago. Tu irgi įsitrauki į pašnekesį ir nejučia patrauki visų dėmesį, nenoromis imi dominuoti, šeimininkus nustumi į antrą vietą. Susivokęs, kad taip elgtis nederėtų, klausi savęs, svarstai: „Kodėl aš taip išsišokau?“ Iš tiesų, kodėl? Kiekviename mūsų yra esybės dalis, kuriai patinka dėmesys, ir tam tikromis aplinkybėmis, „natūraliai“ pasiduodame tam polinkiui.
Apaštalas Paulius tokį troškimą būti dėmesio centre tikriausiai priskirtų „senojo žmogaus“ savasčiai ir paragintų kuo greičiau jį „nusivilkti“. Patarlė sako: pripratimas – antras prigimimas. Nelengva atsikratyti seno, mielo „rūbo“, dar sunkiau atsimainyti viduje, ypač susitikus senus bičiulius, kurie mus pažįsta tokius, kokie buvome. „Naujas žmogus“, nauja savastis – tai atnaujintas mąstymo ir veikimo būdas. Per Krikštą mes tapome Dievo vaikais, buvome pripildyti malonės, kad mūsų gyvenimas atsivertų Jo išminčiai ir meilei.
Galime rinktis: sekti „senojo žmogaus“ polinkiais, pasiduoti nuodėmės ir savanaudiškumo vergijai ar priimti naują savastį, prašyti Šventosios Dvasios, kad Ji padėtų mums sekti Jėzaus pasiaukojančios meilės pavyzdžiu.
Keliais trumpais sakiniais Paulius perteikė krikščioniškojo gyvenimo santrauką. Kiekvienas esame pašauktas nusivilkti senąjį žmogų ir apsivilkti naujuoju žmogumi. Šis pašaukimas reikalauja pastangų, kurios ne visada būna sėkmingos; dėl nesėkmių nereikėtų nusiminti. Paulius, Petras ir milijonai tikinčiųjų mokėsi iš savo nesėkmių ir vis labiau kliovėsi Dievo malone. Taip ir mes darykime, suprasdami, kad mus atnaujina Jo malonė, savo pastangomis mes tik įsijungiame į šį procesą.
Šv. Ignacas gerai pažino dvasinio gyvenimo dinamiką ir mokė, kad dvasinės būsenos yra laikinos: paguoda keičia nepaguodą ir atvirkščiai. Kai žmogus stengiasi eiti pirmyn, siekia gėrio, piktoji dvasia tam kliudys, liūdins, žadins nerimą. Priešinkimės piktajam Dievo malonės padedami, leiskime Dievo Dvasiai perkeisti mus.
Jėzau, dėkoju Tau, kad Šventoji Dvasia mane kasdien iš naujo kuria pagal Tėvo valią.
Ps 145, 2–3. 10–13; Lk 6, 20–26
