Meditacijos
Trečiadienis, lapkričio 1
VISI ŠVENTIEJI
Apr 7, 2–4. 9–14
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. (Apr 7, 9)
Kaip manai, kiek danguje yra šventųjų, šlovinančių Dievą? Apaštalas Jonas, laikomas Apreiškimo knygos autoriumi, neragina jų skaičiuoti, o jei bandytume tą daryti, tikriausiai pražiltume ir vis tiek pamestume skaičių. Mažesnioji dalis – tai oficialiai beatifikuoti palaimintieji ir kanonizuoti šventieji, kurių vardus mes žinome: per Krikštą tėvai mums parinko kažkurį šventąjį ar šventąją globėjais, priimdami Sutvirtinimo sakramentą patys rinkomės šventojo globėjo vardą. Kiekvienas turime savo „numylėtinius“ danguje, į juos kreipiamės ištikus bėdai ar tam tikru reikalu, jų raštai ir gyvenimas mus įkvepia.
Tačiau šios dienos iškilmė skirta prisiminti tuos, kurie neiškelti į altorių garbę, tuos nežinomus šventuosius – dvasios vargdienius, romiuosius, gailestinguosius, tyraširdžius, taikdarius, persekiotus dėl teisumo, dėl Jėzaus vardo, kaimyno tėtį, tavo močiutę. Atėjus metui į tą nesuskaičiuojamą minią turėtume įsilieti ir mes. Juk Dievas atnešė išganymą visų rasių, visų tautų žmonėms: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 10).
Visi jie tapo šventi, nes savo talentų nepasilaikė sau, bet atsiliepė į Dievo kvietimą ir dosniai dalijosi tuo, kuo buvo apdovanoti. Dabartiniais laikais dažnas galvoja: „Ne, tai ne man.“ Šventoji Teresė Kalkutietė manė kitaip: „Šventumas – ne kelių išrinktųjų ištaiga, bet paprasčiausia tavo ir mano pareiga.“ Kaip ją atlikti? Būti ištikimiems mažuose dalykuose, nusigręžti nuo bet kokios nuodėmės, palikus komforto zoną išdalyti save tiems, kurie visai neatrodo šventi. Su Dievo malone pavyks!
Nekalčiausioji Marijos Širdie, gyvasis šventumo pavyzdy, duok visiems savo vaikams trokšti tapti šventiems.
Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12
Ketvirtadienis, lapkričio 2
Mirusiųjų minėjimo diena – Vėlinės
Rom 5, 5–11
O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota. (Rom 5, 5)
Šios dienos skaitinius jungianti tema – viltis. Ji mus jungia ir su skaistyklos sielomis: ir mirusieji, ir mes ilgimės dangaus džiaugsmų, viliamės Kristaus pažadais, tikimės, kad Jis, atėjus metui, ir juos, ir mus pasišauks ten, kur „nušluostys kiekvieną mūsų ašarą“. Šie pažadai skaidrina mintis apie iškeliavusius amžinybėn, lengvina maldos atodūsius.
„Teisiųjų sielos yra Viešpaties rankoje“ (Išm 3, 1). Pasaulio akimis jų išėjimas laikomas nelaime, net savotiška bausme, tačiau „jų viltis yra kupina nemarumo“ (Išm 3, 4). „Kas juo pasitiki, supras tiesą, ištikimieji patirs jo meilę, nes malonė ir gailestingumas laukia jo šventųjų, jis rūpinasi savo išrinktaisiais“ (Išm 3, 9).
Dievas rūpinasi mumis dar šioje žemėje. Esame keliaujanti Bažnyčia, užtariama triumfuojančios Bažnyčios ir užtarianti skaistėjančią Bažnyčią. Piligrimai visais laikais buvo lengvas grobis plėšikams. Psalmininkas drąsina save ir stiprina mūsų viltį šiais žodžiais: „Net eidamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu jokio pavojaus, nes tu su manimi nuolat būsi“ (Ps 23, 4). Ar tiki, kad Dievas mūsų niekada nepalieka? Kad Jis pasiliks su mumis iki pasaulio pabaigos? Skausmas ir sielvartas blėsta patiriant Viešpaties malonę. Kai kas visaip stengiasi išvengti sielvarto, pamiršę, kad „sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį“ (Rom 5, 3–4).
Fizinė mirtis tėra tik slenkstis į amžinybę. Jėzus sako: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6, 40). Mes patys galbūt tą akimirką dar nebūsime pasirengę pulti į Jo glėbį, tad teks „mažumėlę pakentėti“. Nuolanki malda ir mums, ir mirusiesiems atvers dangaus vartus.
Popiežius Benediktas XVI enciklikoje apie viltį Spe salvi rašė: „Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausiai padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo“ (48).
Viešpatie, Tu esi vienintelė mano viltis!
Išm 4, 7–15; Ps 23, 1–6; Mt 25, 1–13
Penktadienis, lapkričio 3
Lk 14, 1–6
Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. (Lk 14, 1)
Kokią nuostabią galimybę turėjo šio fariziejaus pietų dalyviai! Jie pietavo su Mesiju. Kada gi gali geriau pažinti žmogų, jei ne prie pietų stalo, neformalioje aplinkoje? Tačiau tuose namuose susirinkusieji stebėjo Jėzų ne tam, kad su Juo susipažintų, bet kad surastų kokių nors kliaudų Jo kalboje ar elgesyje ir turėtų kuo Jį apkaltinti (plg. Lk 14, 1). Tad pietų atmosfera tikriausiai buvo įtempta, pritvinkusi įtarumo ir cinizmo.
Jėzus nereaguoja į smalsius ir smerkiančius jų žvilgsnius, bet atsiliepia į realius žmogaus poreikius: išgydo vandenlige sergantį vyriškį. Bando prabudinti jų protą ir sąžinę: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ (Lk 14, 5). Šie tyli. Et, ir vėl Jis išsisuko!
Ar mes išsisukinėsime, kaip tie fariziejai, kai Jėzus užduos mums tiesų ir aiškų klausimą? Nutilsime iš gėdos ar iš nežinojimo? Kad ir kaip pasielgtume, Jis nenusisuka nuo mūsų. Taip, Jis žinojo, kad daugelio klausytojų širdys tada ir dabar yra užkietėjusios, įtarios ar net piktavalės, bet nesiliovė ir nesiliauja į jas belstis, nepraranda vilties bent kelias jų suminkštinti.
Pirmą kartą Jėzus į mūsų širdį pasibeldė per Krikštą. Tikėtina, kad Jį ten įleido mūsų tėveliai, nes patys dar nemokėjome vaikščioti ir rankų pirštukai dar mūsų neklausė. Laimingi tie, kas gyveno tikinčioje šeimoje, kur Dievas nebuvo tik proginių švenčių atributas, bet svarbiausias šeimos narys. Net jei ir buvo kitaip, dar nevėlu pasikeisti ir išdrįsti pasikviesti Jėzų į svečius pietų ar vakarienės, o gal vėlyvųjų sekmadienio pusryčių.
Tau nereikės triūsti ruošiant vaišes, nes Jėzui rūpi ne valgio gausa, ne nuo žemiškųjų gėrybių lūžtantys stalai. Jis nori santykio, atvirumo ir nuoširdumo.
Kasdienis buvimas su Jėzumi – kelio į šventumą pradžia. Pradėkime jau šiandien, čia ir dabar. Pakvieskime Jėzų pietų. Įdėmiai klausykimės Jo mums skirtų žodžių, iš lėto apmąstykime juos. Tokie bendri pietūs su Jėzumi ne tik sustiprins mus, bet ir galbūt pamažėl perkeis mūsų gyvenimą.
Viešpatie, būk mano širdies svečias šiandien, prisėsk prie kuklių vaišių stalo.
Rom 9, 1–5; Ps 147, 12–15. 19–20
Šeštadienis, lapkričio 4
Lk 14, 1. 7–11
Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jėzus pasakė jiems palyginimą. (Lk 14, 7)
Ne tik fariziejaus svečiai stebėjo Jėzų, bet ir pats Jėzus dairėsi aplink, darė išvadas ir mokė palyginimais. Luko evangelijoje yra trys epizodai, kai Jėzus lankosi kurio nors fariziejaus namuose. Simono namuose moteris nuplovė Jo kojas ašaromis (plg. Lk 7, 36–50), kitur Jis laužė duoną su fariziejumi, kuris stebėjosi, kad Jėzus nenusimazgojo rankų (plg. Lk 11, 38), vakar skaitėme, kad papiktino susirinkusiuosius, išgydęs ligonį šabo dieną.
Pietūs tuoj prasidės, svečiai renkasi į pietų menę ir ieško pačių geriausių, garbingiausių vietų. Jėzus taip nesielgia (tiesą sakant, šeimininkas turbūt Jį pasodino vienoje iš garbingesnių vietų, bet ne iš pagarbos, bet pataikaudamas Jo populiarumui). Jį sekė minios, kurios noriai klausydavosi Jo žodžių, o Jėzus nevengė priešiškai nusiteikusių fariziejų ar visų niekinamų muitininkų draugijos. Kodėl? „Nes Viešpats savo tautos nepaniekins, neapleis paveldo savo“ (Ps 94, 14).
Jėzus mylėjo fariziejus, nepaisydamas jų pasipūtimo, paniekinančio žvilgsnio į „tuos, va“ – muitininkus, kekšes, avimis prakvipusius piemenis, našles, kurios teišgali smulkų pinigėlį įmesti į Šventyklos iždą. Jis žinojo, kad Tėvui irgi skauda širdį dėl šių užsispyrusių savo vaikų, kad Tėvas myli ne tuos išdidžiuosius, bet būtent nuolankiuosius, vargdienius, mažutėlius. Išbandęs jų ištikimybę varguose, nepritekliuose, Dievas, atėjus metui, tikrai juos išaukštins.
Fariziejai, pasiturinti tuometės žydų visuomenės dalis, pirmiau yra išbandomi turtu, pagarba, įtaka. Dievas tikrina, kaip jie investuos savo talentus, žinias ir visas gautąsias gėrybes, kokiomis nuostatomis vadovausis, jas administruodami. Žmonės stebi Jėzų turėdami suktų užmojų, o Jo užmojis – kitoks: Jis nori apdovanoti žmogų, išaukštinti jį, pakviesti į savo džiaugsmą.
Esame linkę į kraštutinumus, o dar labiau – į gudragalviavimą: „Nusilenksiu, nusižeminsiu, o tuomet būsiu išaukštintas, galėsiu giedoti savąjį Magnificat.“ Avinėliu vilkas pajėgs apsimesti trumpą valandėlę, tad neapsigauk.
Dėkoju Tau, Jėzau, kad kantriai mane mokai, kaip patikti Dievui.
Rom 11, 1–2. 11–12. 25–29; Ps 94, 12–15. 17–18
Sekmadienis, lapkričio 5
Mt 23, 1–12
Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. (Mt 23, 4)
Jėzaus kantrybės taurė pamažu liejasi per kraštus. Nevyniodamas žodžių į vatą, bet sykiu rodydamas pagarbą Jeruzalės religiniams vadovams kaip luomui, Jis ragina tautą jų klausyti, bet būsimosios Dievo Tautos – Bažnyčios – narius moko nesielgti, kaip anie elgiasi. Tu gali paklausti: „Ar Jėzus skiriasi nuo jų? Juk irgi ragino savo mokinius įsikinkyti į Jo jungą, išsižadėti savęs ir nešti savo kryžių.“
Pagrindinis skirtumas – Jėzus neliepė to daryti vieniems, bet traukti plūgą kartu su Juo, pirmasis parodė, kaip nešti kryžių. Jis ne tik liepė vykdyti Tėvo valią, bet ir pats ją vykdė. Įsakęs mylėti vieniems kitus, kaip Jis pats juos mylėjo, Jėzus parodė tą meilę iki galo, ant kryžiaus atleido net savo kankintojams. Rašto aiškintojai ir fariziejai perdėtomis taisyklėmis ir griežtu jų laikymusi nori būti „šventesni už patį Dievą“ ir dėl savo išgalvotų padavimų laužo Dievo įsakymą, niekais verčia Jo liepimą (plg. Mt 15, 3. 7).
Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jo įvykdyti (plg. Mt 5, 17), nuolat savo mokiniams primindamas, kad ne žmogus yra skirtas šabui, Įstatymui, taisyklėms, bet visi tie reikalavimai yra skirti žmogui; jie sugalvoti ne tam, kad žmones suvaržytų, bet kad juos išlaisvintų, ne tam, kad žmones prislėgtų, bet kad leistų mums priartėti prie Dievo. Visi gerai žinome, kas išauga iš vaiko, kuriam viskas leidžiama, viskas duodama...
Žvelgdami į Jėzų mes galime drauge su psalmininku iš širdies giedoti: „Esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami mano širdis mano krūtinėje. Pasitikėk VIEŠPAČIU, Izraeli, ir dabar, ir amžinai!“ (Ps 131, 2–3).
Viešpatie, suteik man tikro nuolankumo dvasios, kad padėčiau savo artimui jo naštą nešti ir Tavo pagalbą priimčiau.
Mal 1, 14 – 2, 2. 8–10; Ps 131, 1–3; 1 Tes 2, 7–9. 13
Pirmadienis, lapkričio 6
Lk 14, 12–14
Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų. (Lk 14, 13)
Po sekmadienio pertraukos vėl grįžtame prie Jėzaus mokymo apie svetingumo taisykles, etiketą prie stalo ir džiaugsmą švęsti (deja, tą moka ir to nori ne visi). Pietų stalas Žmogaus Sūnui buvo šventa vieta dėl tarpusavio bendrystės, ne dėl pilvo pilnatvės. Jis pats tapo duona, vyno lašu, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų, kad nepristigtume dvasinių ir fizinių jėgų šios žemės kelionėje, o labiausiai perlipdami per paskutinį slenkstį. Eucharistijoje dangus nužengia į žemę, dalyvaudami joje mes jau ragaujame valgio nuo Avinėlio vestuvių pokylio stalo (plg. Apr 19, 9).
Tad vaišės – tai galimybė susitikti vieniems su kitais ir su Dievu: Abraomas priėmė Dievą ąžuolo pavėsyje (plg. Pr 18), priglaudusi du izraelitų žvalgus Rahaba, žinoma ištvirkėlė, išsaugojo jų gyvybę, o izraelitams užėmus Jerichą išgelbėjo savo šeimos narių gyvastį (plg. Joz 2); pirmieji krikščionys taip pat „savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi“ (Apd 2, 46). Šių žmonių svetingumas ir vaišingumas – Dievo dosnumo atspindys.
Jėzus ne kartą ragino apaštalus ir visus savo mokinius būti tokius, kaip Tėvas. Bent vienoje srityje galime pasistengti būti į Jį panašūs – būkime svetingi ir vaišingi. Į gimtadienio pobūvį ar iškilmingą vakarienę dažniausiai kviečiame bičiulius, žmones, kuriems norime už ką nors atsidėkoti, kurie gali būti mums naudingi. Vienišiems, mažutėliams, vargetoms vieta prie mūsų stalo atsiranda tik Kūčių vakarą. Jėzus kreipia mūsų žvilgsnį ir širdį į esančius visuomenės paribiuose, tačiau kaip perlipti per save?
Socialinis susisluoksniavimas – amžina problema, kurią jautė ir išrinktoji tauta, ir mūsų laikų visuomenė. Šiandien skurdas ar negalia labiau paliečia ne tiek kūną, kiek sielą, žmogus alksta ne tiek šaukšto sriubos, kiek gero žodžio, bendrystės. Ar išdrįsime nutildyti keiksmą kito lūpose ne numestu jam euru, bet kreipdamiesi: „Broli, kuo galiu tau padėti?“
Viešpatie, padaryk mano širdį plačią, kad joje ir mano namuose užtektų vietos tiems, kurie neturi kur galvos priglausti.
Rom 11, 29–36; Ps 69, 30–31. 33–34. 36–37
Antradienis, lapkričio 7
Lk 14, 15–24
Atėjus metui puotauti, jis pasiuntė tarną pranešti pakviestiesiems: „Ateikite, jau viskas surengta.“ (Lk 14, 17)
Tai bent svetingumas! Nusilenkia ateisiantiems, praneša, kad jau metas pradėti pokylį. Kaip elgtųsi išauklėtas ir socialus žmogus mūsų visuomenėje, pakviestas į prezidento dukros vestuves? Žinoma, iš anksto pasižymėtų tą dieną kalendoriuje, atsisakytų bet kokių kitų pakvietimų, pasistengtų užbaigti visus darbus. Artėjant šventei, rūpesčių daugės: kuo apsirengti? Kokią dovaną atnešti? Kaip susišukuoti? Kad tik nepavėluočiau!
Tačiau Jėzaus papasakotas palyginimas dažną priverčia išsižioti iš nuostabos. Kaip galima taip paniekinti karaliaus kvietimą (Lukas, tiesa, neatskleidžia šeimininko socialinės padėties, tą daro tik Matas)? Jeigu nenorėjai išlaidauti, turėjai kitų planų, galėjai iš anksto mandagiai atsisakyti kvietimo. Jei dėl nenumatytų aplinkybių planai pasikeitė staiga, vis tiek derėtų apie tai pranešti bent prieš savaitę.
Šie žmonės to nepadarė, nes asmeniniai kasdienybės rūpesčiai jiems buvo malonesni už puotos šurmulį kaimyno namuose. Skaitydami apie tai piktinamės ar bent jau stebimės, bet... ar tokių situacijų nepasitaikė mūsų gyvenime? Jei tas puotos šeimininkas yra Dievas, negailįs laiko ir lėšų iškelti pokylį, nelaukiąs, kad mes atsilyginsime už pakvietimą, norįs tik vieno – kiekvieną svečią palaiminti savo Artumu,.. ar neatsikalbinėjame: „Dar ne dabar, ne šiandien, ne, ne, ne!“
Kas trukdo mums priimti šį kvietimą ir džiugia širdimi vaišintis „Avinėlio puotoje“? Kiekvienas gali į šį klausimą atsakyti asmeniškai, kiekvieno priežastys skirtingos. Viena jų gali būti ir vyresniojo brolio (plg. Lk 15, 11–32) sindromas: nenoras linksmintis drauge su tais, kuriuos laiko nevertais sėdėti už to paties stalo. O gal Judo Iskarijoto gobšus pavydas: „Kuriems galams taip išlaidauti? Tuos pinigus buvo galima išleisti naudingesniems dalykams“ (plg. Jn 12, 1–8).
Puotos šeimininkas trokšta, kad Jo namai būtų pilni. Jis siunčia tave ir mane į kryžkelę atsivesti bičiulių. Gal kadaise Jis siuntė kitą, kad surastų ir pakviestų į tikėjimo šventę tave, nedrąsią sielą? Eime...
Jėzau, pasistengsiu ateiti, kada tik kviesi mane, net jeigu nesijausiu to vertas.
Rom 12, 5–16; Ps 131, 1–3
Trečiadienis, lapkričio 8
Lk 14, 25–33
Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys. (Lk 14, 26)
Vienas kitam simpatizuojantys jaunuoliai, vaikinas ir mergina, eina į pasimatymus, bendrauja kelis mėnesius ar net metus, norėdami vienas kitą pažinti, pasitikrinti, ar jie tinka vienas kitam, ar tai tikrai yra tas vaikinas ar ta mergina, su kuriuo ar kuria norėtųsi būti, kol mirtis išskirs. Jei taip, tuomet ateina kitas bendrystės etapas – sužadėtuvės: pora didžiąją laiko dalį leidžia kartu, kiti santykiai nustumiami į antrą vietą. Susituokę pažada būti amžinai ištikimi vienas kitam, ir šis įsipareigojimas jiems nėra našta, bet džiaugsmas.
Apie mistines sužadėtuves santykiuose su Jėzumi kalbėjo daugelis praeities šventųjų. Krikščionis yra nuotaka, Jėzus – jaunikis, kaip rašė ir apaštalas Paulius: „Aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Visi kiti santykiai tampa antraeiliai, į pirmutinę vietą iškyla meilė Jėzui.
Ko gero, būtent tai Jėzus ir turi galvoje, kalbėdamas apie „neapykantą“ (graikų k. miseo – nekęsti). Pasak kai kurių egzegetų, evangelistas Lukas įdeda šį žodį į Jėzaus lūpas netiesiogine prasme: „tvirta ištikimybė Kristui reikalauja, kad mokinys visa kita mylėtų mažiau“. Mūsų meilė Jam ir Evangelijai turėtų tiek pranokti visas kitas meiles žemiškiesiems dalykams, kad jos atrodys tarsi neapykanta, ir čia nebus jokio tyčinio piktavališkumo.
Kristus ragina mus atsižadėti vienos „meilės“, vieno pasirinkimo ir pasirinkti vienintelę Meilę, vienintelį šaltinį, kuris numalšins bet kokį mūsų troškulį. Mokykimės savo veiksmus ir visas tarpusavio sąveikas matyti Jo žvilgsniu, tuomet suprasime, jog meilė Jam – pats geriausias pasirinkimas bet kokiomis aplinkybėmis. Ši meilė vieną paskatins ankstų rytą ar per pietų pertrauką nueiti į Mišias, kitą – vietoj patrauklios poilsinės kelionės per atostogas leistis į piligrimystę Šventojo Jokūbo keliu. Dar kitas pasisiūlys savanoriauti ar neatlygintai dalysis savo žiniomis ir patirtimi. Iš meilės Jėzui. Kaip gera būti arti Jo.
Viešpatie, padėk man išmokti Tave branginti labiau už viską pasaulyje.
Rom 13, 8–10; Ps 112, 1–2. 4–5. 9
Ketvirtadienis, lapkričio 9
Laterano bazilikos pašventinimas
1 Kor 3, 9–11. 16–17
Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statyba. (1 Kor 3, 9)
Jeigu tavęs paklaustų: „Kokia bazilika svarbiausia ir populiariausia Romoje?“, tikriausiai atsakytum: „Šventojo Petro.“ Tačiau šiandien minima iškilmė atkreipia mūsų dėmesį į kitą sakralios architektūros statinį, kuris yra Romos vyskupo – popiežiaus katedra. Įrašas jos viduje skelbia: „Visų miesto ir pasaulio bažnyčių galva ir motina.“ Taip ši bažnyčia (pastatyta 324 metais) tapo katalikų bažnyčių vienybės ženklu visame pasaulyje.
Tačiau Katalikų Bažnyčią labiau vienija ne iškiliausių katedrų ir mažiau didingų bažnyčių ryšiai, bet tikinčiųjų bendrystė. Mes esame „Dievo statyba“, fizinės Jo esaties ženklas pasaulyje. Esame „pastatyti“ ant kertinio akmens – Jėzaus Kristaus, ant pranašų ir apaštalų pamato, o šis pamatas ir bendras paveldas sujungia mus į vieną visumą.
Nesame pavieniai individai, nesame izoliuotos salos (kaip byloja vienos Thomo Mertono knygos pavadinimas – Nė vienas žmogus nėra sala). Bažnyčia pasklido po visą pasaulį, po netikėčiausias vietas ir kultūras, tačiau kad ir kur nuvyktum, kad ir kur sekmadienį nueitum į šv. Mišias, net nemokėdamas kalbos vis tiek atpažinsi esmines Mišių dalis, nors liturgija gali nustebinti.
Tad Laterano bazilikos pašventinimas yra proga švęsti ir melsti Viešpatį vienybės ir taikos širdyse, šeimose, tautose, Europoje ir pasaulyje, leisti Dievui toliau kurti savo Karalystę žemėje. Nelikime pasyviais stebėtojais, bet ir patys statydinkimės į dvasinius namus, tapkime „gyvaisiais Bažnyčios akmenimis“.
Nustokime įrodinėti sau ir pasauliui, kad esame neverti mums pažadėtos dalies su šventaisiais, pradėkime džiaugtis esantys pasaulinės tikėjimo šeimos – Bažnyčios – nariai, Dievo namiškiai. Jis nori ne tik būti su mumis, Jis trokšta būti mumyse, mūsų širdyse gyvena Dievo Dvasia.
Dievo dangus žemėje yra atviros ir plačios žmonių širdys. Mes visi esame broliai ir seserys Kristuje.
Viešpatie, kaip gera būti Tavo pasaulinės šeimos nariu. Gyvenk manyje, prisijaukink mano širdį.
Ez 47, 1–2. 8–9. 12; Ps 46, 2–3. 5–6. 8–9; Jn 2, 13–22
Penktadienis, lapkričio 10
Rom 15, 14–21
Taigi Kristuje Jėzuje aš galiu pasigirti Dievo darbais. (Rom 15, 17)
Kaip reaguoji, kai kas nors pasako tau komplimentą ar pagiria? Padėkoji ar nekreipi dėmesio, o gal sakai: „Nieko ypatingo, ši suknelė tik du eurus kainavo dėvėtų drabužių parduotuvėje.“ „Kitų vaidmenys buvo svarbesni.“ Arba tylomis pagalvoji: „Kad jis žinotų, kaip vakar,.. tikrai manęs negirtų. O gal jis ko nors nori iš manęs?“ Toks apsimestinis nuolankumas puikiai pridengia puikybę ir labai patinka piktajam.
Tikrojo nuolankumo galime pasimokyti iš Mergelės Marijos Magnificat: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Viešpats, ir šventas yra jo vardas!“ (Lk 1, 48–49). Taip pat ir apaštalas Paulius nemenkina savo nuveiktų darbų reikšmės: juk jis skleidė Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos, romėnų provincijos Graikijos šiaurės vakaruose, ten, kur Kristaus vardas dar nebuvo pagarsintas.
Tačiau Pauliui negalėtume klijuoti pagyrūno etiketės, nes jis giriasi ne savimi, o Viešpačiu (plg. 1 Kor 1, 21), Dievo darbais, kuriuos Jis nuveikė jame nuo tos atmintinos kelionės į Damaską. Saulius tapo Pauliumi, „mažiausiu iš visų šventųjų“, atpažino jam duotas dovanas „būti Kristaus Jėzaus tarnu pagonims“ (Rom 15, 16), iš visų jėgų stengėsi jas teisingai ir vaisingai panaudoti, kad Dievo malonė neliktų bergždžia.
Tad nekiškime lempos po lova, nekabinkime žibintuvo tamsiame sandėliuke, būkime žemės druska ir pasaulio šviesa, kad žmonės galėtų matyti gerus mūsų darbus ir šlovintų Tėvą danguje (plg. Mt 5, 16). Dera prisiminti, kad tie darbai – ne mūsų iniciatyva, bet iš anksto mums Dievo numatyti ir paskirti (plg. Ef 2, 10). Juos atlikę galime girtis Viešpačiu, Jam dėkoti ir Jį šlovinti.
„Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią. <...> Tu man tai davei, Tau visa tai grąžinu. Viskas yra Tavo. Elkis su manimi ir viską tvarkyk pagal savo valią. Duok ir palik man tik savo meilę ir malonę, nes man to užtenka“ (šv. Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos steigėjas). Savimi nesigirkime...
Viešpatie, noriu pasigirti Tavimi, nes Tu manyje padarei didžių dalykų. Tebus Tavo vardui šlovė per amžius!
Ps 98, 1–4; Lk 16, 1–8
