Krikštas – krikščioniškojo gyvenimo pamatas
Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną (Apd 2, 38).
Šiais žodžiais Petras per Sekmines ragino žmonių minią patikėti savo gyvenimą Jėzui Kristui, žadėtajam Izraelio Mesijui. Šventosios Dvasios pripildytas ir sustiprintas Petras skelbė aplink jį susibūrusiems žmonėms Kristaus prisikėlimą ir aiškino, kaip laimėti išganymą. Apaštalas žadėjo, kad kiekvienas priimantis Jėzų gaus Šventąją Dvasią, ir Ji suteiks tikrumo, tvirtumo ir džiaugsmo. Tą dieną, – rašo evangelistas Lukas, – „prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“ žydų (plg. Apd 2, 41–42). Jie buvo pakrikštyti ir tapo Bažnyčios nariais.
Dvejopa praktika
Tai tik viena iš daugelio Apaštalų darbų knygos istorijų, kuriose pasakojama, kaip žmonės atsiversdavo. Šioje knygoje rasime ir pasakojimą apie į Sekminių šventę susirinkusią minią, ir pasakojimą apie kalėjimo prižiūrėtoją iš Filipų (plg. Apd 16, 20–34), o kur dar garsi etiopo valdininko, keliavusio namo iš Jeruzalės, atsivertimo istorija (plg. Apd 8, 26–39).
Žmonės, išgirdę skelbiant Evangeliją, atsiversdavo, melsdavo Jėzų išgelbėti ir būdavo pakrikštijami. Laikydamasi šio trijų pakopų – evangelizacijos, atsivertimo ir Krikšto – kelio Bažnyčia pirmaisiais šimtmečiais sparčiai augo.
Norintys būti pakrikštyti stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie Jėzų, Jo nukryžiavimą ir prisikėlimą. Jie buvo mokomi melstis ir sykiu patys to mokydavosi. Jie buvo raginami atgailoti už praeities nuodėmes ir narsiai priešintis tykančioms nuodėmėms bei pagundoms. Kai paaiškėdavo, kad siekiantys Krikšto pakankamai subrendo, jie būdavo krikštijami, įsileidžiami į Eucharistijos šventimą ir tapdavo visateisiais Bažnyčios nariais.
Šiandien įsigalėjusi kitokia praktika. Dažniausiai krikštijama ne po evangelizacijos ir atsivertimo, priešingai, Krikštu prasideda žmogaus tikėjimo kelionė. Mat paprastai krikštijami kūdikiai. Žinoma, buvo pakankamai svarių priežasčių įsigalėti tokiai praktikai, bet, deja, taip atsirado ir nepageidaujamų padarinių: sumenkinta šio sakramento galia ir poveikis mūsų gyvenimui. Šiuose straipsneliuose aptarsime Krikštą, sakramentą, kurį Bažnyčia vadina viso krikščioniškojo gyvenimo pamatu, prieangiu į gyvenimą Dvasioje, vartais į kitus sakramentus (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1213). Pamėginkime geriau suvokti, ką gavome Krikšto sakramentu ir kaip galėtume išskleisti Dievo mums taip dosniai dovanotas malones.
Kas yra sakramentas?
Prieš kalbantis apie Krikštą, derėtų šį tą pasakyti, kas yra sakramentas. Žinome, kad kiekvienas sakramentas turi savo simbolius: Mišios – duoną ir vyną, Krikštas – vandenį, aliejų ir žvakę, Santuoka – duotus pažadus ir žiedus. Visi šie dalykai simbolizuoja kurį nors Dievo veikimo mūsų gyvenime aspektą: mus maitinantį, nuplaunantį mūsų kaltes Dievą.
Bet sakramentai pranoksta simbolinius veiksmus. Jie ir įvykdo tuos dalykus, kuriuos simbolizuoja. Pavyzdžiui, duona ir vynas, perkeisti į Kristaus kūną ir kraują, iš tikrųjų mus pripildo Jėzaus artumo. Per santuoką duodami pažadai neša Dievo malonę, suteikia jėgų gyventi tuo, ką pažadame. Panašiai per Krikštą ant mūsų išliejamas vanduo ne tik simbolizuoja, kad nuplaunamos mūsų nuodėmės, bet iš tikrųjų ir pasitarnauja, kad jos būtų nuplautos. Kunigui ar diakonui tariant žodžius: „Aš tave krikštiju vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, mes iš tikrųjų gimstame iš vandens ir Dvasios (plg. Jn 3, 5).
Šiais metais per Viešpaties Krikšto šventę popiežius Benediktas XVI Siksto koplyčioje, Vatikane, pakrikštijo trylika vaikų. Ta proga sakytoje homilijoje jis priminė vaikučių tėvams ir krikštatėviams, kad krikštijant ištarti žodžiai yra esminiai. Anot Šventojo Tėvo, jie yra veikiau ne formulė, bet tikrovė. „Jie žymi akimirką, kai jūsų vaikai atgimė kaip Dievo vaikai.“
Popiežius Benediktas XVI užsiminė apie ne tik Krikšto, bet ir visų sakramentų šerdį. Mums atliekant apeigas, kalbant nustatytas sakramento šventimui maldas, Dievas galingai veikia, Jis keičia mūsų gyvenimą. Tad tai atmindami pažvelkime, kaip vienas iš įtakingiausių ankstyvosios Bažnyčios žmonių – šv. Paulius suvokė Krikšto sakramentui būdingą galią. Paskaitykime apaštalo Pauliaus rašytą Laišką romiečiams.
Palaidoti su Kristumi
Pirmuosiuose penkiuose šio laiško skyriuose Paulius rašo, kas yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Jis aiškina, kad žmonės buvo nuodėmės supančioti ir kad Dievas maloningai siuntė savo Sūnų Jėzų atpirkti žmonių iš mirties ir laimėti jiems prisikėlimą. Šiuose Laiško romiečiams skyriuose apimamos dangaus ir pragaro, gėrio ir blogio, nuodėmės ir atpirkimo temos, jie tapo Bažnyčios mokymo pamatu.
Kad ir kokie jaudinantys šie skyriai, Paulius suprato, kad jie tarytum neužbaigti. Viena yra aprašyti, ką Dievas nuveikė, kad išlaisvintų savo žmones, bet dar svarbiau pasakyti, kaip šis išgelbėjimas mus pasiekia ir išlaisvina iš nuodėmės. Būtent čia prireikia paaiškinti apie Krikštą. „Argi nežinote, – rašo Paulius, – jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4).
Tai Krikšto stebuklas. Krikšto vandeniui srūvant per mus, esame suvienijami su Jėzumi ir Jo mirtimi ant kryžiaus. Visą Didįjį penktadienį Dievo dovanota galybė, malonė ir visas gailestingumas įteka į mūsų gyvenimą Krikšto dieną – mes tampame naujais kūriniais.
Štai koks dosnus ir mylintis mūsų dangiškasis Tėvas! Jis viską darė, kad tik mus susigrąžintų pas save. Jis mums dovanojo nuostabų sakramentą, kuriuo nuplaunamos mūsų nuodėmės, o mes apšviečiami Jo šviesa ir apdovanojami Jo gyvenimu. Viešpats nelaukė, kol mes savo jėgomis pelnysime šiuos palaiminimus. Jis žino, kad niekada to neįstengsime. Tad Jis imasi iniciatyvos ir mumyse daro stebuklus, net jei menkai tesuvokiame, kas vyksta!
Kaip jau minėjome pirmiau, ankstyvojoje Bažnyčioje žmonės dažniausiai būdavo krikštijami po atsivertimo. Jie jau būdavo išgyvenę kažką, pabudinusį juose Dievo galybę ir pašaukimą gyventi Kristuje. Jie jau būdavo patyrę Šventosios Dvasios dvelkimą savo širdyse. Jie jau kreipdavosi į Viešpatį pagalbos, paguodos ir atleidimo.
Tačiau šiandien, kai krikštijami kūdikiai, tai yra Krikštas teikiamas dar neatsivertusiems, visa per sakramentą gauta malonė ir galybė tarsi snūduriuoja žmoguje. Tik kai sąmoningai atsigręžiame į Viešpatį, kai atsiverčiame, Krikšto palaiminimai mumyse išties įsišaknija ir ima augti. Šventoji Dvasia mus ragina, kaip Petras per Sekmines susibūrusią minią: atgailokite ir pasikrikštykite! Tikėkite, kad Kristus gyvena jumyse! Tikėkite, kad jums duotas naujas gyvenimas! Patikėkite, kad esate nauji kūriniai, tad leiskitės būti atnaujinami!
Broliai, seserys, Dievas mums suteikė įstabių dovanų. Jis nuplovė visas mūsų nuodėmes, Jis mus padarė savo sūnumis ir dukromis. Jis mums atvėrė Dangaus karalystės vartus. Jis mums patikėjo dieviškąjį gyvenimą. Visa tai įvyko Krikšto metu. Dabar Jis prašo priimti šias dovanas ir leisti joms keisti mūsų gyvenimą. Ne tik Dievas to prašo. Aplink Jo sostą susibūrę angelai ir šventieji drąsina mus priimti savo paveldą, kad taptume tokie kaip jie. Šventoji Dvasia nekantrauja trokšdama pasidalyti su mumis savo išmintimi, galybe ir meile. Ir pati Bažnyčia mus kviečia gyventi Dievo vaikų gyvenimą, kad įtikėtų dar neatsivertusieji.
Tereikia žengti vieną ar porą žingsnių, ir Dievas išlies malonės sroves. Esame pakrikštyti Kristuje. Tad ir gyvenkime Kristuje!
