Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas
(Tęsinys. Pradžia 2008 m. liepos–rugpjūčio numeryje)
Nuteisinti tikėjimu
Senojo Testamento tikėjimo samprata tapo pagrindu Naujojo Testamento sampratai, o Naujasis visą dėmesį sutelkia į Jėzaus asmenį. Mūsų tikėjimas yra atsakas Jėzui, kuris Dvasios dėka gyvena mumyse. Nė vienas žmogus netampa šventu ar teisiu savo jėgomis, jis „nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų“ (Gal 2, 16; taip pat plg. Gal 3, 24 ir 6, 12–15; Rom 1, 16; 3, 24–26; 5, 1).
Tikėjimas į Jėzų yra esminis dalykas, kad mūsų santykiai su Dievu būtų teisingi ir išganingi. „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 9–10).
Tikėjimo ir nuteisinimo ryšys yra labai aiškus. Jau sakėme, kad mes linkstame manyti, kad kažin kaip patys galime tapti teisūs Dievo akivaizdoje. Pavyzdžiui, atlikdami daugybę gerų darbų, bent jau tiek pat, kiek padarėme blogų, tariamės laimėsią Dievo palankumą. Įsivaizduojame, kad Jis daro išsamią gerų ir blogų darbų apyskaitą, tad mums reikia kaip nors gauti Jo sutikimo antspaudą. Paulius suvokė, kad krikščionybė – tai ne sąskaitų su Dievu suvedinėjimas.
Viena, mes nesame iš pašaknių geri; mus sužeidė gimtoji nuodėmė. Kad ir kiek gero darytume (beje, nieko gero nenuveiktume be Dievo malonės), niekada neatsversime to begalinio blogio, kurį atnešė mūsų nuodėmė. Jei manome, kad nesame atsakingi už jokias dideles klaidas, tai rodo mūsų neišmanymą ir sumišusią sąžinę.
Paulius tvirtai, tiesiog nepalaužiamai mokė, kad mūsų susitaikinimo su Dievu pagrindas – nuteisinimas ir tapimas šventiems gaunant ir tikėjimu priimant Jėzaus teisumą. Tikėdami į Jėzų ir Jam patikėdami savo gyvenimą, esame suvienijami su Juo ir Jame tampame Jo gyvenimo ir šventumo dalininkais. Taigi krikščionybės šerdis – Jėzaus priėmimas tikėjimu.
Tikėjimo esminės svarbos pabrėžimas anaiptol nereiškia, kad darbų nereikia. Paulius mokė, kad krikščionis būtinai turi gyventi dorybingai, kitaip tariant, mūsų gyvenimas turi būti vertas mūsų pašaukimo (plg. Ef 4, 1). O geri darbai plaukia iš mūsų naujojo gyvenimo Kristuje. „Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10), – skelbė apaštalas Paulius. Mes įvairiai darome gera, bet tik todėl, kad per Šventąją Dvasią esame atkurti Kristuje.
Taigi nėra tarpusavio prieštaros tarp tikėjimo ir darbų. Nesutarimai dėl to buvo įsiplieskę Reformacijos laikotarpiu, o Paulius sutarė su Jokūbu, ir šis su Pauliumi, kad „tikėjimas be darbų nevaisingas“ (Jok 2, 20). Būtent Dvasia, kurią gauname tikėdami į Jėzų, įgalina mus daryti gerus, Dievui malonius ir patinkančius darbus. Paulius pabrėžė tikėjimo pirmumą, nes iš jo kyla darbai, kurie, anot Jokūbo, yra būtini tikėjimo vaisiai.
Dvasia ir pažinimas
Be nuteisinimo, tikėjimas turi dar bent du svarbius padarinius: jis įgalina žmogų priimti Šventąją Dvasią ir veda jį į asmeninį Jėzaus pažinimą. Ir viena, ir kita tampa įmanu per tikėjimą, be to, abu yra neatskiriami nuo teisumo.
Paulius galatams metė iššūkį: „ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar paklusdami tikėjimo skelbimui?“ (Gal 3, 2; taip pat plg. Gal 3, 14). Tėvas išlieja Dvasią, kai įtikime Jėzų, Dvasia mus apvalo, išlaisvina iš nuodėmės, padaro šventus, sutaikina su Dievu, tad galime Jo šauktis: „Aba, Tėve!“ (Gal 4, 6–7; Rom 8, 15–16). Ji yra mūsų išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo laidas (plg. Ef 1, 13–14).
Naujajame Testamente rašoma, kad tikėjimas suteikia asmeninį, gyvą Jėzaus pažinimą. Kai mumyse per tikėjimą apsigyvena Šventoji Dvasia, mes gyvename Kristuje (plg. Rom 8, 1–2; Gal 2, 20; Kol 3, 3). Tikinčiajam Šventoji Dvasia suteikia vidinį apreiškimą ir pažinimą, kas yra Jėzus, kad Jis – amžinasis Dievo Sūnus. Jėzus jau yra ne tik istorinis asmuo, bet gyvas šlovingas Viešpats. Visa kita nustoja savo vertės, palyginti „su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“ (Fil 3, 8; plg. Kol 2, 6; Ef 3, 17–19).
Visi turėtume savęs paklausti, ar mes, kaip Paulius, pažįstame Jėzų ir vertiname Jo draugystę? Paulius sakė, kad Jėzaus pažinimas – mūsų tikėjimo matas: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?“ (2 Kor 13, 5).
6 dalis
Naujasis gyvenimas Dvasioje
Apžvelgėme pagrindines Pauliaus skelbtas tiesas: kalbėjome apie atpirkimą per Kristaus kryžių ir prisikėlimą, pamatėme, kad mes be Kristaus būtume tiesiog mirę, rašėme, kad Kristaus išganymas pasiekiamas tik atgaila ir tikėjimu. O dabar nuodugniau aptarkime naująjį gyvenimą Kristuje. Anot Pauliaus, tai gyvenimas Dvasioje, grindžiamas tiesos Evangelija: „Dievas jus kaip pirmienas išrinko išganymui Dvasios pašventinimu ir tiesos tikėjimu“ (2 Tes 2, 13).
Pakrikštyti Kristuje
Paulius įžvelgė didį buvimo krikščionimi kilnumą. Krikščionys pažįsta Tėvą, jų širdyse gyvena Dvasia, jie yra pašaukti į amžinąją garbę. Taigi krikščionys privalo gyventi išganymo tikrove. Efeziečius Paulius primygtinai ragino „elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti“ (Ef 4, 1), o tesalonikiečiams sakė, kad jie pašaukti ne „susitepimui, bet šventėjimui“ (1 Tes 4, 7). Pasak Pauliaus, pašaukimas į naująjį šventumo gyvenimą kyla iš naujojo mūsų gyvenimo Kristuje.
Geriau suvoksime, kaip prasideda šis naujasis gyvenimas Kristuje, apžvelgę Pauliaus Krikšto sampratą. Pasak Pauliaus, Krikštu per atgailą ir tikėjimą krikščionys pradeda visiškai naują gyvenimą. Šis gyvenimas – tai ne dalinis pasikeitimas ar kai kurie nežymūs asmenybės pokyčiai. Per Krikštą visas senasis „aš“ numiršta ir gimsta naujasis „aš“. „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3–4). Kartu su Kristumi krikščionys miršta savo nuodėmingai prigimčiai ir perkeičiančia Dvasios galia prisikelia naujai gyventi.
Taigi Paulius labai stipriai pabrėžia Krikšto vienatinumą, jo nepakartojamumą. Per Krikštą žmonės kartą visiems laikams tampa Kristaus mirties dalininkais – šia mirtimi nuodėminga mūsų prigimtis miršta ir mes prisikeliame visiškai naujam gyvenimui Dvasioje. Kaip Kristus mirė ir prisikėlė šlovingam gyvenimui, taip krikščionis per Krikštą irgi patiria šį esminį perkeitimą. Visi mes gimėme paženklinti gimtosios nuodėmės, sužeidusios mūsų prigimtį. Per Krikštą ta prigimtis miršta ir mes tampame visiškai naujos prigimties – Kristaus, garbingos Prisikėlusiojo prigimties – dalininkais.
Šis naujasis gyvenimas mums leidžia pažinti Tėvo meilę (plg. Rom 5, 5). Tampame gyvosiomis Šventosios Dvasios šventovėmis (plg. 1 Kor 3, 16–17; 6, 18–20). Anot Pauliaus, tapę krikščionimis, patiriame esminį virsmą: iš mirties į gyvenimą, iš nuodėmės į šventumą, iš senos prigimties į naują kūrinį. Krikščionys nebegyvena pagal kūną, bet Dvasioje (plg. Rom 8, 9), jie išvaduoti iš „pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę“ (Rom 8, 21).
Gyvendami naująjį gyvenimą Dvasioje sudarome vieną kūną su galva – Kristumi. Įtikėjusius ir pakrikštytus Dvasia ne tik įvaikina, padaro Tėvo vaikais, bet ir Kristaus kūno nariais. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13; plg. taip pat Rom 12, 4–5). Šių esminių tiesų vienybė pabrėžiama Pauliaus laiške efeziečiams: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, <...> Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas“ (Ef 4, 4–6).
Pauliaus Kristaus kūno samprata – ne šiaip atsitiktinis palyginimas. Jis norėjo kūno vaizdiniu parodyti gyvą organizmą, kurio galva – Kristus; visi šio organizmo nariai dalijasi vienu gyvenimu Jo Dvasioje. Mūsų gyvenimas Kristuje yra naujas gyvenimas jau kaip Jo kūno narių. Dievas yra vienatinis mūsų Tėvas, o mes esame vieni kitiems broliai ir seserys. Pasak Pauliaus, tai Bažnyčios prigimties suvokimo pagrindas (plg. Ef 1, 22–23; 5, 23).
(Tęsinys kitame numeryje)
