ŽODIS tarp mūsų

Pasitikėjimo piligrimystė

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 3
Pasakojimas apie brolį Roger ir Taize

Kathryn Spink

„Poezija – štai kokia turėtų būti Bažnyčia!“ – sakė ekumeninės bendruomenės, gyvenančios mažame Taize kaimelyje, Prancūzijoje, įkūrėjas brolis Roger. Šiai bendruomenei priklauso ir Romos katalikai, ir protestantai. Tai vyko 1985 metais, kai brolis Roger artėjo prie savo septyniasdešimtmečio, o aš rašiau knygą apie jo gyvenimą.

Per daugybę susitikimų prie židinio jo kambaryje ar jo pamėgtajame sode aš suvokiau, kad pats brolis Roger – poetas, įkvėpimo sėmęsis iš gamtos. Jis buvo švelnus žmogus, gebėjęs įžvelgti grožį paprastume, mistikas, itin vertinęs tiek intuiciją, tiek protą. „Gyvenant Evangelija, – kartą jis man sakė, – intuicija padeda užuojautai ir vengia nereikalingo dialogo. Ji padeda mums atpažinti Dievo atvaizdą. Tai viskas, ką galime padaryti. Galime bandyti artintis prie begalinio slėpinio, kuris yra Dievas. Gyvendami čia nepažįstame šio slėpinio, tačiau gyventi verta jau vien dėl to, kad vis artėjame prie Jo“.

Brolis Roger kalbėjo Šveicarijos prancūzų kalba, sakinius retai kada pasakydavo iki galo. Jis dažnai neužbaigdavo savo minčių. Nors aš prancūzų kalbą mokėjau gana vidutiniškai, mes kažkaip vienas kitą suprasdavome. Jis labiau savo buvimu nei žodžiais perteikdavo Bažnyčios kaip gyvo Dievo Kūno, tapusio žmogumi iš meilės mums, viziją.

Tai nebuvo pavienė, nuo žemės atitrūkusi vizija. Brolis Roger suvokė Bažnyčią kaip prisikėlusio Kristaus dalyvavimą žmonių gyvenimuose. Jis siekė susitaikymo, nes troško suburti atsiskyrusius šio Kūno narius. Brolis Roger stengėsi praktiškai perteikti Evangeliją. Štai kodėl Taize jis atsidėjo gyvenimui bendrystėje.

Rengti Viešpačiui kelią

Roger Schutz gimė 1915 metų gegužės 12 dieną Šveicarijos kaimelyje Provanse. Šeimoje jis buvo paskutinis iš devynių vaikų ir vienas iš dviejų berniukų. Jo vaikystė prabėgo nuošalėje, bet buvo laiminga, išskyrus kelerius metus, kai jis sirgo tuberkulioze.

Jis daug skaitė ir mokėsi iš aplinkinių žmonių: savo tėvo, šveicarų protestantų pastoriaus, „mėgusio melstis katalikų bažnyčiose“, labai dėmesingo varganų parapijiečių reikmėms, meniškos sielos kilniaširdės motinos, muzikalios tetos ir ypač iš močiutės, mamos motinos. Brolio Roger močiutė per Pirmąjį pasaulinį karą liko Šiaurės Prancūzijoje. Ji visada priglausdavo pabėgėlius iš mūšio lauko, priglaudė juos netgi tada, kai jos namą apgriovė pora bombų. Įtikinta persikelti į Pietų Prancūziją ji liko ištikima savo protestantiškai kilmei, bet lankydavosi katalikiškose šv. Mišiose ir jose priimdavo šv. Komuniją. Nors ji nepasakodavo apie šią savo patirtį, jaunasis Roger suprato: eidama į katalikų bažnyčią ji tam tikra prasme priėmė susitaikymą savyje.

Roger prisiminė šį jos pavyzdį Antrojo pasaulinio karo metais. Matydamas dar labiau susiskaldžiusią Europą, jis klausė savęs, kodėl žmonės nesutaria ir kodėl ši nesantaika pasireiškia net ir tarp krikščionių. Brolis Roger norėjo būti rašytojas, tačiau atsisakė šių planų, nes jautėsi Dievo raginamas kurti bendruomenę, kur susitaikymas ir taika taptų kasdienio gyvenimo tikrove.

1940 metais ieškodamas, kaip įgyvendinti savo viziją, Roger iš Šveicarijos persikėlė į Prancūziją. Jis įsikūrė mažame Taize kaimelyje, vos už kelių mylių nuo demarkacijos linijos, skyrusios laisvą Prancūziją nuo okupuotosios. Pamažu jo idėjos virto konkretesniais planais: „Turiu pradėti melstis bei susirasti namą. Melsiuosi ryte, vidurdienį ir vakare bei priimsiu pabėgėlius“. Būdamas dvidešimt ketverių Roger vargiai įsivaizdavo daugybę vyrų, gyvenančių pagal pašaukimą „taisyti Viešpačiui kelią“ ir „būti viena <...>, kad pasaulis įtikėtų“ (Mk 1, 3; Jn 17, 21).

Pirmieji žingsniai į ekumenizmą

Įsikūrus Taize bendruomenei, Bažnyčioje tebuvo matyti tik patys pirmieji ekumeninio judėjimo daigeliai. Drąsi, iki tol niekur negirdėta Roger vizija ne visada buvo suprantama. Pa-vyzdžiui, jis ir prie jo prisidėję pirmieji broliai – visi protestantai – paprašė leisti jiems melstis vietinėje nebenaudojamoje katalikų bažnyčioje. Leidimas buvo duotas, bet su sąlyga, kad prie jų nesijungs katalikai. Tačiau kaip tada jie galėjo vykdyti savo pašaukimą – gyventi drauge kitų žmonių akivaizdoje ir taip perteikti bent „dalelę Evangelijos“, kurią jie troško įgyvendinti?

Laimei, 1950 metų pradžioje ekumeninis judėjimas Lijono arkivyskupijoje ėmė žengti pirmuosius žingsnius. Pirmasis brolis katalikas į bendruomenę įstojo 1969 metais ir, tarpininkaujant jo arkivyskupui, brolis Roger užmezgė ryšius su Vatikanu. Jis susitiko su popiežiumi Pijumi XII, vėliau – su Jonu XXIII, turėjusiu ilgalaikės įtakos bendruomenei. Broliui Roger klausiant, kokia Taize vieta visuotinėje Bažnyčioje, popiežius Jonas XXIII priminė jam, kad „Bažnyčia plečiasi tarsi koncentriniais ratais“.

Susitaikymo kelias

Nors laikui bėgant kildavo kliūčių ekumenizmui, brolis Roger niekuomet neprarasdavo tikėjimo, kad kelias į susitaikymą bus atrastas. Jis vis dažniau nurodydavo savo močiutės „mažąjį kelią, kuris yra asmeninis žingsnis, vidinis slaptasis kelias, įsišaknijęs Evangelijos slėpinyje; tai – atleidimo kelias“.

Juk įmanoma nieko nežeminant ir nieko neneigiant priimti Dievo žodį, kuriam tiek daug dėmesio skiriama ir kuris taip giliai išgyvenamas Poreformacinėse Bažnyčiose, įmanoma priimti Ortodoksų Bažnyčių dvasinius lobius bei Katalikų Bažnyčios bendrystės charizmas ir kasdien gyventi tikėjimo slėpiniu.

Anot brolio Roger, intelektas ir teologija turi savo vertę, tačiau susitaikymas galiausiai yra susijęs su meile. Dievo bendrijoje Jo slėpinys atrandamas tik per meilę. Jis pabrėžė, kad ši meilė išreiškiama simboliniu, tačiau konkrečiu būdu – taigi Taize yra regima susitaikymo ir gerumo vienas kitam išraiška.

Solidarumas su vargšais

Jau nuo pat pradžių brolis Roger nusprendė, kad labai svarbu gyventi bendrystėje su vargšais. Taize kaimelis, kuriame jis pradėjo savo bendruomeninį gyvenimą, šiuo požiūriu buvo idealus. Jis iš tiesų buvo „dykuma“. Vietos vynuogynus sunaikino ligos. Daugelis vyrų turėjo eiti ieškotis darbo kitur. Likusiems buvo artimesnės ateistų filosofo Voltero mintys nei krikščionybė.

Roger šią vietą pasirinko dėl vienos neturtingos moters, aprūpinusios šį jauną svetimšalį maistu, prašymo. „Pasilik čia, – primygtinai ragino ji. – Mes tokie vieniši. Kaime nieko neliko, ir žiemos tokios ilgos ir šaltos.“ Šios varganos moters prašymas įtikino Roger, kad tokia yra Dievo valia.

Trokšdamas būti šalia vargšų ir išgyventi evangelinį paprastumą, brolis Roger priimdavo žydų pabėgėlius. Po karo Taize bendruomenė priėmė karo belaisvius vokiečius ir daugelį kitų, kuriems reikėjo pagalbos.

1951 metais du Taize broliai išvažiavo gyventi ir dirbti į netoliese esančias kasyklas. 1970-ųjų pradžioje bendruomenė įkūrė savo pirmąją „broliją“, kurioje keli broliai gyveno kartu su skurdo palaužtais žmonėmis. Laikui bėgant, atsirado dar kelios tokios brolijos Recife, Brazilijoje, vėliau Niujorko „Pragaro virtuvėje“, Kenijoje, Korėjoje, Bangladeše, Seule, Kalkutoje, Dakoje ir kitur.

Maldos ir dalijimosi Arka

Taize „dykuma“ suklestėjo. Bendruomenė augo kur kas sparčiau nei tikėjosi jos įkūrėjai. Dėl jaunimo antplūdžio, prasidėjusio 1960 metais, brolis Roger nusprendė truputį pakeliauti. Kol jis keliavo, buvo statoma didžiulė Susitaikinimo bažnyčia, turėjusi suteikti pastogę čia atvažiavusioms melstis žmonių minioms. Sugrįžęs į namus ir išvydęs užbaigtą statinį Roger nusiminė. Tačiau netrukus dangų nušvietė vaivorykštė. „Tai Dievo atsakymas, – tarė Roger. – Ši bažnyčia mūsų nesuvaržys. Tai arka. Ir ji bus pripildyta.“ Metams bėgant, pastatas buvo vis plečiamas.

Neseniai dešimtys tūkstančių įvairių tautybių bei tikybų žmonių – ypač iš buvusio Rytų bloko – ėmė burtis Taize. Tūkstančiai apsilanko kasmet organizuojamuose Taize susitikimuose įvairiuose Europos miestuose ir kituose žemynuose. Tai „Pasitikėjimo piligrimystės žemėje“ dalis. Jaunimą ypač traukia į Taize Dievo šlovinimas, į kurį gali įsitraukti visi didesnės vienybės ir bendrystės, dėl kurios Jėzus meldėsi, trokštantys krikščionys.

Į Taize atvykęs jaunimas įsikuria ant dažnai purvu pažliungančio kalnelio, valgo paprastą maistą ir triskart per dieną dalyvauja šios bendruomenės bendroje maldoje. Per šias pamaldas giedamos savitos Taize giesmės. Jos paplito daugelyje pasaulio bažnyčių. Šios giesmės – tai įvairiomis kalbomis giedami žodžiai bei sakiniai, jie vis kartojami pagal visiems prieinamas ir labai paprastas melodijas. Šie žodžiai spontaniškai veda į maldą ir tylą, kurioje Dievas gali kalbėti. Maldą veda visada pasirengę išklausyti ir linkę veikiau pasidalyti savo patirtimi nei mokyti keli šimtai brolių – katalikų ir protestantų – iš daugiau nei dvidešimt penkių šalių. Ortodoksų Bažnyčios narių gyvenimas bendruomenėje taip pat yra iš dalies įteisintas.

Aktyvi veikla ir kontempliacija

Pamaldos Taize neturi griežtai nustatytos pabaigos. Broliams išėjus dirbti savo darbų, žmonės dažnai dar ilgai lieka bažnyčioje. Tai yra matoma nematomos maldos, pereinančios į kitas gyvenimo sritis, tęstinumo išraiška.

Kai jauni žmonės kreipdavosi brolį Roger, trokšdami aktyviai keisti pasaulį, jis sakydavo, kad negalima pasirinkti vieno iš šių dalykų: veiklos ar kontempliacijos, nes jie tarpusavyje susiję. Kontempliatyvus lūkestis pasitikint Dievu, kuris mus pirmas pamilo, teikia jėgų atjausti ir išgyventi netgi sunkiausių išbandymų metu.

Toks išbandymų laikotarpis Taize bendruomenę ir jos svečius netikėtai užklupo 2005 m. rugpjūčio šešioliktąją. Per vakarines pamaldas psichikos sutrikimų turinti rumunė peiliu subadė brolį Roger, ir jis netrukus mirė. Jo mirtis buvo ne tokia, kokios daugelis tikėjosi šiam švelniam ir labai mylinčiam Taize bendruomenės vyresniajam.

Laidotuvių apeigoms vadovavęs Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos prezidentas, kardinolas Walteris Kasperis pabrėžė: „Kas galėjo pagalvoti, kad toks nuolankus savęs dovanojimas vieną dieną baigsis tokiomis aplinkybėmis?“ Bet šis įvykis suteikė progą jaudinančiam Taize misijos atnaujinimui. Dvylikos tūkstančių gedėtojų – tarp jų ortodoksų, katalikų, protestantų ir anglikonų religinių vadovų akivaizdoje – naujasis Taize bendruomenės vyresnysis, brolis Aloyzas laidavo, kad bendruomenė tęs savo pašaukimą – atleidimo ir taikos misiją.

1986 metais lankydamasis Taize popiežius Jonas Paulius II sakė: „Pro Taize vyksti kaip pro šaltinį“. Iš tiesų Taize lankytojai ir toliau geria iš Kristaus pažadėtų gyvųjų vandenų. Atsigaivinę jie gali liudyti ir tarnauti savo parapijose, tapdami „pasitikėjimo raugu žmonijos šeimoje“.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!