Nuo gavėnios iki Velykų
Kartą vienas filosofas sakė: „Pasaulyje daug kančios, tačiau taip pat daug ją nugalinčių žmonių“. Kančia yra neišvengiama gyvenimo dalis. Smulkūs kasdieniai nemalonumai, didžiuliai sužeidimai, pavyzdžiui, mirtina liga, staigi sutuoktinio netektis, sekinančios skyrybos – kančia vienaip ar kitaip paliečia mus visus.
Mes matome, kokį poveikį žmonėms daro siaubingos ligos. Taip pat matome, kaip narkotikų, alkoholio vartojimas, nenumaldomas potraukis lošti ir kitos priklausomybės užkrauna nepakeliamas naštas šeimoms. Uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai ir kitos stichinės nelaimės kartais sunaikina ištisas žmonių bendruomenes. Žinos apie šias didžiules nelaimes nuliūdina mus ir pripildo užuojautos jas išgyvenantiems žmonėms.
Mes matome ir kitokias kančias, kylančias iš pašlijusių vyrų ir žmonų, tėvų ir vaikų, draugų ar bendradarbių santykių. Tokių vidinių sužeidimų poveikis gali būti ne mažesnis kaip fizinių ligų. Jie gali mus taip prislėgti, kad net pradėsime jaustis ligoti.
Ar mūsų kančios kiltų dėl fizinių ligų, stichinių nelaimių ar vidinių kovų, viena yra pastovu: Jėzus mato mūsų kančias. Jis yra kupinas užuojautos ir visuomet pasirengęs išlieti mums savo malonę. Jis trokšta matyti mus išgijusius ir atnaujintus.
Kenčiantis Dievas?
Gyvendamas žemėje Jėzus buvo „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (Iz 53, 3). Tačiau ar dabar, jau būdamas danguje, Jis vis dar kenčia? Tam tikra prasme, taip. Jo sielvartas kyla jau nebe dėl sumušimų, erškėčių spyglių ar vinių. Jis liūdi jau ne dėl vidinių kovų prieš velnią ar pagundas. Dabar Jėzus kenčia dėl mūsų problemų ir išbandymų. Jam skaudu, kai kas nors mus įskaudina. Jis visuomet yra šalia mūsų ir verkia kartu su mumis. Jis visuomet guodžia mus savo artumu ir stiprybe.
Broliai ir seserys, Jėzus iš tiesų prisiėmė mūsų ligas ir negalias. Jis iš tiesų buvo sužeistas dėl mūsų kalčių, tačiau Jo žaizdomis mes esame išgydyti (plg. Iz 53, 3. 4). Šventoji Dvasia šią gavėnią kasdien rodo mums, kad jokios negalios – nuo menkiausio kosulio iki kūną visiškai sunaikinančios ligos – ir jokio blogio – nuo mažiausio pamelavimo iki didžiausios nuodėmės – neaplenkia Jėzaus gailestingumas bei rūpestis. Nesvarbu, ką patirsime, Jėzus Kristus, Kenčiantysis Tarnas, nori mums padėti. Todėl nėra geresnio laiko nei gavėnia prašyti Jėzaus ateiti ir pagelbėti mums mūsų kančiose, gydyti žaizdas bei sielvartą.
Šaukitės Viešpaties!
Dar vaikščiodamas šioje žemėje Viešpats išgirdo aklą žmogų, kuris šaukėsi Jo, ir jo pasigailėjo (plg. Mt 20, 31). Kai raupsuotieji kreipėsi į Jį, Jis juos išgydė (plg. Lk 17, 1–14). Kai demono apsėsto berniuko tėvas šaukėsi Jėzaus, Jis pasigailėjo ir išlaisvino jį (plg. Mk 9, 24–27). Visi šie žmonės tikėjo maldos galia. Jie prašė Jėzų išgydyti, nes tikėjo, kad Jis turi galios tai padaryti.
Mes taip pat turėtume sekti šiuo pavyzdžiu. Tėvai turi melstis, kad jų vaikai būtų apsaugoti nuo nuodėmės. Vyrams ir žmonoms reikėtų melstis, kad santuokos sakramento malonė apsaugotų juos ir jų meilė vienas kitam visuomet pranoktų šeimoje kylančias problemas ar asmeninius išbandymus. Parapijiečiai turėtų melstis, kad Dievas sugrąžintų Bažnyčią palikusius žmones. Tokia malda yra veiksminga. Kad ir kokia būtų problema, turėtume nebijoti atsigręžti į Viešpatį ir prašyti, siekti, belsti (plg. Mt 7, 8). Visiems mums reikia tikėjimo, kad Dievas, mūsų Tėvas, neduos mums akmens, kai prašome duonos, ar gyvatės, kai prašome žuvies (plg. Mt 7, 9).
„Visa“ reiškia visa
Tačiau Šventasis Raštas moko mus ne tik melstis ir užtarti, bet drąsina džiaugtis ir tada, kai esame sveiki, ir kai sergame, kai mūsų gyvenimas saugus, ir kai patiriame išbandymus. Pavyzdžiui, šv. Paulius sakė tesalonikiečiams: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 16–18). Jokūbo laiške skaitome: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“ (Jok 1, 2).
Ar tai iš tiesų įmanoma visose situacijose? Net jei sergu vėžiu? Taip, ir šiuo atveju. O jei uraganas sugriovė mūsų namą? Taip, ir šioje situacijoje. Net jei mano vyras ar žmona nusprendė palikti mane? Taip, ir šiuo atveju. Net jei padariau sunkią nuodėmę? Taip, ir tuomet. Nors tai sunkiai suvokiama ir atrodo nelogiška, tačiau tokia yra Dievo vizija ir to Jis trokšta. Kodėl? Nes Jis nori, jog, kaip ir Kenčiantysis Tarnas, būtume įsitikinę, kad Dievas turi mums tobulą planą. Jis nori, kad tikėtume, jog visa, net ligos ir nuodėmės išeina į gera tiems, kurie Jį myli.
Tad šią gavėnią mokykimės išgyventi šį paradoksą melsdamiesi, kad Viešpats išgydytų, ir tuo pat metu džiaugdamiesi viskuo, ką tenka patirti. Prašykime Šventosios Dvasios mokyti mus tikėtis Dievo išgydymo, net jei žinome, kad kančia ir išgydymas, stiprybė ir silpnumas yra slėpiniai, kuriuos visiškai supranta tik Dievas.
Kai kuriems šio paradokso keliami reikalavimai yra per sunkūs. Fizinė ar emocinė kančia yra pernelyg sunki. Jei jums teks tai patirti, darykite viską, ką galite. Jėzus geriau nei bet kuris kitas žino, kad tobulai elgtis ne visuomet pavyksta. Jis pažįsta jūsų širdis. Jis žino, kad giliai viduje jūs norite gyventi tobulai, tačiau dabar negalite to padaryti. Jis žino, kad daugeliu atvejų jūs darote geriausia, ką galite, leisdami idealui būti jūsų šviesa, net jei jaučiate, kad jums dar labai toli iki jo.
Mes ne visuomet žinome, kodėl kai kurie žmonės išgyja, o kiti ne. Mes ne visuomet žinome, kodėl kai kurios šeimos išsaugo savo santuoką, o kitos išsiskiria. Taip pat ne visuomet žinome, kodėl kai kurie nuolat serga, o kiti tiesiog plaukia per gyvenimą. Paprasčiausiai negalime atsakyti į visus klausimus. Mes žinome tik tai, kad Dievas visa išveda į gera (plg. Rom 8, 28). Jis pakankamai galingas, kad blogį ir skausmą perkeistų į didžiulį gėrį.
Siauras takelis
Praeitame straipsnyje kalbėjome apie ketvirtąją Kenčiančiojo Tarno giesmę. Žvelgdami į didžiulius skausmus iškentusį Dievo Tarną ir Jėzų, matėme tuos pačius dalykus: abiejų kūnai buvo sudarkyti, abu buvo nekaltos aukos bei patyrė didžiulį neteisingumą. Tačiau šios eilutės skirtos ne tik Kenčiančiajam Tarnui ir Jėzui. Jos apibūdina daugelį šiandien kenčiančių žmonių. Kiek kartų jūs ar jums brangūs žmonės išgyvendami sunkumus galvojote: „Kodėl tai nutiko man?“, „To neturėjo įvykti“ ar „Tai taip skaudu, kad jau geriau būčiau miręs“?
Tačiau yra siauras takelis sekantiems Jėzų. Jei sunkioje situacijoje bandote padaryti visa, ką galite: pavyzdžiui, meldžiatės dėl išgydymo ir stengiatės džiaugtis Viešpatyje, jūs būsite pakylėtas ir išaukštintas garbėje. Toks kančios priėmimas visuomet veda į nuolankumą, o nuolankumas – į šventumą ir artimą bendrystę su Jėzumi. Kaip Jėzaus kančia atvedė į Velykų garbę, taip ir jūsų kančia pakylės jus šiame ir būsimajame gyvenime.
Ateikite ir gerkite
Jėzus kviečia visus kenčiančius ir visus mus, sakydamas: „Ateik!“ <...> Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22, 17). Jis sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate pri-slėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).
Jėzus viską supranta, kadangi Jis buvo tobulas Kenčiantysis Tarnas. Perėjęs savo kančios ugnį, Jis atpirko ją visiems laikams. Nugalėjęs nuodėmę ir užsikėlęs ant savo pečių mūsų negales, Jis dabar karaliauja danguje, trokšdamas dalytis šia pergale su visais Jį seksiančiais.
Taip, galbūt esame pašaukti kentėti dėl savo tikėjimo. Taip, gal šiame gyvenime patyrėme labai daug skausmų. Gal net kenčiame dėl savo nuodėmingumo. Tačiau visomis aplinkybėmis galime elgtis pagal pranašo žodžius: nutaisyti savo veidą kaip titnagą, žinodami, kad Dievas yra su mumis ir mūsų atlygis yra mūsų Dievo rankose (plg. Iz 49, 4; 50, 7). Kiekviena gavėnia baigiasi Velykomis, kiekviena mirtis – prisikėlimu, kiekvienas sunkumas – pergale. Telaimina jus Dievas šią gavėnią.
