ŽODIS tarp mūsų

Perėjimas iš mirties į gyvenimą

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2006
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 1

Lietuvių kalbos žodyne išvardijamos šios žodžio „naujas“ reikšmės: neseniai atsiradęs, padarytas, įsigytas; dar nevartotas ar mažai tevartotas; anksčiau nežinotas, nepatirtas; kitoks, negu anksčiau buvęs; einantis iš eilės, tolesnis, kitas; paskiausių, šių laikų; susijęs su gyvenamuoju laiku, turintis pastarojo meto bruožų; jaunas; šviežias. Velykų laikotarpiu įsigilinkime į žodžio „naujas“ reikšmes. Visa yra nauja! Net septynias savaites klausomės Dievo žodžio, bylojančio apie naująjį gyvenimą, kurį apaštalai gavo per Sekmines. Klausomės apie naująjį tikinčiųjų surinkimą, vėliau imtą vadinti Bažnyčia. Įsiklausę suprantame, kad pirmieji tikintieji stengėsi gyventi naujuoju įsakymu – mylėti vieniems kitus.

Apie šiuos įvykius skaitome Šventajame Rašte. Visą Velykų laikotarpį per Mišias klausomės Šventojo Rašto skaitinių apie naująjį gyvenimą, kurį apaštalai patyrė po Jėzaus prisikėlimo. Skaitiniai liudija, kad šis naujasis gyvenimas yra skirtas ir mums. Ir mus Viešpats gali taip galingai perkeisti, kaip perkeitė pirmuosius mokinius, ir mes, kaip apaštalai, galime daryti galingų darbų!

Bet kaip šis naujasis gyvenimas ateina pas mus? Kaip mes, pakrikštyti kūdikystėje, suvokiame ir išgyvename nuostabius šv. Pauliaus žodžius: „mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 5)? Atsakymas pap-rastas: šią tiesą patiriame per Šventąją Dvasią, kurią gavome Krikštu. Ji vienin-telė turi galią mus atnaujinti ir apipilti Visagalio Dievo palaiminimais. Tad Velykų laiku pakalbėkime apie Šventąją Dvasią ir Jos galią mus sugyvinti.

Koks stebuklas!

Šis naujasis gyvenimas Dvasioje yra glaudžiai susijęs su keliomis pagrindinėmis tiesomis, kurias galime aptikti Šventajame Rašte. Pirmoji – Dievo Sūnus tapo žmogumi, kad mokytų mus gyvenimo, kurį Jis trokšta mums suteikti. Jėzus žydams sakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Antroji – Jėzus ne tik tapo žmogumi dėl mūsų, Jis ir mirė už mus, kad mes būtume išvaduoti iš „senojo“ gyvenimo, vergavimo nuodėmei: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje?“ (Rom 6, 3).

Galiausiai – Jėzus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, prisikėlęs iš mirties ir įžengęs į dangų, mums lieja naująjį Dvasios gyvenimą: „Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite“ (Apd 2, 33).

Koks stebuklas! Esame nauji kūriniai – Visagalio Dievo sūnūs ir dukterys! Vadinasi, galime artimai, asmeniškai pažinti Tėvo meilę. Maža to, kadangi esame Dievo vaikai, esame ir Jo paveldėtojai. Mums priklauso visi dangaus palaiminimai. Mūsų jau nebetraukia žemyn jokie sužeistos žmogiškosios prigimties ribotumai. Galime gauti Dvasios jėgą, reikalingą įveikti nuodėmei, pakylėti kitų žmonių širdis Dievop, būti gydantys Dievo įrankiai ir Jo gailestingumo apraiškos pasaulyje.

Kiekvienas Apaštalų darbų puslapis byloja, koks tas naujasis gyvenimas. Ankstyvosios Bažnyčios nariai tikriausiai buvo panašūs į mus. Vieni buvo turtingi, kiti vargšai, buvo senų ir jaunų žmonių, prasčiokų ir išsilavinusių. Ne mažesnė ir asmenybių įvairovė – drovūs ir atlapaširdžiai, apdairūs ir nutrūktgalviai, niurzgos ir linksmuoliai. Visi šie įvairūs žmonės gyveno antgamtinį gyvenimą – rūpinosi vieni kitais, kartu melsdavosi, padėdavo vieni kitiems ir dvasiškai, ir medžiagiškai. Visi šie skirtingi žmonės, būdami vieno kūno nariai, darė įstabių dalykų, nes leido Šventajai Dvasiai persmelkti savo gyvenimus.

Kaip pirma, taip ir dabar. Naujasis gyvenimas Kristuje tiesiogiai susijęs su Šventosios Dvasios galia ir dovanomis. Liekame „mirę“, gyvename senąjį gyvenimą, jei atsiribojame nuo Dvasios. Ir, priešingai, „prisikeliame“, jei suteikiame Dvasiai laisvę mus mokyti, pakylėti mūsų širdis, pripildyti mus Dievo gyvenimo, Jo meilės ir ramybės.

Dangaus dovanos, Dvasios vaisiai

Velykų laikotarpis – tinkamas metas gauti daugiau Šventosios Dvasios dovanų. Tai tinkamas metas dar labiau gyventi naująjį gyvenimą, dar labiau atsiduoti Dvasiai.

Atsidavę Dvasiai galime tikėtis Jos dovanų savo gyvenime (plg. Iz 11, 1–2). Išminties ir įžvalgos, patarimo ir narsumo, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasiai padedant galime gyventi taip, kad patiktume Dievui ir skleistume Jo garbę. Šios dovanos padės mums surasti naujos stiprybės atsispirti pagundoms ir laikytis Evangelijos pasaulyje, branginančiame visiškai kitokias vertybes. Mumyse sukilsianti Viešpaties baimė reikš ne susigūžimą prievartos akivaizdoje, bet mylintį nusilenkimą savo Tėvui ir troškimą visada Jam patikti ir būti doram Jo akyse.

Be visų šių dovanų, mes būsime apdovanoti ir mumyse veikiančios Dvasios vaisiais (plg. Gal 5, 22–23). Tapsime labiau mylintys, džiaugsmingesni, taikingesni, kad ir kur atsidurtume. Išaugs mūsų gebėjimas su kitais žmonėmis elgtis kantriai, maloniai, romiai, kaip kad Jėzus bendravo su savo sekėjais. Tapsime dosnūs vargšams, ištikimi draugams, įstengsime geriau suvaldyti savo emocijas, aistras, potraukius. Trumpai tariant, išvysime dvasinę galią, besidarbuojančią mumyse, tai, kas kyla ne iš mūsų, bet tai, ką mums suteikia geras ir mylintis Dievas.

Broliai ir seserys, Jėzus buvo pats gyviausias žmogus žemėje. Kiekviena Jo gyvenimo žemėje akimirka tryško džiaugsmu, atsidavimu, plaukusiais iš Jo bendravimo su Šventąja Dvasia. Šis naujasis gyvenimas prieinamas ir mums. Ir mes galime būti visiškai gyvi! Ir mūsų gyvenimas gali pražysti pilnuma. Tad gyvenkime dvasia ir su pagarbia baime stebėkime, kaip naujasis gyvenimas skleidžiasi mūsų širdyse.