Meilė akla
Kaip mus mato Jėzus?
Londono universiteto kolegijos mokslininkų neseniai atliktas tyrimas patvirtino posakį, kad meilė yra akla. Žmogaus smegenis tyrinėję mokslininkai atrado, kad meilės jausmas gali nuslopinti už kritiškas mintis atsakingų smegenų sričių veiklą.
Mokslininkai tyrė dvidešimties jaunų mamų smegenų veiklą, joms rodydami jų vaikų ir mylimųjų nuotraukas. Abiem atvejais šios nuotraukos moterims sukėlė teigiamus jausmus ir žymiai susilpnino negatyvius jausmus kontroliuojančių smegenų dalių veiklą.
Komentuodamas savo atradimus, šio tyrimo vadovas, mokslininkas dr. Andreas Bartels sakė: „Mūsų tyrimas leidžia daryti išvadą, kad žmonių prisirišimas <...> slopina kritinį socialinį vertinimą ir negatyvias emocijas, kadangi jis žmones susieja ir įtraukia į atlygio sistemą; taip paaiškinama meilės galia motyvuoti ir pradžiuginti“.
Jo meilė akla
Ką šie mokslininkų samprotavimai turi bendro su Eucharistijos adoracija? Būdami priešais Jėzų Švenčiausiajame Sakramente ne tik mes žvelgiame į Jėzų, bet ir Jis žvelgia į mus su tokia meile ir užsidegimu, kad Jo meilė, regis, yra tokia pat „akla“ kaip ir minėtų jaunų motinų meilė. Jėzus žvelgia į mus kupinu begalinio švelnumo, gailestingumo, meilės ir prieraišumo žvilgsniu.
Žinoma, Jėzus iš tiesų nėra aklas. Jis mato mūsų širdyse slypinčius pyktį, pavydą, gašlumą, šykštumą. Tačiau Jis regi ne tik mūsų ydas bei silpnybes. Jo žvilgsnis įsiskverbia giliau ir aprėpia plačiau už mūsų nuodėmę. Jis regi ir giliausius mūsų meilės troškimus, mumyse slypintį šventumo troškimą, net savo planus bei užmojus perkeisti mus ir pripildyti dieviškosios meilės bei galios.
Prisiminkite keletą Šventajame Rašte minimų garsių nusidėjėlių, kurie leido Dievo mylinčiam žvilgsniui perverti jų širdis. Tai „nusidėjėlė“ (Lk 7, 36–50), tepusi Jėzaus kojas tepalu ir šluosčiusi jas savo plaukais. Ten taip pat minimas ir sūnus palaidūnas, kuriam be jokių išlygų vėl buvo grąžinta sūnystė (Lk 15, 11–32). Buvo ir muitininkas Matas, palikęs visus savo turtus ir sekęs paskui Jėzų (Mt 9, 9–13). Apaštalui Petrui, kuris jautėsi kaltas išsigynęs Jėzaus, irgi buvo atleista – Jėzus nieko Jo neklausė, tik nukreipė į jį meilingą žvilgsnį (Jn 21, 15–17). Meilės kupinas Jėzaus žvilgsnis ne kartą pašalino nuodėmę ir pripildė žmones naujos pradžios vilties.
Taigi atėję adoruoti Jėzų Eucharistijoje prisiminkite vieną dalyką: Jis jau nukreipė savo meilės kupiną žvilgsnį į jus. Taip, jums galbūt reikia atgailauti už savo nuodėmes, ko gero, reikia atnaujinti suirusius santykius. Jums taip pat gali reikėti vidinio išgydymo iš praeities žaizdų. Tačiau, ar jūs esate teisūs Jėzaus akivaizdoje, ar ne – žinoma, būti teisiam yra kur kas geriau, – Jis mato tai, kas jumyse gera, gražu ir girtina.
Mes atnešame Jėzui džiaugsmą
Tai, ką Jėzus mato, egzistuoja. Tačiau ką Jis galvoja ar jaučia žvelgdamas į jus? Džiaugsmą. Laimę. Meilę.
Taip yra visada. Daugelį amžių prieš Kristų Dievas, patyręs daugybę Izraelio tautos neištikimybių, nustebino per pranašą Ozėją ištartu žodžiu. Užuot pažadėjęs nubausti ir parodyti savo rūstybę, Dievas paklausė: „Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9).
Jei nuodėmingai tautai Dievas galėjo parodyti savo švelnumą ir gailestingumą, jei maži vaikai gali užlieti Jėzaus širdį meile ir džiaugsmu, įsivaizduokite, kiek mes atnešame džiaugsmo Jėzui! Mes stengiamės daryti tai, kas teisinga. Norime būti mieli Viešpačiui, nors ir ne visada pasiseka. Taigi ateinančius pas Jį per adoraciją Jis pasitinka su šypsena!
Kai vaikai norėjo ateiti pas Jėzų, Jis su džiaugsmu priėmė juos ir palaimino. Netgi savo mokiniams sakė, kad dangaus karalystė priklauso tiems, kurie ateina pas Jį kaip šie vaikeliai (plg. Mk 10, 13–15).
Galiausiai pažvelkite į kitą moterį, išliejusią ant Jėzaus kvapnaus tepalo. Evangelijoje rašoma, kad Jėzus pietavo draugo namuose, kai ši moteris atėjo nešina alebastriniu indeliu, pilnu brangaus tepalo. Ji sudaužė indelį ir išpylė šį kvapnų tepalą Jėzui ant galvos, jis liejosi per Jo plaukus. Kai kurie ten buvę susierzinę murmėjo: „Kam tas tepalo eikvojimas?! Juk jį buvo galima parduoti daugiau negu už tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Tačiau Jėzus liepė palikti ją ramybėje sakydamas: „Ji man padarė gerą darbą“ (Mk 14, 3–7).
Kiekvieno mūsų gyvenimas yra tarsi tie brangūs kvepalai. Mūsų Viešpačiui malonu, kai išliejame savo gyvenimą tarnaudami vargšams, ligoniams bei sužeistiems žmonėms. Tačiau Jėzui taip pat patinka, kai atiduodame visą savo gyvenimą Jam, Jį mylime ir garbiname. Jis labai džiaugiasi, kai ateiname pas Jį į adoraciją ir „švaistome“ savo laiką, dėmesį bei gyvenimą žvelgdami į Jį ir leisdami Jam žvelgti į mus.
Žvelgti giliau
Iki šiol kalbėjome, kad Jėzus žvelgia kur kas toliau, nei siekia mūsų nuodėmės. Jis mato mus tokius, kokius sukūrė, ir nori, kad tokie taptume. Mes taip pat kalbėjome apie didžiulį džiaugsmą, kurį teikiame Jo širdžiai adoruodami Jį Švenčiausiajame Sakramente. Dabar aptarkime paskutinį dalyką. Kai aplankome Jėzų, Jis džiaugiasi viskuo, ką dėl Jo darome. Jis niekuomet nesako: „To nepakanka. Tu turi daugiau man tarnauti“. Jėzus niekada nesako: „Tu nepakankamai ištikimas man. Tau reikia daugiau stengtis“. Jis laimina ir išlieja savo meilę mums, žinodamas, kad to pakanka mus patraukti. Jis sako, kad gėrisi mumis ir kad tai paskatins mus dar labiau atiduoti savo gyvenimą. Paprasčiau tariant, Jo meilė pažadina mūsų meilę.
Jėzus mato, kokie būsime po tam tikro laiko. Jis mato mūsų galimybes. Jis žino mūsų talentus. Todėl kai atsiveriame Jo mylinčiam žvilgsniui, Jis leidžia mums patirti, kuo galime tapti būdami Jame. Jis padeda mums suvokti, koks bus mūsų gyvenimas, kai visam laikui būsime suvienyti su Juo. Atskleisdamas mums tai Jis sako: „Aš negaliu laukti dienos, kai Tu būsi su manimi danguje. Aš negaliu laukti dienos, kai Tu iki galo patirsi mano meilę ir gerumą“. Galbūt sunku patikėti, tačiau Jėzus netgi labiau trokšta būti su mumis, nei mes su Juo!
Mėgaukitės Jėzaus meile
Jei stovėjote šalia labai prisikvėpinusio žmogaus, jam nuėjus, dar kurį laiką jausite jo kvapą. Panašiai nutinka, kai būname su Jėzumi Eucharistijos adoracijoje. Jo šventumo aromatas persiduoda mums. Tai mus pakylėja iki dangaus, padaro maloningesnius ir patrauklesnius aplinkiniams.
Taigi adoruodami Eucharistiją tikėkite, kad Jėzus myli jus ir yra patenkintas, jog atėjote pabūti su Juo. Tikėkite, kad Jis buvoja su jumis tokiais, kokie esate Jame, o ne tokiais, kokie įsivaizduojate esą. Jis žiūri pro pirštus į jūsų silpnybes ir paprasčiausiai džiaugiasi būdamas su jumis. Žinokite, kad Jo jums liejama meilė ir ramybė niekados neišseks. Galiausiai išdrįskite patikėti, kad suteiksite Jo širdžiai džiaugsmo paprasčiausiai atėję pabūti prie Jo kojų ir su meile pažvelgti į Jį.
