Įspūdinga misija
„Evangelija pagal Paulių“
Tėvas Lawrence Boadt CSP
Noriu jus pakviesti į kelionę po šv. Pauliaus raštus. Pirmiausia peržvelgsime Apaštalų darbus, kad susipažintume su Pauliaus misijų veikla, sužinotume, kaip jį priimdavo, o kartais atmesdavo, žydai ir pagonys. Susipažinsime su kai kuriais Pauliaus laiškais, kad pamatytume, kaip jis pats dorodavosi su savo tarnystės iššūkiais, ypač su įvairių grupių, nepripažinusių jo skelbtosios Evangelijos, priešiškumu. Tad pradėkime nuo Apaštalų darbų, kad įgytume tam tikrą pagrindą.
Kryžiaus krizė
Jau patiems pirmiesiems mokiniams Jėzaus mirtis sukėlė didžiulę krizę. Dauguma jų tikėjosi, kad Jėzus nugalėsiąs romėnus arba bent būsiąs žydų lauktasis didis mokytojas: kaip pranašas Elijas ar pranašas Jeremijas, ar didis neįvardytas pranašas, apie kurį rašoma Pakartoto Įstatymo knygos 18 skyriuje. Bet Jėzus, regis, neatliko nė vieno iš šių vaidmenų, nes žydų vadovai Jį atmetė, ir Jis mirė nuo romėnų rankos. Tad mokiniams atrodė, kad visa, ko jie vylėsi, yra prarasta.
Tada kilo gandai apie prisikėlimą. Marija Magdalietė ir Petras buvo nubėgę prie kapo, bet ten nieko nerado. Vėliau tądien Jį pamatė. Mokiniai iš Emauso sugrįžę sakė, kad valgė drauge su Juo. Kalbos sklido, žmonės ėmė stebėtis, kas vyksta. Po kelių savaičių, švenčiant Sekmines, mokiniai kartą visiems laikams suvokė, kad kryžius nenutraukė Jėzaus darbų. Jis buvo su jais per Šventąją Dvasią! Jėzus darė Dievo darbus, kaip ir gyvendamas žemėje, tik nuo šiol Jis darbavosi per juos! Tad Apaštalų darbuose vaizduojamas laikas, kai Šventoji Dvasia ima vadovauti Bažnyčiai.
Pauliaus misija
Skaitydami Šventąjį Raštą pirmiausia sužinome Paulių buvus Bažnyčios persekiotoju ir nekentėju. Jis pritarė pirmojo kankinio Stepono užmėtymui akmenimis. Šie įvykiai – tarsi įžanga į vėliau įvyksiantį pribloškiantį Pauliaus atsivertimą. Lukas Pauliaus istoriją primena tris kartus – 9, 22 ir 26 skyriuje. Evangelistas pasakojimą kartoja net tris kartus, nes nori parodyti, kad tai buvo bene svarbiausias įvykis ankstyvojoje Bažnyčioje.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lukas paskutinįsyk pasakodamas Pauliaus atsivertimo istoriją išvardija keturis dalykus, kuriuos Viešpats daro per Paulių. Pirma, Jis siunčia Paulių, kad šis atvertų skendinčiųjų tamsybėse akis, ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą. Antra, Viešpats per Paulių žmones išlaisvina nuo šėtono galybės ir atgręžia į Dievą. Trečia, tikintiems į Kristų Paulius skelbia nuodėmių atleidimą. Ketvirta, įtikėjusieji gauna dalį kartu su šventaisiais, tai yra visi kartu jie sudaro Bažnyčią.
Atrodo, kad tai kažkada girdėjome. Iš tiesų. Per Krikšto liturgiją bažnyčioje! Šie keturi dalykai įvyksta krikštijant žmogų. Paulius visa tai darydavo per savo misijų keliones.
Visą pasaulį apimąs pašaukimas
Lukas atskleidžia Paulių turint didžiulę misiją, apimančią ne tik žydų bendruomenes, bet ir visą pasaulį. Jis taipogi vaizduoja Paulių atkakliai, nepaisant jokių pasipriešinimų, vykdant šį ketveriopą pašaukimą.
Apaštalų darbų 13 skyriuje aprašoma Pauliaus darbavimosi pradžia – jis su bičiuliu Barnabu išsiruošia į pirmąją misijų kelionę. Jie nuvyksta į Pisidijos Antiochiją. Būdami pamaldūs žydai šabo dieną nueina į sinagogą drauge su kitais pasimelsti. Paskaičius iš Įstatymo ir Pranašų ritinių sinagogos vadovai pakviečia Paulių ir Barnabą pamokslauti. Tad iš pradžių Paulius priimamas kaip Įstatymo mokytojas ir jo skelbiama žinia panašiai priimama. Bet tai ilgai netrunka, Paulius susiduria su priešininkais.
Pauliaus žodžiai buvo tokie primygtiniai, kad kitą šabą kone visas miestas susirinko jo paklausyti (plg. Apd 13, 44). Bet sinagogos narius apėmė pavydas, kai kurie ėmė viešai prieštarauti Pauliui, sukeldami tokią nesantaiką, kad net išvijo Paulių ir Barnabą iš miesto.
Ką daro Paulius? Ar jis mėgina dar garsiau skelbti žinią, kad jo puolėjai jį priimtų? Ne, jis verčiau sako sinagogos vyresniesiems: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo žodis; kadangi jūs jį atmetate ir patys laikote save nevertais amžinojo gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apd 13, 46).
Tad jau pačioje Pauliaus misionieriško darbo pradžioje kyla konfliktas, bet Paulius skelbdamas žinią nenori daryti jokių nuolaidų. Paulius labai troško, kad Dievo žodis, įsišaknijęs tarp žydų, galėtų iš jų sklisti toliau, pagonims… Bet kai sukilo toks pasipriešinimas, jis nusprendė atsiskirti nuo brolių bei seserų žydų dėl Evangelijos, kurią, kaip jis jautė, Dievas jį pašaukė skelbti.
Galybė, išmintis ir viltis
Apie Pauliaus sėkmę pas pagonis skaitome Apaštalų darbų 17 skyriuje. Per vieną misijų kelionę Paulius nuvyksta į Atėnus. Apžiūrinėdamas miestą jis randa vietą, kur rinkdavosi filosofai – Areopagą. Paulius Atėnuose pamatė ir šventovę, skirtą „nežinomam dievui“.
Jis nusprendė kreiptis į filosofus Areopage: „Jūs garbinate daug dievų. Bet turite ir šį nežinomą dievą. Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Tai dievų Dievas, tas, kuris visa valdo“. Paulius savo kalboje netgi cituoja garsius graikų filosofus. Graikams tai patinka. Jie klausosi iki tol, kol Paulius pasako, kad šis nežinomas dievas pasiuntė į žemę savo sūnų mirti ant kryžiaus kaip romėnų valdžios vergą. Staiga tie filosofai sujunda: „Apie tai vėliau pašnekėsi, Pauliau, – sako, – paklausysime tavęs kitą savaitę“. Žinoma, jie daugiau nebeatėjo.
Ir žydams, ir graikams Paulius buvo tiesus. Evangelijos žinia nėra tai, ką jie nori išgirsti. Evangelija remiasi savo vidine galybe. Paulius suvokė, kad neliks Dvasios galybės, jei mėgins Dievo darbą Kristuje priderinti prie žmonių lūkesčių.
Žydai ir pagonys.
Priimantys ir atmetantys
Taigi Paulius susidurdavo ir su priėmimu, ir su atmetimu tiek iš žydų, tiek iš pagonių. Galiausiai buvo atmestas net ir jis pats. Šv. Lukas šį konfliktą aprašo beveik pačiame Apaštalų darbų knygos viduryje, 15 skyriuje.
Paulius ir Barnabas sugrįžo į Antiochiją po sėkmingos misijų kelionės. Bet sėkmę temdė žydų ir pagonių nesutarimai, ar visi krikščionys turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo. Kai kurie žydai krikščionys iš Jeruzalės atvykę į Antiochiją teigė, kad tai būtina. Kai kurie net sakė, kad pagonys krikščionys yra žemesni nei jie, jie mažiau verti Evangelijos žinios, nes jie nepriklauso išrinktajai Dievo tautai.
Šis klausimas taip uždegė Paulių, kad jis nukeliavęs į Jeruzalę kreipėsi į Bažnyčios vyresniuosius. Po ginčo Jonas, Viešpaties brolis Jokūbas (ne apaštalas Jokūbas) ir Petras nusprendė, kad Paulius ir toliau tepamokslauja pagonims. Jie tereikalavo, kad būtų laikomasi kelių žydų praktikų, nieko prieštaraujančio Evangelijai. Prieš Pauliui išvykstant jie surašė laišką, ku-riuo Paulius buvo siunčiamas ir įgalio-jamas darbuotis (plg. Apd 15, 1–35).
Pauliaus laiškų šaknys
Rodos, viskas taip paprasta ir gražu. Klausimas labai lengvai išsprendžiamas. Bet skaitydami Pauliaus laiško galatams pradžią išvystame visiškai kitokį vaizdą. Petras ir Jokūbas Apaštalų darbuose atrodo Pauliui labai draugiški. Lukui būdinga vaizduoti Bažnyčios gyvenimą taikų, darnų. Bet skaitydami Pauliaus to paties įvykio atpasakojimą Laiške galatams, matome, kad tas susirinkimas anaiptol nebuvo ramus, veikiau audringas, kupinas vaidų ir nemalonių ginčų.
Regis, kad kur Paulius pasisukdavo, ten kildavo konfliktai ir priešiškumai. Bet nieko nepaisydamas Paulius visa ištverdavo. Jis niekada neišdavė esminių Evangelijos tiesų. Išties Paulius niekada nepaliovė skelbęs tos pačios žinios, kurią pirmieji krikščionys išgyveno Didįjį penktadienį ir Sekminių sekmadienį. Net kilus specifinėms problemoms skirtingose bažnyčiose, Paulius rasdavo atsakymą Evangelijoje. Skaitydami Pauliaus laiškus pamatysime, kad būtent tos problemos paskatino Paulių vis aiškiau suvokti savo skelbiamą Evangeliją, išgrynino jo skelbimą.
