Laisvė laisvės labui
Šv. Paulius ir galatai
Paskaitę Pauliaus laišką galatams, matome, kad Jeruzalės susirinkimas, apie kurį kalbėjome pirmajame straipsnelyje, iki galo neišsprendė klausimo. Įdėmiau paskaitę šį laišką, pamatysime, kad ginčai, kilę dėl pagonių apipjaustymo, Pauliui padėjo netgi nuodugniau išaiškinti, ką reiškia, kad Jėzus mus išlaisvino – išlaisvino iš Įstatymo, iš nuodėmės, net iš pačios mirties.
Kitokia Evangelija?
Štai kaip Paulius pradeda šį laišką: „Malonė ir ramybė jums nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Gal 1, 3). Nuostabu. Tikimės, kad Paulius toliau šlovins Dievą už tai, ką Jis nuveikė tarp savo tikinčiųjų, bet jo tonas staiga pasikeičia: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos“ (Gal 1, 6). Kur padėka, paprastai jomis apaštalas pradeda savo laiškus? Kur palaiminimas, palydintis jų dorą gyvenimą? Nė žodžio.
Atrodo, kad Paulius sužinojo, jog galatai nusprendė – visi tarp jų gyvenantys pagonys turi būti apipjaustyti ir tapti žydais. Ši žinia taip nuliūdina Paulių, kad jis tuoj pat pereina prie reikalo ir kaktomuša puola galatus. Jis sako, kad Dievas nenorėjęs, jog pagonys priimtų Įstatymą. Jei esate žydai, turite būti apipjaustyti ir laikytis viso Įstatymo, bet jei esate pagonys, Dievas niekada jūsų nemokė Toros, tad jums jos nė nereikia, kad pažintumėte Jėzų.
Paulius eina toliau. Jis sako, kad žydai Jėzų kaip Gelbėtoją atrado ne per Įstatymą. Jie priėmė Evangeliją, nes ji jiems buvo paskelbta per Dvasią ir todėl, kad Dvasia apsireiškė jų gyvenimuose.
Nukryžiuoti su Kristumi
Toliau Paulius pasakoja apie Jeruzalės susirinkimą. Jis pasakoja, ko jie susirinko ir kaip apaštalai patvirtino Pauliaus misiją pas pagonis, kaip paskelbė jį savo dešiniąja ranka. Rodos, viskas taip puiku. Bet toliau Paulius ima pasakoti, kaip Petras – vienas iš tų, kurie iš pat pradžių pritarė Pauliaus darbui, – atvykęs į Antiochiją elgėsi. Pasiuntiniai, atvykę iš Jeruzalės aplankyti Antiochijos, išsigando žydų krikščionių pasmerkimo. Tad Petras nėjo valgyti su pagonimis. „Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai“ (Gal 2, 13).
Petras, sykį pasakęs, kad pagonys yra lygūs su žydais, staiga pereina valgyti į kitą kambario pusę, idant nesusiterštų. Tad Paulius viešai išbara Petrą: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 14).
Štai kas įvyko Antiochijoje, o dabar Paulius girdi, kad panašūs dalykai dedasi Galatijoje. Įvykis pastūmėja Paulių aiškinti, kokią Evangeliją jis skelbia. „Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. Aš neatmetu Dievo malonės, nes jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus numirė veltui“ (Gal 2, 19–22).
Pakanka suprasti šią pastraipą ir suvoksime visą Pauliaus skelbiamą Evangeliją. Tad įsiskaitykime į šias eilutes. „Jei teisumas įgyjamas įstatymu, tuomet Kristus numirė veltui.“ Kai kurie žydai krikščionys mokė, kad pakanka laikytis Įstatymo, ir viskas bus gerai. Bet Paulius parodo, kad taip be galo sumenkinama Jėzaus auka ant kryžiaus, todėl jis tam garsiai užprieštarauja. Jei jūs esate švarūs prieš Dievą, jei visos jūsų nuodėmės atleistos paprasčiausiai todėl, kad laikėtės Toros, tai kodėl Jėzui reikėjo mirti? – klausia Paulius.
Apaštalas Paulius sako: „numiriau įstatymui“. Kodėl jis vartoja tokį radikalų žodį „numiriau“? Ir kodėl Paulius taip sako apie save? Juk jis buvo klusnus žydas, ypač stropiai laikęsis Įstatymo reikalavimų. Prisiminkime, Laiško filipiečiams 3 skyriuje jis save apibūdina kaip patį uoliausią fariziejų. „Jei kas nors tariasi galįs pasitikėti kūnu, tai aš pirmutinis, aštuntą dieną apipjaustytas, kilęs iš Izraelio tautos, Benjamino genties, žydas iš žydų, įstatymo tiksliai besilaikantis fariziejus, uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą“ (Fil 3, 4–6).
Bet patyręs gelbstinčią kryžiaus galią Paulius suvokė, kad Jėzus numirė už jį ir kad jam dovanota Dvasia suteikia galios, kokios Įstatymas paprasčiausiai negali duoti.
Taigi Paulius dabar gyvena Jėzuje. Tad kaip jis gali gyventi pagal Įstatymą? Negali. Tad jis sako: „Gyvenu tikėjimu“. Tai reiškia laukiu, kol Jėzus mane ištobulins, kol pakeis mano vargingąjį kūną. Tai dar neregima mano žemiškajame gyvenime, bet tikėjimu aš laukiu, viliuosi, pasitikiu, kad tai vyksta. Aš neabejoju Kristumi. Aš pasitikiu Juo.
„Kad būtume laisvi“
Paulius kituose dviejuose laiško skyriuose aiškina, kodėl Įstatymas negali išgelbėti žmogaus, o penktajame skyriuje apibendrina: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1).
Bet kas yra laisvė ir kas vergija? „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“ (Gal 5, 13). Taigi nenaudokite laisvės menkesniems tikslams nei Dievas. Ir ypač dėl šios laisvės neįpulkite į nuodėmę. Tad kam galime panaudoti savo laisvę? Apaštalas moko: „stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13).
Staiga žodis „laisvė“ nustoja savo lengvumo. Jeigu ketiname tarnauti kitiems, turime prisiimti daugybę įsipareigojimų. Paulius tai žino, jis drąsina: „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5, 16). Jei norite gerų vaisių – jei trokštate meilės, džiaugsmo, taikos, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo, susivaldymo, – tai vienintelis gyvenimo būdas. Taip įvykdysite Įstatymą ir nepasiduosite nuodėmingiems geismams.
Vienas didžiausių Pauliaus Evangelijos paradoksų – gyvenimas Dvasia. Ir žydams, ir pagonims prieinama laisvė yra įgyjama per pašaukimą bendradarbiauti su Dvasia. Tai sunkus darbas. Laisvė neateina savaime, ją įgyjame nešiodami vieni kitų naštas (plg. Gal 6, 2), tirdami savo sąžinę (plg. Gal 6, 4), nepaliaudami daryti gera visiems (plg. Gal 6, 9–10) ir galiausiai būdami nukryžiuoti nuodėmės ir tamsos pasauliui (plg. Gal 6, 14).
Laisvė per Dvasią
Anot Pauliaus, viskas priklauso nuo Šventosios Dvasios. Būtent Dvasia suteikia galios įveikti nuodėmę, būtent Dvasia mums sako, kad esame mylimi Dievo vaikai. Svarbiausia, kad Dvasia mus įtikina, jog mes tikrai esame nukryžiuoti su Kristumi, tai yra mirę nuodėmei, ir kad pats Kristus gyvena mumyse.
