ŽODIS tarp mūsų

Rinktis Kristų – rinktis gyvenimą

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 3

Apreiškimas nėra teiginių aibė – Apreiškimas yra pats Kristus: Jis yra viską apimantis Žodis, kuriame Dievas išsako pats save ir kurį dėl to vadiname Dievo Sūnumi. Žodis visada yra didesnis už žodžius ir niekada žodžiais neišsemiamas. „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ (Jn 16, 12–13), – sakė Jėzus. Mes vis labiau atrandame Žodį Dievo žodžiuose, Šventajame Rašte. Tai visuomet vienas ir tas pats Apreiškimas, tačiau jis atsiskleidžia ir atsiveria karta iš kartos vis pilnatviškiau, dar daugiau ir kaskart naujai. Kristuje Dievas davė mums savo Sūnų, save patį, visą savo Žodį. Padovanoti daugiau Jis negalėjo.

Pasakojimas apie Jėzaus gundymą

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:

Žmogus gyvas ne viena duona,
bet ir kiekvienu žodžiu,
kuris išeina iš Dievo lūpų“.

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta:

Jis lieps savo angelams globoti tave,
ir jie nešios tave ant rankų,
kad neužsigautum kojos į akmenį“.
Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta:
Negundyk Viešpaties, savo Dievo“.

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta:

Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
ir jam vienam tetarnauk!“

Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1–11)

Bažnyčioje jau nuo seno gavėnios pradžioje skaitoma Šventojo Rašto ištrauka apie Jėzaus gundymą dykumoje. Pamėginkime drauge skaitydami šią Dievo žodžio ištrauką atrasti Kristų, nukreipti į Jį savo žvilgsnį.

Pasakojimas apie gundymą yra po Jėzaus Krikšto istorijos, kurioje, užbėgant įvykiams už akių, pateikiamas mirties ir prisikėlimo, nuodėmės ir išganymo, nuodėmės ir atleidimo slėpinys: Jėzus nužengia į Jordano gelmes. Panardinimas upėje simboliškai vaizduoja mirtį. Senasis gyvenimas palaidojamas, kad galėtų prisikelti naujasis. Kadangi pats Jėzus yra be nuodėmės ir jam nereikia palaidoti senojo gyvenimo, Jo Krikštas reiškia kryžiaus prisiėmimą, įžengimą į mūsų likimą, mūsų nuodėmių ir mirties prisiėmimą. Jam išbrendant atsiveria dangus ir iš jo nuskamba balsas – Tėvas pripažįsta Jėzų savo Sūnumi. Tai ženklas, kad pralaužiama siena tarp Dievo ir žmogaus. Viešpats ieško mūsų mirties bei nuodėmių bedugnėje ir vėl išneša mus į šviesą.

Panašiai ir pasakojimas apie gundymą yra Dievo ir žmogaus slėpinio, Jėzaus Kristaus slėpinio išankstinis vaizdinys ir atspindys. Keturiasdešimt Jėzaus pasninkavimo dykumoje dienų pirmiausia primena keturiasdešimt dienų, kurias prie Sinajaus kalno pasninkaudamas praleido Mozė, kad galėtų gauti Dievo žodį, Sandoros lenteles. Šis skaičius primena ir keturiasdešimt Izraelio dykumoje praleistų metų, buvusių ir jo gundymo, ir ypatingo Dievo artumo laiku. Laiške žydams rašoma, kad Jėzus gali mus atjausti, nes jis buvo visaip mėgintas, bet nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15; 2, 18). Būti gundomam yra esminė Jėzaus nužengimo į bendrystę su mumis, į mūsų vargo bedugnę dalis.

Gundymo istorija apibendrina visas Jėzaus grumtynes: kalbama ne vien apie Jo užduoties esmę, bet ir bendrai kas svarbu žmogaus gyvenime. Visų gundymų esmė yra nustumti Dievą į šalį, kad jis taptų antraeiliu dalyku su visomis mūsų gyvenimo reikmėmis. Gundymas – už Dievą svarbesniu laikyti save patį, šios akimirkos poreikius bei norus. Tai mums nuolatos gresianti pagunda. Juk tada mes savo dievu padarome save pačius arba, tiksliau, mums grėsmę keliančias galybes.

Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų Jėzus buvo labai alkanas. Abu pirmieji gundymai prasideda žodžiais: „Jei tu Dievo Sūnus…“ Šiuos žodžius vėl išgirsime iš pašaipūnų lūpų po kryžiumi: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ (Mt 27, 40). Tai pasityčiojimas, bet sykiu ir iššūkis. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją: Jam nuolat prikaišiojama, kad Jis nėra nenuginčijamai įrodęs, kas Jis yra arba nėra. Per visą istoriją mes irgi keliame šį reikalavimą Dievui, Kristui ir Jo Bažnyčiai: jei esi, Dieve, turi pasirodyti. Jei tu, Kristau, tikrai esi Sūnus, o ne vienas iš apšviestųjų, kurie vis pasirodydavo istorijoje, turi tai parodyti aiškiau.

Per pirmąjį gundymą gundytojas siūlo įrodyti Dievą dykumos akmenis paverčiant duona. Argi pirmasis Išganytojo liudijimas pasauliui neturėtų būti tai, kad Jis duoda jam duonos ir panaikina bet kokį badą?

Vien iš pasakojimo apie gundymą Jėzaus atsakymo neįmanoma suprasti. Duonos tema tęsiasi per visą Evangeliją. Jėzaus gyvenime yra dar dvi didelės duonos istorijos. Štai duonos padauginimas tūkstančiams, nusekusiems paskui Viešpatį į vienumą. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau atmesta kaip gundymas? Nes žmonės atėjo išgirsti Dievo žodį ir dėl to paliko visa kita. Jie pirma ieškojo Dievo, Jo žodžio. Be to, duonos meldė iš Dievo. Taip pat visi buvo pasirengę gautąja duona dalytis. Dievo klausymasis tampa gyvenimu su Dievu, o jis veda nuo tikėjimo prie meilės, kito asmens atradimo. Jėzus nėra abejingas žmonių alkiui, jų kūno poreikiui, tačiau Jis suteikia jam teisingą tvarką.

Galiausiai Eucharistijoje pats Jėzus tapo duona mums, ir šis duonos dauginimas nesiliauja iki laikų pabaigos. Taip dabar suprantame Jėzaus žodžius, kuriuos Jis paima iš Senojo Testamento (Įst 8, 3), kad atkirstų gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Čia dar būtų galima pridurti nacionalsocialistų nužudyto vokiečių jėzuito Alfredo Delpo posakį: „Duona svarbu, laisvė svarbiau, neprarastas garbinimas svarbiausia.“ Kai Dievas laikomas antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai galima atidėti į šalį dėl svarbesnių dalykų, tada žlunga būtent šie tariamai svarbesni dalykai. Esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia klusnumu Dievo žodžiui. Ir tiktai tada, kai šis klusnumas įgyvendinamas, auga įsitikinimai, pajėgūs sukurti visiems ir duonos.

Pereikime prie antrojo Jėzaus gundymo. Kad įviliotų Jėzų į savo spąstus, velnias cituoja Šventąjį Raštą. Jis cituoja 90-ąją psalmę, kur kalbama apie Dievo teikiamą žmogui globą: „Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Šie žodžiai tampa dar svaresni dėl to, kad tariami Šventajame Mieste, šventoje vietoje. Iš tiesų cituojamoji psalmė susieta su šventykla; ją kalbantis tikisi globos šventykloje, nes Dievo buveinę reikia laikyti ypatinga dieviškosios globos vieta. Kur turėtų Dievą tikintis žmogus jaustis saugiau, jei ne šventoje šventyklos teritorijoje? Velnias pasirodo esąs geras Rašto žinovas, mokantis tiksliai cituoti psalmę; visas pokalbis per antrąjį gundymą atrodo tiesiog kaip dviejų Rašto mokslininkų ginčas. Ginčas tarp Kristaus ir velnio yra ginčas dėl Rašto teisingo aiškinimo. Kokiu Dievo paveikslu remiantis skaitomas Raštas?

Esmę atskleidžia Jėzaus atsakymas, vėl paimtas iš Pakartoto Įstatymo knygos (Įst 6, 16): „Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Pakartoto Įstatymo knygoje šiuo posakiu užsimenama apie istoriją, kai Izraeliui buvo iškilęs pavojus dykumoje mirti iš troškulio. Prieš Mozę kyla maištas, virstantis maištu prieš Dievą. Dievas turi parodyti, kad Jis yra Dievas. Šis maištas prieš Dievą Biblijoje aprašomas taip: „Jie mėgino Viešpatį, sakydami: ‘Ar yra Viešpats tarp mūsų ar ne?‘“ (plg. Iš 17, 7). Tad Jėzaus gundymo istorijoje kalbama apie tai, kas jau buvo nuskambėję Senajame Testamente: Dievą reikia išbandyti eksperimentu. Jis „išbandomas“, kaip išbandomos prekės. Jis turi paklusti sąlygoms, kurias skelbiame esant būtinas. Jeigu jis dabar nesuteiks 90 psalmėje pažadėtosios globos, tai Jis nėra Dievas. Prieš mus didysis klausimas, kaip galima pažinti Dievą ir kaip ne, kaip gali žmogus būti prie Dievo ir kaip Jį prarasti. Puikybė, norinti paversti Dievą objektu ir primesti Jam mūsų sąlygas, negali rasti Dievo. Juk ja jau iš anksto neigiame Dievą kaip Dievą, nes save keliame aukščiau Jo, nes paliekame nuošalyje visą meilę, vidinį klausymąsi ir tikrove pripažįstame tik tai, kas duota mums į rankas. Kas taip mąsto, daro dievu pats save, žemindamas ne tik Dievą, bet ir pasaulį bei save.

Ši scena ant šventyklos šelmens atveria ir vaizdą į kryžių. Kristus nepuolė nuo šventyklos šelmens. Jis nenušoko žemyn. Jis nemėgino Dievo. Tačiau Jis nužengė į mirties gelmes, į apleistumo naktį, į beginklių paliktumą likimo valiai. Jis išdrįso atlikti šį šuolį kaip Dievo liepiamą meilės veiksmą už žmones. Ir todėl Jis žinojo, kad nušokęs galiausiai atsidurs gerose Tėvo rankose. Taip paaiškėja tikroji 90 psalmės prasmė, teisė į galutinį ir beribį pasitikėjimą, apie kurį joje kalbama: kas vykdo Dievo valią, žino, kad visuose baisumuose, kuriuos patirs, jis nepraras galutinės Dievo globos. Tas žino, kad pasaulio pagrindas yra meilė ir todėl net tada, kai nė vienas žmogus negalės ar nenorės padėti, jis galės ir toliau pasitikėdamas eiti link to, kuris jį myli.

Pereikime prie trečiojo ir paskutiniojo gundymo. Velnias įsivaizduojamai nuveda Viešpatį ant aukšto kalno. Jis parodo jam visas žemės karalystes bei jų didybę ir siūlo pasaulio karalystę. Argi Mesijo misija nėra būtent tokia? Argi Jam nereikia būti pasaulio karaliumi, suvienijančiu visą pasaulį į vieną didelę taikos ir gerovės karalystę? Kaip gundymui duona Jėzaus istorijoje yra du nuostabūs atitikmenys, duonos padauginimas ir paskutinioji Vakarienė, taip jų yra ir šiuo atveju. Prisikėlęs Viešpats surenka savuosius „ant kalno“ (Mt 28, 16) ir tada tikrai sako: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Viešpats turi valdžią danguje ir žemėje. O kas turi visą šią valdžią, turi tikrą, gelbstinčią valdžią. Be dangaus žemiška valdžia visada lieka dviprasmiška ir duži. Tiktai valdžia, pavaldi saikui ir dangaus, t. y. Dievo teismui, gali tarnauti gerovei. Ir tik valdžia, laiminama Dievo, gali būti verta pasitikėjimo. Jėzus turi šią valdžią kaip Prisikėlusysis. Ši valdžia reiškia kryžių ir Jo mirtį. Ji reiškia kitą kalną – Golgotą, kur Jis, žmonių pajuokiamas bei savųjų apleistas, kabo ant kryžiaus ir miršta.

Kristaus karalystė yra kitokia negu pasaulio karalystės bei jų didybė, kurią rodo šėtonas.

Pasakojime apie Viešpaties kančią rašoma, kad Pilotas miniai siūlė pasirinkti Jėzų arba Barabą. Vienas iš jų bus paleistas. Bet kas buvo Barabas? Paprastai girdime tik Jono evangelijos formuluotę: „O Barabas buvo plėšikas“ (Jn 18, 40). Tačiau graikiškas žodis „plėšikas“ tuometinėje politinėje Palestinos situacijoje buvo įgijęs ypatingą reikšmę. Jis reiškė tą patį, ką ir „pasipriešinimo kovotojas“. Barabas buvo dalyvavęs kažkokiame sukilime ir, be to, apkaltintas žmogžudyste (plg. Lk 23, 19. 25). Mato žodžiai, jog Barabas buvęs „garsus kalinys“, rodo, kad jis buvo iškilus pasipriešinimo kovotojas ir, matyt, tikrasis to sukilimo vadas (plg. Mt 27, 17). Kitaip sakant, Barabas buvo mesianistinė figūra. Pasirinkimas Jėzus arba Barabas nėra atsitiktinis; priešpriešiais stovi dvi mesianistinės asmenybės. Daugelyje evangelijų rankraščių iki trečiojo šimtmečio vyras, apie kurį kalbame, buvo vadinamas „Jėzumi Barabu“ – Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Taigi Barabas atrodo esąs savotiškas Jėzaus antrininkas, tik savo misiją suvokiantis visiškai kitaip. Tad rinktis reikia arba mesiją, vadovaujantį kovai, žadantį laisvę bei savą karalystę, arba šį paslaptingą Jėzų, skelbiantį savęs praradimą esant keliu į gyvenimą. Argi stebėtina, kad minios pirmenybę suteikė Barabui?

Jeigu šiandien tektų rinktis mums, ar Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, Tėvo Sūnus turėtų šansą? Ar apskritai pažįstame Jėzų? Ar suprantame Jį? Gundytojas nėra toks grubus, kad tiesiai siūlytų garbinti velnią. Jis mums siūlo pasirinkti tik tai, kas protinga, pirmenybę teikti suplanuotam ir iki smulkmenų organizuotam pasauliui, kuriame Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet neturi kištis į mūsų esminius ketinimus.

Naujajame Testamente toks pat gundymas dar kartą pasikartoja po Petro išpažinimo Jėzui. Jėzus priima Petro išpažinimą, tačiau, kad jis nebūtų peraiškintas Barabo prasme, išsyk ima mokyti mokinius, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, būti nužudytas ir prisikelti. Petras, prieš tai kalbėjęs Šventojoje Dvasioje, vėl ima kalbėti vien iš savęs ir subara Jėzų: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ (Mt 16, 22). Ir tada jam atsakoma: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).

Prieš žmogaus valią stoja Dievo valia. Šiuo gundymu galiausiai norima paskatinti žmogų nusigręžti nuo Dievo. Jėzaus atsakymas gundytojui „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk“ primena Izraelio pagrindą, tikrai pagrindinę Senojo Testamento ištarmę, jo esminį tikėjimo išpažinimą ir pamatinę maldą, esančią ir Naujojo Testamento centre.

„Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5). Judaizme šių sakinių ištarimas buvo ir yra vadinamas „užsidėti Dievo karalystės jungą“. Būtent tai čia ir vyksta: Jėzus atkuria Dievo pirmenybę ir paskelbia pasaulį savo karalyste, Dievo karalyste. Ir tik tada, kai valdo Dievas, tik tada, kai pasaulyje pripažįstamas Dievas, tik tada žmogus yra gerbiamas, ir pasaulis gali tapti teisingas. Garbinimo pirmenybė yra pamatinė žmogaus išganymo sąlyga.

Dievo valdžia pasaulyje yra tyli, negarsi pagyromis: tai rodo ne tik pasakojimas apie gundymą, bet ir visa Jėzaus istorija. Tačiau ji yra tikra, nepraeinama valdžia. Dažnai atrodo, tarsi Dievo reikalas merdėtų. Tačiau vis iš naujo jis pasirodo kaip tai, kas tikrai pastovu, kas gelbsti. Nebūtin nuėjo visos pasaulio karalystės, kurias anuomet šėtonas norėjo parodyti Viešpačiui. Jų didybė pasirodė esanti regimybė. Tuo tarpu Kristaus didybė, nuolanki bei kentėti pasirengusi jo meilės didybė, nepražuvo. Kovoje su šėtonu nugalėjo Kristus: angelai prisiartino ir jam tarnavo, sako evangelistas (plg. Mt 4, 11).

Rinkis gyvenimą

Skaitinyje iš Pakartoto Įstatymo knygos sakoma: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį… padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus…“ (Įst 30, 15.19). Rinkis gyvenimą! Ką tai reiškia? Kaip tai daroma? Kas yra gyvenimas? Turėti kuo daugiau? Galėti kuo daugiau, galėti daryti viską, nežinoti jokių ribų, išskyrus savo norus? Argi gyvenimas nėra galėjimas viską turėti ir viską daryti, mėgavimosi gyvenimu nevaržomumas? Argi šiandien, kaip ir visais laikais, neatrodo, kad būtent tai yra vienintelis galimas atsakymas? Tačiau pažvelgę į mūsų pasaulį, pamatysime, kad toks gyvenimas baigiasi velniškame alkoholio, sekso ir narkotikų rate, kad šis iliuzinis pasirinkimas verčia laikyti kitą konkurentu ir jausti, jog to, ką turi, visada per maža, kad jis tiesiu keliu veda į mirties kultūrą, persisotinimą gyvenimu, nepasitenkinimą savimi, kurį šiandien visur pastebime. Šio pasirinkimo didybė yra velnio apgaulė. Ji nėra tiesa, nes iškelia žmogų kaip Dievą, tačiau kaip netikrą dievą, nepažįstantį meilės, o susirūpinusį ir visur besivadovaujantį tik savimi. Šitaip mėginant būti Dievu, žmogaus matas yra ne Dievas, bet stabas…

Tokia alternatyva yra melas, nes neatsižvelgia į Dievą ir taip viską iškreipia. „Rinkis gyvenimą!“ Ką tai reiškia? Pakartoto Įstatymo knygoje pateikiamas labai paprastas atsakymas: rinktis gyvenimą reiškia rinktis Dievą, nes Jis yra gyvenimas. „Jei… mylėsi… savo Dievą, eisi jo keliais, laikysies jo įsakymų, įstatų ir įsakų, tada klestėsi ir tapsi gausus“ (Įst 30, 16). Rinkis gyvenimą – rinkis Dievą! Rinkis gyvenimą – rinkis nukryžiuotą Kristų!

Rinktis gyvenimą, pasak Pakartoto Įstatymo knygos, reiškia mylėti Dievą, susivienyti su Juo mąstymu bei norėjimu, Juo pasitikėti, Jam save patikėti, eiti Jo keliais. Ketvirtadienio po Pelenų dienos liturgija su Pakartoto Įstatymo knygos tekstu sieja Luko evangelijos skaitinį (9, 22–25), tai yra Jėzaus pranašystę apie kančią, kuria Jis pataiso Petro klaidingą Mesijo sąvoką ir taip atmeta klaidingo pasirinkimo pagundą.

„Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų…“ (Lk 9, 24–25). Kryžius neturi nieko bendro su gyvenimo neigimu, džiaugsmo bei žmogiškosios būties pilnatvės neigimu. Priešingai, jis mums parodo tikrą būdą, kaip rasti gyvenimą. Kas yra įsitvėręs gyvybės ir nori ją pasisavinti, tas praeina pro gyvenimą. Tiktai per savęs praradimą galima atrasti save ir gyvenimą. Juo narsiau žmonės drįsdavo prarasti save, visiškai save atiduoti, juo labiau jie išmokdavo užmiršti save, tuo didesnis ir gausesnis tapdavo jų gyvenimas. Iš šventųjų galime išmokti rinktis Dievą, Kristų ir per tai gyvenimą.

Pagal kardinolą Josephą Ratzingerį parengė AP

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!