Mesijo provaizdžiai
Būna, kad koks nors filmas taip patinka, kad mielai jį žiūrime ir antrą, ir trečią kartą. Ne pirmą kartą žiūrėdami gebame sekti ne tik siužeto vingius, pastebime daug detalių, užuominų, simbolių, kurie pirmą sykį žiūrint paprasčiausiai praslydo pro akis. Jų neįsidėmėjome. Tai, kas pirmą kartą žiūrint filmą, atrodė nereikšminga, antrą ar trečią kartą žiūrint tarytum naujai iškilo, paaiškėjo, atsiskleidė, regis, smulkmenų svarba.
Panašiai buvo ir pirmiesiems krikščionims, ką tik įtikėjusiems prisikėlusį Jėzų. Jie naujai skaitė Šventąjį Raštą, atrasdavo jame tai, ko pirmiau nė nepastebėdavo. Jis tikrai buvo Dievo Sūnus! Iš tiesų Jis buvo Izraelio lauktasis Mesijas! Apreiškimas juos paakino naujai ir kitaip žvelgti į hebrajų Bibliją.
Ankstyvieji krikščionys įdėmiai skaitydami Šventąjį Raštą visur įžvelgdavo užuominas apie Jėzų. Jis buvo „Viešpaties tarnas“, sužalotas dėl mūsų nusižengimų (plg. Iz 53, 5). Jis buvo ganytojas, vedęs savo tautą ir rūpinęsis ja (plg. Ez 34, 11–16). Jis buvo Mozės pažadėtasis „pranašas“ (plg. Įst 18, 15). Įstabu. Jėzus tikrai įvykdė viską, kas buvo parašyta apie Jį Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse (plg. Lk 24, 44).
Turėdami tai galvoje pagvildenkime kelias psalmes, kad pamatytume, kaip Jėzuje išsipildė visa, kas buvo parašyta šiose jaudinančiose Izraelio maldose.
2 psalmė: Mesijas, Karalius ir Dievo Sūnus
2 psalmės ištakos – Judo karaliaus vainikavimo apeigos. Psalmėje džiaugiamasi naujuoju karaliumi, jis paskelbiamas esąs Dievo „sūnus“, taip išreiškiamas izraeliečių ilgesys Dievo „pateptojo“, kuriam būtų skirta įvesti tautą į naujus, Viešpaties artumo laikus (plg. Ps 2, 2). Nuojautos vedami pirmieji mokiniai šią psalmę pritaikė Jėzui, pateptajam Mesijui. Skaitydami, kaip Dievas ant Ziono kalno įvesdino karalių ir kaip jį paskelbė savo sūnumi (plg. Ps 2, 6–7), jie tiesiog regėjo Jėzų, visiškai ir sykiu naujai bei galingai atitikusį psalmėje vaizduojamą karalių.
Štai kodėl Laiške žydams Jėzus aprašomas pasitelkus šios psalmės žodžius (plg. Žyd 1, 5). Ir Apaštalų darbų knygoje mokiniai meldžia Dievą apsaugos nuo skriaudėjų cituodami šios psalmės žodžius (plg. Apd 4, 24–26). Jie tikėjo, kad Jėzus buvo Mesijas, išpranašautas šioje senoje maldoje. Atrodo, jie teisingai įžvelgė sąsajas. Jų maldos sudrebino kambarį ir nužengusi Šventoji Dvasia suteikė galios skelbti Evangeliją su nauja jėga ir galybe (plg. Apd 4, 31).
Šventajai Dvasiai patinka atidengti kiekvienos psalmės sąsajas su Jėzumi ir užuominas, vedančias mus prie Jėzaus. Kaip Ji sujudėjo mokiniuose, besimeldžiančiuose šios psalmės žodžiais, taip padvelks ir mumyse. Jai patinka vis labiau apreikšti Viešpatį, kad mūsų tikėjimas augtų ir naujai patirtume mūsų širdyse besidarbuojantį Jėzų.
22 psalmė: sielvartas, pasitikėjimas, atsidavimas
22 psalmė irgi padėjo ankstyvajai Bažnyčiai geriau suprasti Jėzų. Joje susitelkiama į asmenines kančias – fizines ir emocines. Visų amžių tikintieji stebėjosi, kaip tiksliai ji atspindi Jėzaus kančią ir mirtį. Anot Evangelijų liudijimo, šią psalmę Jėzus meldėsi kentėdamas ant kryžiaus (plg. Mk 15, 34; Mt 27, 46).
Kančių, aprašomų šioje psalmėje, šerdis – psalmininko jausmas, kad jis yra Dievo užmirštas ir žmonių nekenčiamas. „Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl esi toks tolimas, – toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo. Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet ramybės nerandu“, – skundžiasi psalmininkas (Ps 22, 2–3). Jis rauda, kad „Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas. „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ <...> dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta“ (Ps 22, 8–9. 19). Jis kenčia ir nepaprastas kūno kančias: „Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes. Juk mane šunys apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie drasko man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi“ (Ps 22, 16–18). Bet ši psalmė anaiptol nėra tik paprastas kančių išvardijimas, tik širdį veriantis klyksmas dėl didžių skausmų.
Psalmininkas skelbia nepalaužiamą pasitikėjimą Dievu: „aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose“ (Ps 22, 23). Jis netgi pranašauja, kad būsimos kartos šlovins ir aukštins Dievą, nes išvys, jog Dievas jį galiausiai išlaisvins: „Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia. Juk VIEŠPATS yra Valdovas, – jis viešpatauja tautoms. Jam iš tikrųjų žemai lenksis visi, kurie miega žemėje, prieš jį lenksis visi, kurie žengia į dulkes. Ir aš jam gyvensiu. Mano palikuonys jam tarnaus; apie Viešpatį bus pasakojama būsimai kartai, jo teisūs darbai skelbiami dar negimusiai tautai“ (Ps 22, 28–31).'
Nenuostabu, kad ankstyvoji Bažnyčia šioje psalmėje įžvelgė Jėzų. Psalmininkas aprašo ne tik panašias į Jėzaus Kalvarijoje kentėtąsias kančias, jis taip pat atskleidžia gilų pasitikėjimą Dievu. Tokį kliovimąsi Viešpačiu Jėzus rodė kančioje iki pat mirties. Tad ši psalmė visus mus drąsina pasitikėti dangiškuoju Tėvu, kaip Jėzus pasitikėjo. Nors Jėzus jautėsi apleistas, Jis suvokė, kad Tėvas neleis Jam pražūti. Jėzaus pergalė mums įrodė, kad nė vienas, savo gyvenimą patikėjęs dangiškajam Tėvui, nebuvo apleistas ir nepražuvo.
45 psalmė: karališkosios vestuvės
22 psalmėje vaizduojama nekalto žmogaus kančia, o 45 psalmėje matome visiškai kitokį vaizdą. Ši psalmė, kaip ir antroji, buvo sukurta tikriausiai norint pagerbti vieną iš Judo karalių jo vestuvių proga. Pirmojoje psalmės dalyje apgiedama karaliaus garbė. Karalius ne tik teisingas ir galingas, bet ir dailus bei maloningas (plg. Ps 45, 2–10). Kitoje psalmės dalyje karaliaus nuotaka kviečiama užmiršti savo praeitį ir tapti karaliene (plg. Ps 45, 11–16). Jos grožis vestuvių dieną regimas kaip naujos gerovės, kurią šios vestuvės atneš karalystei, ženklas.
Ir šioje psalmėje ankstyvoji Bažnyčia įžvelgė daugybę įvaizdžių, galimų pritaikyti Jėzui. Kaip ir psalmės karalius, Jis yra galingas ir didingas galiūnas, įveikęs priešus, nuodėmę ir mirtį (plg. Ps 45, 4). Viešpačiui galima pritaikyti ir šiuos psalmės žodžius: „Tu brangini, kas teisu, ir nekenti, kas nedora“ (Ps 45, 8). Jis yra amžinasis Dievo Sūnus, todėl Jam „duota karalystė tvers per amžių amžius“ (Ps 45, 7).
O kas yra psalmėje aprašoma karalienė? Pirmieji krikščionys joje įžvelgė Bažnyčios – Kristaus nuotakos – ženklą. Būtent su Bažnyčia, kaip su nuotaka, Kristus susisaistė neišardomais meilės saitais (plg. Jn 3, 29; Apr 19, 6–9). Nuotakos grožis simbolizuoja Bažnyčios – šventai, vieningai ir teisiai gyvenančių žmonių – grožį.
Skaitydami psalmes, kaip jas skaitė pirmieji krikščionys, išgyvensime paguodą, nes išvysime psalmių eilutėse ne tik Jėzų, bet ir save. Visi esame išganymo plano dalininkai. Visų mūsų gyvenimai atsispindi psalmėse, Šventojo Rašto maldose ir giesmėse. Skaitydami psalmes aiškiau pamatome, kad Dievas veda kiekvieną žmogų, kad kiekvienas turi vietą Dievo karalystėje, kad visi kartu esame ta nuostabi nuotaka, kurios ilgisi Jėzus, kurią Jis nori užlieti savo meile.
Dievo plano skleidimasis
Šiame straipsnelyje mėginome pažvelgti, kaip Jėzus išpildė psalmes. Pirmieji krikščionys skaitydami psalmes matydavo Jėzų ir tai jiems padėdavo geriau suvokti savo vaidmenį Dievo išganymo plane.
Psalmės taip pat padeda geriau suprasti Jėzų ir Jo vaidmenį didingame Dievo užmojyje. Psalmės mums sako, kad Dievo užmojis ir šiandien skleidžiasi pasaulyje. Ši žinia mus drąsina pasitikėti Jėzumi, tikėti, kad Jis įvykdys visus savo pažadus – pažadą būti su mumis iki pasaulio pabaigos, duoti mums savo Kūną ir Kraują Eucharistijoje, pripildyti mus Šventosios Dvasios ir vėl ateiti garbės apsuptam.
Įdėmiai skaitydami Šventąjį Raštą, maldą derindami su studijomis, atrasime, kad visa Biblija rodo į Jėzų – mūsų tikėjimo autorių ir tobulintoją. Taip pat pamatysime, koks gilus ir bet kieno vaizduotę pranokstantis amžinasis Dievo planas, ir suvoksime, kaip padėti įvykdyti šį planą Jėzus mus kviečia.
