ŽODIS tarp mūsų

Psalmės liturgijoje

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 4

Jau aptarėme, kaip svarbu įdėmiai skaityti psalmes, į jas gilintis, jų žodžiais melstis, kaip ir pirmieji krikščionys, mokėti jose įžvelgti mūsų Viešpatį Kristų. Bažnyčia labai vertina psalmes ir siūlo jas melstis ne tik asmeniškai, bet ir bendruomeniškai. Psalmės yra neatsiejama Bažnyčios liturgijos dalis. Vatikano II Susirinkimas moko, kad liturginėse apeigose ypač svarbi vieta turi tekti Šventajam Raštui, juo remiasi liturgijos veiksmų ir ženklų reikšmė. Taigi galime drąsiai sakyti, kad nepažindami Šventojo Rašto tik labai paviršutiniškai tesuvoksime, kas vyksta per Eucharistijos liturgiją ir menkai teišmanysime, kas yra Valandų liturgija. Tad kad kuo sąmoningiau dalyvautume Mišiose, patyrinėkime, kur jose meldžiamės psalmių žodžiais. Pasvarstykime kodėl.

Psalmės – Kristaus, Bažnyčios galvos, balsas

Kiek kartų Mišiose skamba psalmės? Tikriausiai visi sugebėtume prisiminti bent vieną kartą, kai kuri nors psalmė skaitoma ar giedama Žodžio liturgijoje. Iš tikrųjų psalmių žodžiai gali (ir turi) nuskambėti Mišių liturgijoje ir dažniau. Priegiesmis pagal psalmės žodžius, atitinkančius tos dienos liturginę mintį, turėtų būti giedamas Mišių pradžioje kunigui ateinant prie altoriaus. Jau sakėme, kad psalmė įterpta į Žodžio liturgiją kaip neatsiejama jos dalis. Po pirmojo Šventojo Rašto skaitinio giedama psalmė, priderinta prie kitų tos dienos Šventojo Rašto skaitinių. Prieš Evangeliją giedant posmelį su „Aleliuja“ kai kuriais atvejais imami psalmės žodžiai. Psalmė taip pat gali būti giedama atnašų procesijos metu. Psalmę galima giedoti dalijant Komuniją ir ją baigus dalyti. Šio giedojimo tikslas – išreikšti einančiųjų Komunijos dvasios vienybę, parodyti širdies džiaugsmą ir sukurti brolišką nuotaiką. Taigi Mišių liturgija turėtų būti persmelkta psalmių žodžiais.

Psalmės Mišiose sujungia Šventojo Rašto skaitinius, parengia tikinčiuosius Žodžio liturgijos viršūnei – Evangelijai, susitikimui su Gyvuoju Kristumi, bylojančiu Evangelijos žodžiais, jos įveda į tos dienos liturginę mintį. Psalmės yra pranašiškas ženklas to pilnatvės laiko, kuris bus Jėzui Kristui atėjus, iš jo Bažnyčios malda semiasi galios.

Giedodami psalmes turime išmokti jose atpažinti kenčiantį ir nugalintį Mesiją, išpažinti Jį lūpomis ir tikėti širdimi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusiųjų. Tuomet išganymas, tekantis nuo Jo kryžiaus, persmelks mus ir galėsime kartu su Pilypu sušukti: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1, 45).

Anot šv. Augustino, „Kristus yra Bažnyčios galva, todėl visose psalmėse Bažnyčia įžvelgia Kristaus, Galvos, balsą ir paties kūno balsą. Išties šie balsai yra neperskiriami. Juk Kristus pasakė: „Esu su jumis iki pasaulio pabaigos.“ Jei Jis yra su mumis, vadinasi, kalba mumyse, kalba mums, kalba per mus, todėl ir mes kalbame Jame.“ Taigi psalmėse labai svarbu atpažinti Kristų ir Jo laukti, pasirengti Jį sutikti.

Psalmės visada buvo ir išliko gyva malda. Jas giedodavo ištisos išrinktosios tautos maldininkų kartos, tačiau ne mechaniškai kartodamos giesmių žodžius. Maldininkai jas išgyvendavo savaip, kaskart pritaikydavo prie laiko ir savo bendruomenės situacijos. Tai daro ir krikščionys. Mišiose giedame psalmes ne kaip svetimus, kadaise kažkieno sukurtus žodžius, bet jomis kreipiamės į Viešpatį asmeniškai ir visos Bažnyčios vardu. Nuoširdžiai giedodami psalmes įgyvendiname apaštalo priesaką džiaugtis su besidžiaugiančiais, verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15).

Mišiose giedodami psalmes susitinkame Kristų, Jį kontempliuojame. Per įžanginę psalmę tarsi ieškome Kristaus, per Žodžio liturgijoje giedamą psalmę Jį atpažįstame ir pasirengiame sutikti, o Komunijos metu giedant psalmę einame susitikti su atpažintuoju Kristumi.

Nepaliaujamas Kristaus pokalbis su savo Sutuoktine

Tikriausiai esate bent girdėję apie vieną nuostabiausių ir didžiausių liturginių maldų – Valandų liturgiją, kitaip – Dievo tarnybą. Ši malda – tarsi visa nuausta iš psalmių. Jos ištakos – krikščionių noras be paliovos Šventojo Rašto žodžiais šlovinti Dievą ir taip pašventinti visas dienos ir netgi nakties valandas. Todėl ji ir vadinama Valandų liturgija.

Valandų liturgija – tai nepaliaujama Sutuoktinės giesmė, šlovinanti Sutuoktinį Kristų. O tiksliau – tai Kristaus ir Jo Kūno malda Tėvui vienoje Dvasioje. Visi besimeldžiantys atlieka Bažnyčios pareigą ir dalyvauja Sužadėtinės garbėje, jau stovi priešais Viešpaties sostą. Pats Kristus mus įtraukia į šią dievišką giesmę. Taip moko Vatikano II Susirinkimas.

Paprastesniais žodžiais tariant, ar pavieniui, ar bendruomenėje giedosime Valandas, melsimės drauge su visa Bažnyčia. Kodėl? Nes ši malda nuausta iš psalmių, Šventojo Rašto žodžių ir grindžiama Bažnyčios tradicija. Šventasis Raštas yra Bažnyčios turtas, tad nepaprastai svarbu melstis jo žodžiais, nes taip meldžiamės su visa Bažnyčia, vienybėje su ja.

Valandų liturgija atsiliepiame į Šventojo Rašto paraginimus: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2). „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite, malda užtardami visus šventuosius“ (Ef 6, 18).

Švęsdami Valandų liturgiją, giedodami psalmes ir himnus rengiamės Eucharistijos liturgijai, mokomės būti drauge, užtariame gyvuosius ir mirusiuosius. Ši įstabi liturginė malda moko mus minties, balso ir kūno dermės.

Tad neveltui Vatikano II Susirinkimas paragino Valandų liturgiją švęsti ne tik vienuolynuose, bet ir parapijose, pasauliečių bendruomenėse.

AP

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!