Išmokyk mus melstis!
Malda – keistokas dalykas. Žinome, kad turime melstis, bet menkai nutuokiame, kaip reikėtų melstis. Ar malda tėra paprasčiausias pokalbis su Jėzumi? Ar patartina visą laiką melstis vaikystėje išmoktomis maldomis? Ar meldžiantis reikia tik mūsų pastangų – išsakyti savo rūpesčius bei troškimus ir laukti, kol „aukštybėse“ būsime išgirsti. O gal malda – tai nurimimas, susikaupimas, gilus kvėpavimas ir atidus žvilgsnis į Nukryžiuotąjį? Kaip derėtų kalbėti rožinį? Paprasčiausiai varstyti karolėlius vieną po kitos kalbant Sveika, Marija, ar ilgai apmąstinėti kiekvieną rožinio slėpinį, tikintis naujų įžvalgų?
Tad pakalbėkime apie maldą. Kaip įgusti melstis, kaip karščiau melstis, kaip Jėzus per maldą trokšta atnaujinti mūsų gyvenimą.
Pradėkime nuo to, kas Šventajame Rašte sakoma apie maldą, įdėmiau pažvelkime, ko apie maldą moko apaštalas Paulius. Toliau pakalbėsime apie Jėzaus ir Marijos maldą, ko galime pasimokyti iš jų pavyzdžių.
Malda – išminties ir supratimo šaltinis
Šventasis Paulius mėgo melstis. Jis kolosiečius ragino: „Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami“ (Kol 4, 2), o tesalonikiečiams rašė: „be paliovos melskitės!“ (1 Tes 5, 17). Laiške efeziečiams Paulius moko: „Kiekvienu metu melskitės Dvasioje“ (Ef 6, 18). Šie ugningi prašymai atskleidžia, kad Paulius itin vertino maldą, laikė ją reikalinga ne tik sau, bet ir kitiems. Įdėmiau įsiskaitę į Pauliaus žodžius apie maldą pastebėsime, kad malda – geriausias būdas suvokti Dievo slėpinius ir savo gyvenimo slėpinį.
Pavyzdžiui, Paulius meldė, kad kolosiečiai būtų „pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu“ (Kol 1, 9). Jis iš tikrųjų manė, kad maldoje įgyjamas pažinimas ir išmintis persmelks mūsų kasdienybę ir taps mus skatinančia jėga, galia, stiprinančia gyventi „kaip verta Viešpaties“, kad „jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių“ (Kol 1, 10). Taigi maldą Paulius laikė vieninteliu būdu nešti gerų vaisių Viešpačiui ir įgyti Jo stiprybės bei galybės.
Kodėl? „Juslinis žmogus“, tai yra Šventosios Dvasios nepaliestas žmogus, negali suprasti, kurlink kreipia Dvasia. Paulius netgi sako, kad „juslinis“ žmogus Dievo kelius sumenkina iki kvailystės (plg. 1 Kor 2, 14).
Apreiškimas veda į dvasinę galią
Pauliaus supratimu, malda veikia dviem tarpusavyje glaudžiai susijusiais būdais. Viena vertus, malda mus atveria Dievo malonei, padedančiai mums į gyvenimą žvelgti Viešpaties akimis. Štai kodėl Paulius meldėsi, kad Dievas efeziečiams suteiktų „išminties ir apreiškimo Dvasią“ ir jie galėtų „jį pažinti“. Štai kodėl jis meldė, „kad apšviestų jūsų širdies akis“ (Ef 1, 17–18). Paulius suvokė, kad širdies apšvietimas yra esminis dalykas, jei norime sužinoti tiesų kelią į gyvenimą.
Kita vertus, apaštalas žinojo, kad apreiškimo nepakanka. Per maldą gaunama malonė turi dangiškos galios padėti mums įgyvendinti tai, ko Jėzus mus prašo. „Niekuo perdaug nesirūpinkite, – rašė filipiečiams Paulius, – bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4, 6). Paulius filipiečius tikino: „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 6). Jie turėjo išlikti arti Viešpaties, kad nepaliautų srūti malonė, kurios reikia, kad išsipildytų Dievo sumanymai.
Malda nėra paskutinė išeitis. Ji nėra tas šiaudas, kurio griebiamės perskaitę šūsnį savipagalbos knygų, apsilankę pas specialistus ar išnaršę internetą. Malda – tai mūsų gelbėjimosi kelias, vedantis pas Dievą. Štai kodėl Jėzus mokė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Štai kodėl Jis sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).
Kodėl melstis sunku?
Mes tikime, kad Jėzus tikrai yra. Jis tikrai yra Eucharistijoje. Tikime, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Dievo šventovė ir kad Dievo Dvasia gyvena mumyse (plg. 1 Kor 3, 16). Tikime, kad malda gyvybiškai būtina mūsų, krikščionių, gyvenimui. Tad kodėl taip sunku melstis? Kodėl kyla tiek daug kliūčių, kai norime susikaupti maldai, kodėl taip greitai išsiblaškome ar manome esą priversti atidėti maldą? Štai kelios priežastys.
Ar nepraradau pirmosios savo meilės?
Apreiškimo knygoje Jėzus Efezo tikinčiuosius įspėja: „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. <…> Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 2–4).
Šiais žodžiais mums atskleidžiama, kad galima labai sunkiai dirbti Dievo karalystės labui, bet sykiu būti praradusiam užsidegimą dėl To Vienintelio, kuriam darbuojamės. Jėzus tais žodžiais kreipėsi į veiklius Bažnyčios narius, deja, išleidusius iš akių savo tikėjimo šerdį – meilę Jėzui.
Labai lengva į tikėjimą imti žiūrėti tik kaip į atliktiną pareigą ar tik kaip į naudingą dalyką. Mūsų užsidegimas dėl Jėzaus pamažėl blėsta. Sutuoktinių, susituokusių prieš daugelį metų, romantiką pamažėl užgožia rūpesčiai, rūpinimasis vaikais, darbai, kiti įsipareigojimai.
Kam teikiame pirmenybę?
Anot seno, bet teisingo pasakymo, laikas parodo, kam teikiame pirmenybę. Jėzus pasakė palyginimą apie į puotą kviestus, bet atsikalbinėjusius ten vykti žmones (plg. Lk 14, 16–24). Vienas sakėsi būtinai turįs apžiūrėti ką tik įsigytą dirvą, antras teisinosi turįs išmėginti ką tik nusipirktus jaučius, trečias buvo ką tik vedęs ir todėl niekur nenorėjo vykti. Liūdna! Visi buvo susitelkę į save ir savo gerą, nors reikalingą ir naudingą. Visi jie iš akių išleido, koks didingas jų gautasis kvietimas.
O ką darome mes, gavę Dievo kvietimą? Ar nenugrūdame jo į paskutinę vietą? Jėzui nereikia mūsų laiko ar jėgų likučių, dėl akių atkalbėtų maldų, Jis nenori liekanų. Jėzus trokšta, kad priimtume Jo kvietimą ir jam skirtume pirmą vietą. Dėl šio pasaulio reikalavimų ir pareigų, nors ir labai svarbių, negalime atmesti Jėzaus kvietimo.
Jėzus nori, kad kasdien su Juo praleistume bent truputį Jo mums dovanoto laiko, Jis prašo Jam skirti ne atliekamų minučių, bet laiko bendravimui. Neturėtume teisintis, kad esame pernelyg užsiėmę dėl Jo. Taip iš tikrųjų sakome, kad bendravimas su Jėzumi mums nėra pirmutinės svarbos dalykas.
Malda ir sausra
Ištikus maldos sausrai, kartais netenkame drąsos. Kyla tikėjimo abejonės ar netgi klausimai bei priekaištai Dievui. Prisiminkime izraelitus. Per pranašą Dievas jais skundėsi: „Tiesa, ieško jie manęs diena dienon, trokšta pažinti manuosius kelius <…>. Jie prašo iš manęs teisumo nuosprendžių ir trokšta, kad Dievas būtų arti jų. „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?“ (Iz 58, 2–3). Ir mes, kaip izraelitai, sakome Jėzui: „Stengiuosi vengti nuodėmės ir daryti gera. Esu Tau ištikimas. O Tu man neatsakai.“
Izraelitų problema – galbūt panaši ir mūsų padėtis, – kad, nors jie ir dalyvavo senosiose religinėse apeigose, bet ir toliau elgėsi, kaip jiems patiko (plg. Iz 58, 3). Tad galbūt mūsų maldos sausra kyla iš nepakankamo atvirumo Dievui. Galbūt pernelyg kliaujamės savo sumanymais bei planais ir nelabai domimės, kur Dievas mus kviečia.
Jokūbas sakė: „Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti“ (Jok 4, 3). Jėzus nori, kad ateitume pas Jį su nuolankia ir tyra širdimi. Jis trokšta išgirsti mus tariančius: „Jėzau, noriu to, ko Tu nori. Darysiu tai, ką Tu liepi. Nenoriu, kad mano keliai būtų svarbesni nei Tavo.“
Kita vertus, sausra meldžiantis yra ženklas, kad Dievas mus mėgina. Galbūt Viešpats taip prašo labiau Juo pasitikėti. Išmėginimo priežastis – pažiūrėti, ar mes Jam atsiduodame. Abraomo žmona Sara abejojo Viešpačiu. Zacharijas irgi abejojo. Tomas abejojo Jėzumi. Abejonės visada veda į sausrą. Tinkamas atsakas į maldoje patiriamą sausrą – nepaliauti melstis. Priešingai, ištverminga ir atkakli malda yra geriausias dalykas, išlaikę viltį iki pabaigos, laimėsime pergalės vainiką.
Pasitikėk Jėzumi
Jėzus mus mokė: „ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus“ (Mk 11, 24). Jėzus nori, kad žinotume, jog Jis išklausys mūsų maldą ir mus lydės. Nesvarbu, kiek laiko truks, kol gausime Jo atsakymą, vis tiek tikėkime, kad Jėzus mus išklausys. Jo paties gyvenimas patvirtina šią tiesą. Toliau pagvildensime, kaip Jėzus meldėsi ir ko galime iš Jo pasimokyti.
