ŽODIS tarp mūsų

Malda su Marija

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 3

Mąstant apie Mariją į galvą ateina daug nuostabių dalykų apie ją: skaisti, be nuodėmės mergelė, romi, kontempliatyvi mama, tikinti, ištikima, atsidavusi žmona ir motina, netgi „moteris, apsisiautusi saule“ (Apr 12, 1). Bet visi šie vaizdiniai graso pavojumi, kad pamiršime jos žmogiškumą. Kaip ir mes, Marija džiaugdavosi smagiomis valandėlėmis su šeima, jai teko sutikti daug iššūkių ir ištverti begalę sunkumų. Ji išgyveno džiaugsmą matydama savo Sūnų augantį ir besimokantį, taip pat atlikdama kasdienes žmonos bei motinos pareigas. Drauge jai teko įveikti situacijas, tarytum kalaviju pervėrusias jos sielą (plg. Lk 2, 35).

Nors Šventajame Rašte itin mažai tepasakojama apie Mariją, iš kelių epizodų galime kai ką sužinoti apie jos maldos gyvenimą, beje, galintį tapti pavyzdžiu mūsų maldos gyvenimui.

Magnificat

Marijos giesmė Magnificat (plg. Lk 1, 46–55) bene geriausiai iš visų Evangelijos vietų atskleidžia, kokia buvo Marijos malda. Marija, išgirdusi, kad jos nevaisinga pusseserė Elzbieta laukiasi vaikelio, išsiruošė jos aplankyti. Moterims susitikus, kūdikis Elzbietos įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo, ir Elzbieta pasveikino Mariją, labiausiai palaimintą tarp moterų (plg. Lk 1, 39–45). Marijos jaudulys dėl visų įstabių įvykių, vykusių joje ir jos aplinkoje, prasiveržė šia nuostabia malda – gyriumi ir padėka Dievui, darančiam tokių įstabių dalykų.

Iš pradžių Marija apgieda savo meilę Dievui: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 47). Toliau ji nusako pagrindinį dvasinį principą, atskleidžiamą Šventajame Rašte: Dievas renkasi mažuosius ir nuolankiuosius, o ne išdidžiuosius, nors šie būtų ir labiau apsišvietę, ir protingesni. Marija matė, kad Dievui rūpi vargšai. Ji suprato, kad Dievas teikia savo stiprybės suvokiantiems savo silpnumą ir pripažįstantiems. Dievas teikia savo malonę tiems, kurie išpažįsta negalį gyventi be jos, ir, priešingai, apleidžia tuos, kurie nemato mažųjų ir alkanųjų (plg. Lk 1, 52–53).

Elzbieta skelbė Mariją esant palaiminta tarp moterų, angelas Gabrielius ją sveikino žodžiais „malonėmis apdovanotoji“ (Lk 1, 28) pripažindamas, kad Viešpats ypatingu būdu yra su ja. Kaip iš dangaus besiliejančio lietaus srovės pripildo ir atgaivina upes ir upeliukus, taip iš dangaus srūvanti Dievo malonė visiškai pripildė Mariją. Dievo malonė ją ištobulino, tad ji visa savo esybe galėjo tarnauti Dievui ir netgi tapti Jo motina.

Marijos nuostata leido Dievui joje daryti tai, ką Jis trokšta nuveikti ir mumyse, – perkeisti pagal savo panašumą. Marija pamažėl suvokė,

ko iš pradžių, Gabrieliui pirmąsyk ją aplankius, nesuprato (plg. Lk 1, 34). Vėliau ji suvokė ir atrasto šventykloje dvylikamečio Jėzaus išsyk nelabai suprantamus žodžius: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk 2, 49). Marija kantriai ir maldingai dėdavosi širdin ir apmąstydavo visus, net pačius nesuprantamiausius Jėzaus žodžius ir veiksmus.

Giesmė iš širdies gelmių

Tad ko Marijos Magnificat giesmė mus moko? Ji mums parodo, kad Marija visa esybe troško garbinti Dievą. Ji atskleidžia, kad Marija dėmėjosi Dievo darbus savo išrinktajai tautai, kad ji troško vykdyti viską, ko Dievas iš jos paprašys.

Kaip ir Marija, kiekvienas giedame giesmę Viešpačiui. Ta giesmė yra mūsų atsakas į įstabius Dievo malonės darbus mumyse. Marijos giesmė atskleidė jos gyvenimo esmę. Ji savo gyvenime kliovėsi tik Viešpačiu, tik Jo darbais, o ne įvairiausiomis aplinkybėmis, todėl jos pasitikėjimo nesunaikino nei Erodo įsakytos nekaltų vaikelių žudynės, nei mylimo Sūnaus kančia ir mirtis ant kryžiaus.

Žinoma, neteisinga mąstyti, kad Marijos nejaudino, kas dedasi aplink ją. Ji nebuvo abejinga, tačiau jos sprendimus lėmė ne aplinkybės, ji visur vadovavosi Dvasios įkvėpimu. Ir mūsų giesmė bus tokia nuoširdi bei gili kaip Marijos, jei išdrįsime Jėzui tarti: „Man reikia Tavo malonės, nes noriu visada ir visur – džiaugsmo ir skausmo valandą – vykdyti Tavo valią.“

Mąstyti apie Dievą

Po susitikimo su angelu Gabrieliumi Marijai veikiai teko išgyventi daugel kitų dvasinių įvykių. Piemenys jai papasakojo regėję danguje giedančius angelus, kūdikį aplankė išminčiai iš tolimų kraštų. Senas pranašas šventykloje atpažino jos naujagimį esant Mesiju ir išpranašavo jai teksiančius didžiulius kentėjimus. Juozapas sapne buvo įspėtas pasiimti ją ir Jėzų ir skubiai slėptis. Pati kraupiausia diena, kai Jėzus buvo nukryžiuotas. Tądien Mariją apėmė baisi baimė, kad ji prarado savo Sūnų. Tačiau kiekvieną akimirką Marija tyliai širdyje mąstydavo, ką visi tie įvykiai reiškia.

Brangindama ir apmąstydama savo pačios ir savo tautos patirtus įvykius Marija statydino dangiškąjį savo gyvenimo pamatą. Ji nusistatė tikėjimo bei pasitikėjimo principus, kuriais rėmėsi visomis aplinkybėmis. Marija stengėsi Dievo ranką įžvelgti kiekviename įvykyje, taip ji tapo vis labiau pasirengusi įvykdyti Dievo planą.

Jėzus sakė: „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27). Daugelio šventųjų liudijimas patvirtina šią tiesą. Pavyzdžiui, Petras atėjo į pagonio Kornelijaus namus Šventosios Dvasios vedamas (plg. Apd 10, 19–28). Pilypas išgirdo angelą, jam liepiantį pasukti kitu keliu, nei jis ketino. Pilypo paklusimo Dievui, užuot vykdžius savo sumanymus, vaisius – etiopo valdininko atsivertimas (plg. Apd 8, 26–39). Paulių Šventoji Dvasia paskatino pakeisti savo planus ir vykti į Makedoniją. Ten gimė nauja – Filipų – Bažnyčia (plg. Apd 16, 6–15). Paulius taip tvirtai tikėjo, kad Dievas kreipiasi į visus žmones, jog nuolat drąsindavo žmones atsiverti ir priimti Tėvo apreiškimą (plg. Ef 1, 17–18; Kol 1, 9; Rom 12, 1–2).

Visa tai tinka ir mums. Dievas trokšta kalbėti mums per mūsų gyvenimo įvykius, Jis trokšta kalbėti taip aiškiai kaip Marijai. O mūsų pareiga – sekti Marijos pavyzdžiu: įsimąstyti į Dievo žodį ir branginti, ką regime Viešpatį darant mūsų gyvenime. Taip ir mes būsime perkeisti.

Visiems mums tenka visko patirti: gero ir sunkaus, džiaugsmų ir išmėginimų. Kaip gyvenimo sūkuriuose išlaikyti Marijos ramybę ir pasitikėjimą? Į viską žvelgti ir viską mėginti suprasti kai tobulą Dievo meilės užmojį. Be abejo, turime naudotis protu, jis yra Dievo dovana, tačiau Dievas mums primena, kad malda – ne mažiau vertinga Jo dovana.

Prašymas ir prašymai

Kanos vestuvėse Marija parodė, koks gali būti paveikus kreipimasis į Dievą pagalbos. Ir danguje ji nepaliauja prašiusi savo Sūnaus, ji Jam perteikia mūsų prašymus su tokiu motinišku rūpestingumu, kokį parodė Kanos jaunavedžiams. Kanoje Marija tikėjo, kad Jėzus padarys stebuklą, ji nesakė tarnams: „Paprašiau Jėzaus, bet, anot Jo, dar ne laikas.“ Ji paprasčiausiai paliepė: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 4–5). Ar Marija tikėjo galinti pakeisti Jėzaus nuomonę? Veikiausiai. Ji buvo atkakli ir itin pasitikėjo Jėzumi. Ji taip gerai Jį pažino, kad numanė, jog Jis išklausys jos prašymą.

Taigi Marija turi ypatingą vietą Jėzaus širdyje. Tai žinodami visus savo prašymus atkakliai siųskime jai, visiškai pasitikėdami, kad ji mus tikrai užtars, kaip užtarė Kanos jaunuosius. Sykiu sekime Marijos pavyzdžiu ir be galo pasitikėdami kreipkimės į patį Jėzų. Melskime, prašykime, prašykime… Jėzui joks mūsų prašymas neatrodo nei pernelyg menkas, nei per didelis. Jis gali paversti vandenį vynu!

Marija nesiliauja darbavusis

Marija nesiliauja darbuotis mūsų labui, nors jau džiaugiasi dangaus tobulybe. Ji be paliovos maldauja Jėzų už mus. Kartkartėmis apsireiškusi Marija padrąsina bei paragina žmones. Jos skelbiama žinia niekuo nesiskiria nuo to, ko mokė jos Sūnus gyvendamas žemėje. Visą pasaulį apima Marijos meilė, atjauta ir drąsinimas. Kaip ir visos motinos, ji kenčia, kai mes kenčiame, ir džiaugiasi, kai mes džiaugiamės.

Marija – mūsų tikėjimo pavyzdys. Iš jos turime mokytis, kaip melstis ir kaip gyventi. Ji – mūsų motina, tad visiems mums linki laimės, ramybės, jos širdis kupina meilės visiems be išimties savo vaikams, ji atjaučia tuos, kurių širdį, kaip ir jos, pervėrė kalavijas. Marija atskleidžia, kad širdies ramybės raktas yra malda. Sekime jos pavyzdžiu. Išmokime taip melstis, kaip Jėzus mus mokė. Mes iš tikrųjų galime išmokti melstis ir savo malda tikrai galime pasiekti dangaus sostą.