Keliai į išgydymą
Teorija gali būti labai patraukli, bet vėliau iškyla klausimas, kaip ją įgyvendinti. Įdėmiai perskaitę išgydymo ir išgelbėjimo istorijas klausiame savęs: kaip aš galiu patirti gydantį Jėzaus prisilietimą. Ką turiu daryti, kad būčiau išlaisvintas? Tad apžvelkime keturis kelius, keturis žingsnius, kuriuos turime žengti, kad išgirstume Jėzaus žodžius: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik ramybėje.“
Tikėk
Žodis tikėti turi daug prasmės atspalvių. Mes kalbame apie tikėjimą, apimantį ne tik protą, bet ir širdį, žodžiu, visą asmenį. Būtent tokį tikėjimą turėjo kraujoplūdžiu sirgusi moteris, tokį tikėjimą, kuris stūmė eiti pas Viešpatį, ragino patikėti savo gyvenimą Jėzui.
Taigi tikėti reiškia ne tik žinoti, kad Dievas yra geras ar kad Jis myli žmoniją. Toks tikėjimas reiškia žinojimą, kad Dievas myli tave. Tikėti – tai žinoti, kad Jėzus yra tavo pusėje. Pasitikėti, kad Jis trokšta tau gero. Jis nori užmegzti naujus santykius su mumis, suteikti mums naują požiūrį, padėti naujai į viską pažvelgti. Tikėti, vadinasi, pasitikėti, kad svarbus ne tik mūsų kūno išgydymas, bet ir širdies bei proto atnaujinimas, išgijimas. Tereikia pasitikėti Tuo, kuris niekada mūsų neapvils.
Toks tikėjimas nėra pasiekiamas vien savo jėgomis. Rodos, jis yra nelogiškas. Argi nestebina, kad kraujoplūdžiu serganti moteris tiki, kad paprasčiausiai palietusi Mokytojo drabužio kraštelį pasveiksianti? Tačiau tai, ką ji girdėjo apie Jėzų, Jo daromus stebuklus, jai įžiebė viltį, kad ir ji gali būti išgydyta. Jos tikėjimas gimė iš klausymosi. Klausymasis atvėrė Šventajai Dvasiai kelią veikti joje. Taigi ligotos moters tikėjimas rėmėsi ne jos išprotavimais, bet Šventosios Dvasios veikimu. O Dvasios veikimas joje susijęs su kitų žmonių dalijimusi, žinia apie Gerąją naujieną – Jėzų tarp jų. Toks tikėjimas paskatino moterį ieškoti paties Jėzaus.
O kokio išgydymo trokštate jūs? Kokias jūsų gyvenimo sritis turėtų palytėti Dievas? Kūno negalią, ligą? O galbūt savo jėgomis negalite įveikti nuodėmės ar į bloga vedančio įpročio? Galbūt tai kaltės jausmas ar gėda dėl praeities nuodėmių? O gal žaizdos, atsivėrusios dėl kito žmogaus nuodėmių ar nerūpestingumo? Jėzus gali, netgi trokšta, padėti jums atrasti laisvę ir ramybę. Jis teprašo tikėti Jo gydomąja galia, dieviškąja galia, pranokstančia varganas mūsų pačių jėgas.
Prašyk
Toks tikėjimas skatina mus šauktis, melsti, prašyti Viešpaties. Jis mus ragina būti ištvermingus maldoje, prašyti Viešpatį mus išgydyti ir išlaisvinti. Prisiminkime pasakojimą apie elgetą Bartimiejų. Jis šaukėsi Viešpaties, nors žmonės jį tildė. Tildomas ir baramas jis dar garsiau šaukėsi Viešpaties.
Jėzus savo mokinius mokė, kaip šauktis Dangaus Tėvo. Jis jiems papasakojo palyginimą apie įkyrią našlę, nenuilstamai siekusią teisingumo ir taip paveikusią abejingą teisėją, kad šis atkreipė į ją dėmesį vien dėl jos atkaklumo. Tad ši našlė laimėjo, nes nepaliovė prašiusi. Jėzus savo mokinių paklausė: jei nesąžiningas teisėjas galiausiai atsiliepė, negi manote, kad Dievas neišklausys savo vaikų prašymų ir neatsilieps, kai jie Jo šauksis. Šie žodžiai mus padrąsina. Tačiau padrąsinęs Jėzus uždavė esminį klausimą: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8).
Iš šio palyginimo sužinome, kad Jėzus tikėjimą sieja su ištverminga malda. Anot Jo, nepakanka porą sykių Dievo paprašyti ir viską palikti savieigai. Jėzus mums nori dovanoti ištvermingą tikėjimą. Tikėjimą, sutinkantį dvasinio gyvenimo iššūkius ir nenuilstantį melstis, prašyti, siekti, ieškoti, belsti. Jėzus nori, kad turėtume tokį tikėjimą, nes žino, kaip mums palengvės, kai savo reikmes atiduosime į Dievo rankas. Tereikia atiduoti nuolat.
Broliai seserys, nepaliaukite prašę dangiškąjį Tėvą! Nemanykite, kad atkaklumas – tai silpnas tikėjimas. Veikiau melskitės taip atkakliai, kaip įkyrioji našlė veržėsi pas teisėją, ir pamatysite, kad Dievas pakeis ne tik aplinkybes, bet ir jūsų širdį – o tai svarbiausia. Galbūt Viešpats jums suteiks ne tą gėrį, kurio prašote, bet kur kas daugiau ir nuostabiau – nepaliaujamą savo Artumą.
Nusigręžk nuo nuodėmės
Niekas kitas taip netrukdo patirti gydančią Dievo galią kaip nuodėmė. Nusidėjimas, savanaudiškumas, neklusnumas yra tarsi tankus šydas, uždengiantis mūsų širdis. Jei neatsisakome nuodėmių, nenusigręžiame nuo jų, tie šydai vis tankėja ir mūsų širdis panirsta į vis gilesnę tamsą. Galop pasijuntame tokie kalti, kad nepajėgiame tikėti, jog Jėzus mus vis tiek tebemyli, mūsų sąžinė taip nuslopsta, kad nei pastebime, nei rūpinamės, kad taip toli nuklydome nuo Viešpaties. Ir juo toliau esame nuo Viešpaties, juo sunkiau mums priimti Jo gydantį prisilietimą.
Štai kodėl atgaila ir Sutaikinimo sakramentas yra tokie svarbūs. Juk Jėzus mus kviečia išpažinti savo nuodėmes ne tam, kad pasijustume kalti ar kad sugniužtume. Priešingai. Jėzus nori mus išlaisvinti. Jis nori išgydyti mūsų dvasią ir kūną. Dažnai būna, kad fiziškai išgyjama pasveikus dvasiai. Tad šv. Jokūbas mus ragina: „išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jok 5, 16). Išsivadavę iš nuodėmių nutiesime kelią Viešpačiui. Jis galės ateiti ir išgydyti mus.
Prisiminkime Luko evangelijos 7 skyriuje aprašomą nusidėjėlę. Ją palietė Evangelija, ji priėmė Viešpaties gailestingumą ir atleidimą. Būtent atleidimo patyrimas ją paskatino patepti Jėzaus kojas, aplaistyti jas džiaugsmo ir padėkos ašaromis. Atsižadėjusi senojo gyvenimo moteris veržėsi Jėzaus artumon. Ji išgirdo Jo pažadą – jai ne tik atleista, ji taip pat yra išgydyta ir išgelbėta. Ji gali eiti ramybėje, nes jokia nuodėmė nestovi tarp jos ir Viešpaties. Taigi eikime Išpažinties ir susitaikinkime su Dievu. Atgailokime, kad patirtume Jėzaus gailestingumo galią gydyti ir atnaujinti.
Pasitikėk
Kad išgirstume Jėzų, sakantį: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, reikia dar vieno dalyko – pasitikėjimo. Pasitikėk. Tikėk, kad tavo dangiškasis Tėvas numano, ko tau reikia, tau net neprasižiojus (plg. Mt 6, 8). Pasitikėk, kad Jis neįduos tau gyvatės, kai prašai žuvies, kad nepaduos skorpiono, kai prašai kiaušinio (plg. Lk 11, 11–12). Pats Jėzus mus patikino: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32).
Sunku tikėti, kad Dievas mumis gėrisi, sunku tikėti, kad Jis nori mus išgydyti ir suteikti mums daug gero. Tačiau tai yra pati Evangelijos šerdis. Būtent todėl Jėzaus mokymas vadinamas Gerąja naujiena.
Tikėk, kad Dievas yra Tavo pusėje. Stenkis artintis prie Jėzaus, būti su Juo, kad Jis galėtų prisiliesti ir išgydyti tave. O svarbiausia – pasitikėk, kad dangiškasis Tėvas trokšta išlieti savo galybę į tavo gyvenimą. Jo troškimas stipresnis už tavo norą būti išgydytam ir atnaujintam. Toks tikėjimas gydo. Toks tikėjimas gelbsti. Toks tikėjimas nuskaidrina Jėzaus veidą. Gydanti Dievo malonė telaimina jus visus šiuos metus.
