ŽODIS tarp mūsų

Pradžių pradžia

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 4

Pradėdami naujus metus atsiverskime pirmuosius Šventojo Rašto puslapius. Yra daug būdų skaityti Bibliją. Daugelis mūsų kasdien skaitome ir apmąstome liturginius skaitinius, kai kurie žmonės dažnai atsiverčia pačias mėgstamiausias Biblijos vietas arba skaito ją pagal kokią nors programą ar planą. Šventasis Raštas yra didžiulė knyga, veikiau knygų rinkinys. Tad jo vienu prisėdimu neperskaitysime. Naudinga apsispręsti paskaityti ilgesnius Biblijos skirsnius kasdien ar bent kelis kartus per savaitę. Netgi jei kasdien skaitome liturginius tos dienos skaitinius. Mat visą laiką skaitydami tik mažus Šventraščio gabalėlius lengvai iš akių išleidžiame visumą, būna, kad susitelkiame ties smulkmenomis ir neatkreipiame dėmesio į esminius dalykus. Tad pamėginkime skaityti Bibliją nuo pat pradžių, po skyrių ar netgi daugiau kasdien. Šiame straipsnelyje ir jo tęsiniuose pamėginsime jums padėti: apžvelgsime pagrindines kiekvienos Šventojo Rašto knygos mintis. Tad pradėkime.

Pradžioje…

Pirmoji Šventojo Rašto knyga vadinama Pradžios, mat ji prasideda žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę…“ (Pr 1, 1). Skaitydami šią knygą sužinosime apie visa ko pradžią: pasaulio, kūrinijos, žmogaus, nuodėmės, išganymo… Tik Dievas neturi pradžios. Pradžios knyga parašyta vaizdžia, poetiška kalba, joje gausu mitologinių įvaizdžių. Bet, nepaisant šių įvaizdžių, ji nėra pramanai, veikiau – istorija, tačiau ne mokslinė. Ją rašiusieji, Dievo įkvėpti, atrinko tai, kas svarbiausia. Skaitydami šią knygą sužinome ne evoliucijos etapus, bet kas yra pasaulis, kas yra žmogus, koks jo santykis su Dievu ir kūrinija. Sužinome esmę, o ne kaip visa įvyko.

Pradžios knyga pradedama ne ko nors, bet visa ko pradėjimu. Iki tos pradžios nieko nebuvo. „Dievas sukūrė…“ Šioje vietoje vartojamas hebrajiškas žodis bara’ reiškia kūrimą iš nieko. Dievas ne šiaip padirbdino pasaulį ar sukūrė jį jau iš esamo ar iš turimų medžiagų, Jis jį sukūrė iš nieko. Jau patys pirmieji Biblijos žodžiai mums atskleidžia, kad vien Dievas yra tikrasis visa ko Kūrėjas. Mat žmogus kuria iš to, ką turi, iš to, kas yra, o Dievas kuria iš nieko. Kitos tautos, pagonys, turėjo nemaža mitų apie pasaulio sukūrimą, bet jų dievai kurdavo iš kažko jau esančio. Jie nebuvo kūrėjai tikrąja prasme. Tad pats pirmasis Šventojo Rašto sakinys į mus padvelkia begaline didybe. Sužinome, kad Dievas yra visagalis, begalinis, Jo galybė – neaprėpiama. Kad sukurtum pasaulį iš nieko, reikia ne tik begalinės galios, bet ir begalinės išminties. Visas pasaulis skelbia Dievo galybę ir išmintį! Be to, Dievas atsiskleidžia kaip įstabus Menininkas ir kaip nepaprastai kilnus bei dosnus. Visa, ką Jis sukūrė, yra gera ir gražu. Niekas negali būti, ko Jis nenorėjo. Visa, kas esti, visa, kas gyva, kiekvienas kūrinys gauna savo būtį iš Viešpaties rankų, iš Jo begalinio dosnumo, Jo kuriamąja valia. Drauge su Mergele Marija, įtikėjusia, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37), užgiedokime garbės giesmę Viešpačiui.

Pradžios knygos pasakojimus apie kūrimą galime skaityti begalę kartų, juose vis atrasime ką nors naujo. Juk vien pirmieji sakiniai mums tiek daug pasako apie Dievą. Rodos, dar nepradėjome skaityti, o jau sužinojome, kad Dievas kuria iš nieko, visa egzistuoja Jo valia ir žodžiu, Jis yra be galo galingas ir išmintingas, ir be galo geras. Šios pirmuosiuose Biblijos skyreliuose išsakytos tiesos įvairiopai kartojamos visame Šventajame Rašte. Jų pilnatvę mums apreiškė ir atskleidė pats Jėzus Kristus.

Tai yra gera!

Skaitydami Kūrimo pasakojimus sužinome esminių dalykų ne tik apie Dievą, bet ir apie kūriniją. Ką tik Dievas sukurdavo, matydavo, kad „tai yra gera“. Dievo pasigėrėjimo šūksnis „tai yra gera“ vis kartojasi po kiekvienos kūrimo dienos. Tie šūksniai susilieja į Viešpaties pasigėrėjimo kūrinija – Jo rankų darbu – giesmę. Kalnai ir ežerai, dykumos ir miškai, žvaigždėmis mirgantis dangaus skliautas, saulės šiluma, siūruojantys javai, dirvoje knibždantys vabzdžiai, padangėse skrajojantys paukščiai ir tu pats, žmogau, – visa yra gera, visa Dievo norėta, Jo žodžiu sukurta. Tos Dievo pasigėrėjimo ir džiaugsmo giesmės neatšauks nė žmogaus nupuolimas, nė nuodėmė. Turime iki pačios savo esybės šerdies persismelkti šia tiesa – visa, ką Dievas sukūrė, yra gera. Mano tikrasis, Dievo norėtasis „aš“ yra geras.

Ar neabejojame paties Dievo gerumu, netikėdami, kad Jo sukurtasis pasaulis yra geras? Juk visų kūrinių ir mano paties gerumas kyla ne iš manęs, jis nėra mano nuosavybė ir nuopelnas, o Kūrėjo įspaudas mano prigimtyje. Tad neturėtume į Dievo sukurtąjį, Jo norėtąjį pasaulį žvelgti kaip į trukdį susitikti su Dievu. Priešingai, iš kūrinijos grožio ir gerumo atpažinkime nuostabiai gražų, neprilygstamai gerą Kūrėją.

„Tai gera, tai labai gera“, – kartokime drauge su Viešpačiu, išmokime atrasti Jį visomis aplinkybėmis, pastebėkime Jo kūrimo pėdsakus, kad ir kur eisime ar būsime. Tas gerumas nėra vienadienis, Dievo kuriamoji valia yra tvari. Viešpats ne tik visa sukūrė savo žodžiu, bet ir palaiko. Be Jo palaikymo tuojau pat visa išnyktų, dingtų tarytum nė būti nebuvę. Stabtelkime akimirką. Pamąstykime. Juk jeigu be Dievo palaikymo mes išnyktume be pėdsakų, argi galime sakyti, kad tikėjimas tėra mūsų gyvenimo dalis? Na, tegu ir svarbi, bet vis tiek dalis. Šventasis Raštas nuo pat pirmųjų eilučių skelbia, kad mes visiškai priklausome nuo Dievo, Jis nėra mūsų gyvenimo dalis, nes Jis yra mūsų Kūrėjas. Tad Viešpats – mūsų gyvenimo esmė, šerdis. Taigi ir tikėjimas turi mus persmelkti iki pat pašaknių. Tikėti į Dievą Kūrėją, vadinasi, save suvokti kaip kūrinį, kaip Dievo tarną, Jo sūnų ar dukrą. Aš nesu bevardis lašelis beribiame vandenyne. Iš tiesų toks esu dėl savo menkumo, bet nesu bevardis, negrįžtamai pranykstantis, nes Dievas mane pašaukė vardu. Jis mane pažino, Jis manęs norėjo. Tad esu ne vienas iš milijardų lašelių neaprėpiamame nepažįstamame vandenyne, bet nepakartojamas vienintelis lašelis beribėje Dievo Meilės jūroje drauge su milijardais kitų lašelių.

Visos šios tokios svarbios tiesos išnyra prieš mūsų akis skaitant pirmuosius Pradžios knygos skyrius. Ieškoti Dievo, Jį įžvelgti kūriniuose mus moko visas Šventasis Raštas. Antai Išminties knygoje vadinami kvailiais tie žmonės, kurie regėdami gerus dalykus nepajėgė pažinti Dievo, jų Kūrėjo. „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra, nei pripažinti menininko, stebėdamiesi jo darbais! O laikė dievais arba ugnį, arba vėją, judrų orą, arba žvaigždžių ratą, galingą potvynį, arba didžiuosius dangaus šviesulius – pasaulio valdytojus. Jei, gėrėdamiesi jų grožiu, žmonės manė, kad jie dievai, leisk jiems sužinoti, kaip daug didingesnis už juos yra jų Šeimininkas, nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė. Ir jei žmones stebino tų kūrinių galybė ir grožis, leiski suvokti per juos, kaip daug galingesnis yra tas, kuris juos padarė. Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas. Tačiau tų žmonių nereikia per daug peikti, nes jie turbūt paklysta ieškodami Dievo ir norėdami jį rasti. Juk jie nesiliauja jo ieškoję, gyvendami tarp jo kūrinių, ir pasitiki tuo, ką mato, nes matomi daiktai yra gražūs. Betgi vėl – net jie negali būti pateisinami, juk jeigu jie įstengė būti tokie sumanūs, jog galėjo spėlioti apie Visatą, – kodėl tad buvo taip lėti atrasti jos VIEŠPATĮ?“ (Išm 13, 1–9). Išties mes greiti pažinti Visatą, bet kur kas lėtesni pažinti jos Kūrėją.

Pagal Dievo paveikslą ir panašumą

Mes vis dar tebeskaitome turiningąjį Pradžios knygos pirmąjį skyrių. Jau aptarėme, kiek daug talpiais pasakojimo vaizdais jame pasakyta apie Dievą Kūrėją, sukūrusį dangų ir žemę, tai yra visa, iš nieko, apie Jo galybę ir gerumą ir apie kūriniją, kuri yra gera ir kuria džiaugiasi pats Kūrėjas. Šis Šventojo Rašto skyrius mums atskleidžia ir tiesą, kas yra žmogus. Maža to, jis atskleidžia žmogaus esmę, parodo jo nelygstamą iš Dievo dovanai gautą kilnumą.

Ar kada nors apmąstėme ne kartą girdėtus žodžius: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27)? Ar tai neliudija, kad žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė? „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. Avis ir jaučius – visus aliai vieno – ir laukinius gyvulius, padangių paukščius bei jūros žuvis ir visa, kas tik keliauja jūrų takais. VIEŠPATIE, mano Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 6–10) – gieda psalmininkas.

Anot Pradžios knygos, žmogus sukurtas šeštąją dieną iškilmingu Dievo nutarimu: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Ir toliau rašoma, kad „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1, 27–28). Šios eilutės nepaprastai svarbios! Mes sužinome, kad žmogaus vieta kūrinijoje labai iškili – jis jos valdovas, taigi turi ja su meile rūpintis, panašiai kaip Dievas. Žmogus yra Dievo bendradarbis, o ne marionetė. Dievas jį užkalbino, pašaukė ir kviečia laisvai bei atsakingai bendradarbiauti. Jei žmogus yra Dievo paveikslas, jis neturi teisės žeminti, niekinti, žudyti kito žmogaus, nes jis irgi yra Dievo paveikslas (plg. Pr 9, 6). Galiausiai kiekvienas žmogus turi mylėti kitą kaip pats save (plg. Kun 19, 18). Taigi turi, žmogau, mylėti ir pats save, gerbti save, nes esi Dievo paveikslas. Būti Dievo paveikslu reiškia panašėti į Dievą, eiti Dievop, visa kuo, visa būtimi, visu gyvenimu būti Jo atspindžiu. Pats Jėzus yra tobulas Dievo paveikslas ir panašumas. Tad mes einame Dievop eidami pas Kristų. Į savo Viešpatį Kristų panašėdami mes ir dieviškėjame, ir žmogiškėjame. Juk Jis – tikras Dievas ir tikras Žmogus.

Ar atkreipėme dėmesį, kad rašoma, jog Dievas sukūrė vyrą ir moterį? Lytis, lytiškumas – Dievo norėtas, žmogui esminis dalykas. Lytis – ne žmogaus veiklos ar kultūros padarinys, bet išankstinė Dievo duotybė, dovana, praturtinanti žmogų, nes Jis Dievo sukurtas santykiui, bendravimui: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18).

Skaitydami pirmuosius Pradžios knygos skyrius pastebėsime ir daugiau svarbių dalykų: žmogaus kūną Dievas sukūrė iš žemės dulkių, todėl jo kūnas yra trapus, o į jo nosį įkvėpė savo gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Taigi žmogus yra trapaus, žemiško, ir dvasinio, dieviško, lydinys. Kitaip tariant, žmogus – kūno ir dvasinės sielos vienovė.

Daug sykių įdėmiai skaitydami pirmuosius Pradžios knygos skyrius ne tik atrasime pagrindines mūsų tikėjimo tiesas apie Dievą, pasaulį, žmogų, bet ir suprasime, kad visa tai yra slėpinys. O jį mums praskleisti tegali Kristus.

Visa sukurta Jam

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1–3). Kristus – Žodis yra pasaulio Kūrėjas! O Laiške kolosiečiams džiugiai sakoma: „Visa sukurta per jį ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17). Taigi per Jį, Sūnų, Dievas visa sukūrė. Kiekvieną akimirką Jis savo galingu žodžiu palaiko visatą. Anot Laiško žydams, savo Sūnų Dievas „paskyrė visatos paveldėtoju“, tai yra galutiniu visa ko tikslu.

Šis begalinis, žmogaus protui vargiai pasiekiamas slėpinys įstabiai atsiskleidžia Įsikūnijimu: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Betliejaus Kūdikio šypsena didingą Kūrėjo užmojį padaro prieinamą net paprasčiausiam žmogui. Nusilenkdamas iki žmogaus, net pats tapdamas žmogumi Dievas išaukština žmogų, padaro jam suprantamą savo meilės kalbą. Pamilę Kristų suprasime, ką iš tikrųjų reiškia būti žmogumi pagal Dievo širdį. Kūrinijoje atpažinsime Žodį, Kristų, kuriame, per kurį ir kuriam visa buvo sukurta.

AP