Kartais apima pagunda manyti, kad protas kliudo gilesniam mūsų gyvenimui su Dievu. Sakome: „O kad mano protas paliautų bent minutėlę darbavęsis. O kad galėčiau atsikratyti visokiausių minčių…“

Nors mūsų protas, regis, neklusnus, tikras maištininkas, Jėzus neragina jo atsisakyti. Jis veikiau drąsina jį perkeisti – kitaip mąstyti ir veikti.

Tad rengdamiesi Velykoms patikėkime savo protą, mintis, svarstymus, samprotavimus, sprendimus, atmintį ir vaizduotę Viešpačiui. Peržvelkime savo vidinį gyvenimą, kad pamatytume, kur reikia Jo gydančio, perkeičiančio prisilietimo.

Tikimės, kad čia pateikiama sąžinės peržvalga padės užmegzti pokalbį su Dievu. Į klausimus žiūrėkite laisvai, prisitaikykite juos, kaip atrodys tinkama. Tiesiog atminkite: „O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas. <…> Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 12. 16). Taigi turėtume mąstyti kaip Kristus!

„Mąstau apie VIEŠPATIES darbus, – taip, atsimenu tavo ankstesnius stebuklus. Apmąstau visus tavo darbus ir apsvarstau tavo veiksmus“ (Ps 77, 12–13).

• Ar prisimenu Dievą dienai bėgant? Ar savo kasdienes pareigas stengiuosi atlikti iš meilės Jam?
• Ar stengiuosi savo bendrystę su Viešpačiu stiprinti kasdiene malda ir Šventojo Rašto skaitymu? Ar stengiuosi vis geriau suprasti savo tikėjimo tiesas?
• Ar savo gyvenime ir mintyse teikiu pirmenybę Dievui? Ar manyje yra slaptų kertelių, kurių nenoriu Jam atverti?
• Ar laikau sekmadienį šventa diena? Ar su derama pagarba ir tikėjimu dalyvauju šv. Mišiose? Ar pasiilsiu nuo kasdienių darbų?
• Ar pasitaiko, kad aš kaip nors labiau aukštinu save nei Viešpatį? Ar noriai leidžiu Jam naudotis mano dovanomis ir talentais?

„Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

• Ar bendraudamas stengiuosi au-ginti bendrystę ir vienybę? Ar pasitaikė aplinkybių, kai savo žodžiais, požiūriais ar veiksmais sėjau nesutarimus, priešingumą, susiskaldymą?
• Ar kurstau savyje pyktį, apmaudą ar netgi neapykantą? Ar yra žmonių, kuriems turėčiau atleisti? O tokių, kuriuos turiu prašyti atleidimo?
• Ar stengiuosi įžvelgti kitų gerumą, jį skatinti, palaikyti, netgi jei man tai sunku?
• Ar nesileidžiu užvaldomas griaunančių minčių, pavyzdžiui, nevilties, drąsos praradimo, kartėlio, perdėtos baimės, pavydo, puikavimosi, perdėto pasitikėjimo?

„Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

• Ar negaištu laiko ties tais dalykais, kurie mane atitraukia nuo Dievo man duoto pašaukimo?
• Ar esu pakankamai budrus? Ar seku, kuo minta mano mintys ir vaizduotė? Ar nenusidedu netyrumu?
• Ar kaip nors nepasiduodu prietarų pinklėms, okultizmui?
• Ar stengiuosi maitinti ir ugdyti savo protą, kad jis būtų naudingas Dievo tarnyboje?

„Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

• Ar mano širdies neužvaldė pinigų, statuso siekimas ar medžiaginiai dalykai?
• Ar nesukčiauju nuslėpdamas mo­kesčius ar neteisėtai, apgaule siekdamas įgyti sau gero? Gal turiu atitaisyti kuriam nors žmogui padarytą žalą?
• Koks mano požiūris į tėvus, mokytojus, darbdavius, visą teisėtą valdžią? Ar su teisėtais vyresniaisiais elgiuosi pagarbiai?

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.