„Nė aš tavęs nepasmerksiu“
IŠLAISVINANTIS SAKRAMENTAS – SUTAIKINIMAS
Ar kartais nedilgteli pavydas žmonėms, kurie gyveno ir vaikščiojo kartu su Jėzumi? Ar nenorėtum kaip Marija Magdalietė, Petras ir kiti mokiniai Jį matyti? Juk būtų įstabu išgirsti Jėzaus balsą ir pajusti Jo prisilietimą.
Visi Jėzų susitikę žmonės patyrė juos iki gelmių persmelkusį Jo gailestingumą. Prisiminkime moterį, sugautą svetimaujant (plg. Jn 8, 1–11). Įsivaizduokime, kaip ji jautėsi, kai Jėzus pažvelgė jai į akis ir tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu“ (Jn 8, 11). Tikriausiai prisimename ir viešai žinomą nusidėjėlę, kuri ašaromis aplaistė Jėzaus kojas ir patepė jas kvepalais (plg. Lk 7, 36–50). Pamąstykim, kaip šią moterį turėjo guosti ir netgi perkeisti Jėzaus žodžiai: „Atleidžiamos tau nuodėmės. <…> Eik rami!“ (Lk 7, 48. 50). Toliau vardykime žmones, kuriems Jėzus atleido nuodėmes: tai ir paralyžiuotasis, draugų įkeltas pro stogą (plg. Mk 2, 1–12), ir greta Jėzaus nukryžiuotas plėšikas (plg. Lk 23, 39–42), netgi pats apaštalas Petras (plg. Jn 21, 14–17).
Taigi suprantama, kad galime ko nors pavydėti minėtiems žmonėms. Bet sykiu Dievas ir mūsų nepaliko vienų. Visi galime išgirsti Jį tariant tokius pačius žodžius ir mums. Visi turime progų artimai pažinti Jo gailestingumą. Visa tai įvyksta ir visa tai patiriame per Sutaikinimo sakramentą.
Primirštas sakramentas?
Ne paslaptis, kad Išpažinčiai – taip daugelis žmonių vadina Sutaikinimo sakramentą – atėjo sunkūs laikai. Vašingtono Džordžtauno universiteto Taikomųjų apaštalavimo tyrimų centro duomenimis, 2005 metais tik 26 procentai suaugusiųjų katalikų Jungtinėse Amerikos Valstijose bent kartą per metus priimdavo Sutaikinimo sakramentą. Ankstesnio tyrimo, atlikto Notre Dame universiteto 1980-aisiais, duomenimis, 76 procentai katalikų eidavo Išpažinties bent kartą per metus.
Kas įvyko? Sociologai, vyskupai, psichologai ir kiti specialistai pateikia tiek daug šio staigaus nuosmukio priežasčių, kad sunku rasti vieną aiškų atsakymą. Kai kurie mano, kad mes praradome nuodėmės pajautą, kiti Sutaikinimo sakramento nepopuliarumą sieja su vis didesniu kunigų stygiumi. Dar kiti teigia, kad kalti liturginiai pokyčiai, įvykę po Vatikano II Susirinkimo. Šiaip ar taip daugelis žmonių apleido Išpažintį, nes mano, kad nuodėmių atleidimui gauti nereikia jokių apeigų. Jie klausia, kodėl reikia išpažinti nuodėmes kunigui, jei galime maldoje kreiptis į Jėzų tiesiogiai.
Toks mąstymas ne tik ydingas, bet ir kai kuo vertingas. Iš tikrųjų su Viešpačiu galime susitikti asmeninėje maldoje ir išpažinti Jam nuodėmes. Tačiau toks požiūris stokoja ryšio su kitu žmogumi svarbos suvokimo. Būtent per kitą žmogų mes Dievo gailestingumą dažniausiai patiriame. Tai ypač tinka itin sunkių nuodėmių atveju, nuodėmių, kurios graužia mūsų sąžinę ir neduoda ramybės mūsų atminčiai, nors ne kartą tomis intencijomis meldėmės. Iš tikrųjų didelė malonė – gebėti išgirsti kito žmogaus tariamus sutvirtinančius žodžius. Bet sakramentinė Išpažintis yra svarbi ir dėl kitos priežasties – ji susijusi su pačių sakramentų esme, arba prigimtimi.
Įstabus perkeitimas
Mes, katalikai, tikime, kad kiekvienas sakramentas turi savo medžiagą, kuri perkeičiama į dvasinę ir kupiną Dievo malonės. Pats įstabiausias to pavyzdys yra Eucharistija, kai duona – tiesiog miltai ir vanduo – yra perkeičiama į tikrą Jėzaus Kūną ir vynas – susifermentavusios vynuogės – iš tiesų tampa gelbstinčiu Jėzaus Krauju. Mes tikime, kad vanduo ir aliejus Krikšto sakramento metu iš tikrųjų nuplauna mūsų nuodėmes ir suteikia mums galios tapti pranašiškais balsais pasaulyje.
Taip ir Išpažinties metu įvyksta įstabus perkeitimas. Perkeičiama ne duonos gabalėlis ir vyno taurė. Perkeičiamas gyvas, kvėpuojantis, mąstantis, mylintis, nors ir nuodėmingas, žmogus. Jau tariant pirmuosius sakramentinės Išpažinties žodžius Jėzus ateina per kunigo „medžiagą“, panašiai Jis ateina per duonos ir vyno „medžiagą“. Tai Jėzus klausosi, kai mes atveriame savo širdis. Tai Jėzus atjaučiančiai ir supratingai žvelgia į mus. Tai Jėzus sako, kad mūsų nuodėmės atleistos, užmirštos ir kad mes galime būti ramūs, eiti ramybėje.
Kaip nuostabu! Kunigas, klausydamas mūsų išpažinties, ne tik pavaduoja Jėzų ar Jam simboliškai atstovauja. Jis veikia iš tiesų atstovaudamas Kristaus asmeniui, kaip ir aukodamas Mišias. Jis tampa Jėzaus indu. Išrišdamas mus iš nuodėmių jis tampa Jėzaus balsu. Laiminančios ir mus apglėbiančios kunigo rankos iš tiesų yra Kristaus rankos. Tarytum būtume įžengę į dangų ar gyventume pirmojo amžiaus Galilėjoje – mes akis į akį susitinkame su Jėzumi!
Išpažinties „antspaudas“
Taigi per Sutaikinimo sakramentą susitinkame Jėzų. Kitas svarbus su šiuo sakramentu susijęs dalykas – vadinamasis „Išpažinties antspaudas“. Antspaudas – tai apsauga nuo išviešinimo. „Išpažinties antspaudas“ reiškia, kad jokiam kunigui jokiomis aplinkybėmis neleidžiama niekam atskleisti to, kas jam išpažinta. Tai absoliutus Bažnyčios įstatymas. Kunigas, kuris jį sulaužo, yra tiesiog ekskomunikuojamas.
Išpažinties paslapties, arba užantspaudavimo, priežastis aiški. Pirmiausia tai patikimumo garantas, padrąsinantis viską išsakyti Viešpačiui. Nėra jokio reikalo slėpti savo nuodėmes, baiminantis, kad jos bus išpasakotos, kad dėl jų turėsime keblumų, nereikia gėdytis ir varžytis, nes jos niekada nebus niekam atskleistos. Taigi galime artintis prie klausyklos visiškai nesibaimindami.
Tačiau kita Išpažinties užantspaudavimo priežastis yra daug svaresnė ir esmingesnė. Nuodėmklausiams uždrausta atskleisti žmonių nuodėmes, nes jie veikia Jėzaus, o nes savo vardu. O kai Jėzus atleidžia žmonėms nuodėmes, atleidimas būna visiškas. Šventajame Rašte sakoma, kad kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis [Dievas] išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 12). Daugelis šventųjų Dievo gailestingumą aprašo kaip neaprėpiamą gilią jūrą. Kai mūsų nuodėmės įmetamos į šią gailestingumo jūrą, jos panyra į jos vandenis ir niekada jų nebepamatysime ir neišgirsime.
Tai Dievo gailestingumo gelmės! Jėzus moters, sugautos svetimaujant, klausė: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ (Jn 8, 11). Ši tikriausiai apsidairė ir pamatė, kad visi išsiskirstė. Tada Jėzus tarė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 12). Per Sutaikinimo sakramentą nuplaunamos mūsų nuodėmės, ir nelieka nė galimybės mus kaltinti ar smerkti. Mūsų nuodėmklausys jokiu būdu mūsų nesmerks ir niekas kitas niekada apie tai, ką išpažinome, neišgirs. Žinoma, patys galime nuspręsti pasidalyti su kitais. Tačiau sprendimas pasidalyti priklauso tik mums. Be to, turime susitaikinti su žmogumi, kurį įžeidėme, ar atlyginti skriaudą.
Eik ramus
Tikriausiai pastebėjote, kad dalyvavimą kuriame nors sakramente įvardijame žodžiu „šventimas“. Švenčiame Mišias, švenčiame Krikštą, švenčiame Santuokos sakramentą. Taigi ir Sutaikinimo sakramentą švenčiame. Nors iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo. Juk niekada nėra džiugu tiesiai žvelgti į savo silpnybes ir trūkumus ir juos pripažinti.
Jei atlikti Išpažinties einame jausdamiesi prislėgti, kalti, neryžtingi, sumišę, niekada tokie neturėtume būti po Sutaikinimo sakramento. Kiekviena Išpažintis turi būti atsivertimo patyrimas – laikas, kai mes išeiname iš tamsos į šviesą, iš nuodėmės atsigręžiame į atleidimą, iš kaltės į laisvę ir atpirkimą. Šiame sakramente mes susitinkame veidas veidan Jėzų, ir Jis paima mūsų nuodėmes, nukelia mūsų naštas, mus iš naujo patikina, kad mus myli gilia, džiaugsminga, besąlygiška meile. Jis kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).
Tad neleiskime savo nuodėmėms ir silpnybėms mus sulaikyti. Eikime pas Viešpatį ir pulkime prie Jo kojų. Leiskime Jam mums atleisti, mus sustiprinti ir atnaujinti. Leiskime Jam mus apkabinti, atjausti, mylėti ir priimti. Štai taip prasideda šventė! Visas dangus džiūgauja, kai nusidėjėlis atgailoja, ir mes – nuodėmingi, bet atgailojantys, – esame kviečiami drauge džiūgauti! Kaip sūnaus palaidūno tėvas kvietė švęsti, jo sūnui sugrįžus namo, taip mūsų dangiškasis Tėvas gieda, šoka ir džiūgauja, kai mes atgailojame. Kaip Jėzus pas Jį atėjusiems žmonėms sakė: „Eik ramus“, taip Jis trokšta sakyti ir tau. Jis nori, kad būtum švarus, laisvas ir laimingas. Argi nedidi priežastis švęsti?
