Išpažintis ir kryžius
Atgailos kultūra
Sekminės Jeruzalėje. Ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Renkasi minia, visi stengiasi suprasti, kas čionai vyksta. Ir štai atsistoja Petras ir ima aiškinti. Jo pamokslas – aistringas, džiaugsmingas ir galingas. Petro skelbiamos žinios esmė ta pati, kaip ir Evangelijos šerdis: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36).
Šie žodžiai sujaudino žmones iki širdies gelmių, ir jie ėmė klausinėti, ką turėtų daryti. „Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės“ (Apd 2, 38). Taip gimė Bažnyčia.
Apaštalų darbų istorija mums atskleidžia, kaip glaudžiai susijęs su kryžiumi Sutaikinimo sakramentas. Atgailos šerdis – mūsų laisvas pasirinkimas prašyti Viešpatį pašalinti mūsų nuodėmes – nuodėmes, dėl kurių Jėzus mirė. Petras kvietė žmones atgailauti, nes nuodėmė suardo glaudų žmogaus ryšį su Dievu. Pairusį žmogaus ryšį su Viešpačiu atkūrė Jėzus mirdamas dėl mūsų nuodėmių. Tad mums tereikia priimti Jėzaus kryžių kaip atleidimo ir sutaikinimo ženklą.
Kryžiaus galybė
Tikriausiai turėdamas galvoje Petro pamokslą šv. Paulius Korinto krikščionims rašė: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“ (1 Kor 1, 18). Kitais žodžiais tariant, Paulius nepriėmusius Jėzaus laikė smarkiai rizikuojančiais. Jei jie nepriims apie kryžių skelbiamos žinios, pražus.
Kai kurie žmonės klydo reikalaudami dar daugiau ženklų iš Dievo, kad Jėzus yra Mesijas. Kai kurie paprasčiausiai praleido pro ausis žinią apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją, palaikė tai kvailu pramanu (plg. 1 Kor 1, 22). Anot Pauliaus, nė viena žmonių grupė neturi jokios teisės ko nors reikalauti ar atmesti kryžių. Jų nuostatos yra visiškai kvailos.
Paulius priešpriešina šiuos kvailus, einančius į pražūtį žmones einantiems į išganymą žmonėms, nes jie priėmė Dievo išganymo užmojį. Jie suvokė, kad nuodėmė mus atskyrė nuo Dievo. Jie suprato, kad Dievas nusprendė įveikti šį atskyrimą nuolankia, bet didinga auka, ant kryžiaus iki mirties pasiaukojančia meile. Šie žmonės priima Jėzų ir skelbia Jį savo Viešpačiu ir Gelbėtoju.
Einantys į išganymą žino, kad savo jėgomis jie neįveiks nuodėmės sukeltų susiskaldymų. Jie žino, kad vienintelis kelias į susitaikinimą su Dievu veda per Jėzaus kryžių. Jie žino, kad atgailodami gauname Dievo atleidimą, laimime Jo gailestingumą.
Deja, daugelis žmonių apsisprendžia likti kvailiai. O įtikėjusieji priima Jėzų kaip Dievo galybę ir Dievo išmintį (plg. 1 Kor 1, 24). Tokiems žmonėms Jėzus yra ne tik nukryžiuotas pamokslininkas, Jis jiems tapo „išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30).
Koks didis yra kryžius!
Šventieji puikiai suvokė kryžiaus galybę. Jie kryžiuje įžvelgė pažadą atkurti ryšį su Dievu, galybę įveikti Šėtoną ir Dievo malonę, padedančią sekti nesavanaudišku Jėzaus dovanojimusi.
Pavyzdžiui, šv. Andriejus iš Kretos sakė: „koks didis yra kryžius; kokie palaiminimai jame slypi. Jį turintis turi lobį,.. nes jame, per jį ir dėl jo visi išganymo turtai mums išsaugomi ir atiduodami.“ Šv. Antanas Paduvietis mokė: „Štai kryžius. Bėkite šalin, tamsybių jėgos, nes nugalėjo Liūtas iš Judo giminės, Dovydo kalavijas.“ „Norįs tobulai gyventi turi niekinti tai, ką Kristus ant kryžiaus paniekino, ir trokšti to, ko Jis troško, nes kryžius yra visų dorybių pavyzdys“, – rašė šv. Tomas Akvinietis.
Šie žodžiai – tai gyvi liudijimai, kad kryžius yra Dievo vaistas nuo visų mūsų nuodėmių. Šventųjų mintys mus skatina žvelgti į kryžių kaip į dieviškąją galybę, kurios mums reikia, kad įveiktume savo nuodėmes ir patirtume Jėzaus artumą. Šventieji žinojo, kad Dievas nori, jog mes sudėtume visą tikėjimą į kryžių ir kasdienybėje remtumės jo galybe.
Susitaikinimas per kryžių
Ar įžvelgiate sąsajas tarp kryžiaus ir Sutaikinimo sakramento? Pačia savo esme Išpažintis susijusi su kryžiumi. Sykiu būtent per Išpažintį nepakartojamai suspindi kryžiaus didybė.
Kaskart, kai švenčiame šį sakramentą, stojamės priešais kryžių sakydami: „Viešpatie, esu nužemintas Tavo gailestingumo ir priblokštas Tavo meilės. Tikiu, kad dėl Tavo aukos ant kryžiaus būsiu išgydytas.“ Mums Jėzus atsako maldos ant kryžiaus žodžiais: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
Per Išpažintį patiriame Jėzaus kryžiaus galybę ir jo garbės pilnatvę. Mūsų nuodėmklausiui tariant išrišimo žodžius, jaučiame, kad kryžiaus galia veikia mumyse, laisvindama mus iš nuodėmės pančių ir išsklaidydama atskyrimo gėdą. Jaučiame, kad Kristaus kryžius mus įveda į naują laisvę ir suteikia mums vis daugiau jėgų pasipriešinti nuodėmei ir pagundoms.
Išpažintis ir perkeitimas
Taigi Išpažintis iš tiesų atkuria mūsų nekaltumą ir grąžina laisvę, kurią gavome per Krikštą. Ji mus nuplauna, panaikina mūsų pasmerkimą ir pažadina mumyse troškimą mirti ir prisikelti su Kristumi. Atvėrę savo širdį nuodėmklausiui sykiu išsakome savo troškimą gyventi naujaip – atsižadėjus nuodėmės, priešinantis pagundoms, siekiant artumo su Dievu ir vienų su kitais. Savo ruožtu Jėzus išlieja apsčiai malonės ir galybės, kurių mums reikia norint eiti šiuo nauju keliu.
1984 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė apaštališkąjį paraginimą apie Sutaikinimo sakramentą. Jame jis Išpažintį vadina pačių asmens gelmių išlaisvinimu. Anot Šventojo Tėvo, šio išlaisvinimo patyrimas pripildo mus „buvimo išgelbėtiems džiaugsmo“ (Apie Sutaikinimą ir atgailą, 31). Jei norime pažinti šį gelmes siekiantį išlaisvinimą, turime dažnai priimti Sutaikinimo sakramentą – ir kryžių, – kad Dievo padedami nuluptume visus nuodėmės sluoksnius nuo savęs, visa, kas priešinga Jėzui.
Kaip virėjas nulupa svogūną, taip Dievas nori nulupti visus mūsų širdies lukštus ir luobus, kad gerumas, tyrumas ir meilė galėtų sklisti iš mūsų. Kiekvieną kartą, kai priimame Sutaikinimo sakramentą, nulupame nuodėmių luobą ir tampame bent truputėlį panašesni į Jėzų.
Atgailos kultūra
Šv. Jonas Auksaburnis sakė, kad kiekviena šeima yra pašaukta būti „mažąja bažnyčia“, vieta, kur Jėzus garbinamas, gyvenama Jo įsakymais vienybėje ir meilėje. Taigi kiekvieną Dievas kviečia kurti tikėjimo kultūrą ten, kur gyvena: šeimoje, vienuolyne ar netgi kalėjimo kameroje.
Kad ir kur gyventume, Dievas mūsų prašo padaryti savo namus vieta, kur garbinamas Dievas. Jis nori, kad mes kurtume maldos ir meilės, vienybės ir tikėjimo aplinką, malonės saleles, kuriose subręsta Šventosios Dvasios vaisiai. Tokią aplinką sukurti galėsime tik tada, kai atgaila taps mūsų kasdienio gyvenimo dalimi.
Sutaikinimo sakramentas mums teikia įstabią malonę, bet, deja, ne visada įmanoma nueiti Išpažinties. Be abejonės, ji būtina padarius sunkią nuodėmę ir itin naudinga mažesnių nuodėmių atveju. Tačiau Sutaikinimo malonė iš tiesų sklinda ir šaknijasi, kai mes kasdien atgailojame. Kasdienė atgaila jokiu būdu nėra Išpažinties pakaitalas. Tai Išpažinties malonės nešimas į savo namus, į savo aplinką, kad jos padedami galėtume statydinti tikėjimo kultūrą.
Tad šią praktiką paverskime savo gyvenimo dalimi. Kas vakarą, tinkamiausias metas prieš einant miegoti, peržvelkime savo dieną, kad pamatytume, kur nusigręžėme nuo Jėzaus nuodėme ar tiesiog aplaidumu. Išpažinkime Jam savo kaltę. Sakykime, kad tikime Jo kryžiumi ir melskime mus apvalyti. O tada tvirtai tikėkime, kad mums atleista. Tokia paprasta malda mus užlies Dievo ramybe, tapsime Jo ramybės nešėjais savo namuose.
Priimkite dovaną!
Broliai ir seserys, Dievas tikrai nori būti šalia mūsų. Jis iš tiesų trokšta išlieti mums savo meilę ir malonę. Priimdami Išpažinties ir kasdienės atgailos dovanas atsiveriame visoms Dievo mums siūlomoms dovanoms. Tad pirmiausia tapkime imlūs, nuolankūs šiai ypatingai gyvenimą perkeičiančiai dovanai!
