ŽODIS tarp mūsų

Šventojo Paulius gyvenimas ir mokymas (tęsinys)

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 3

(Tęsinys. Pradžia liepos–rugpjūčio numeryje)

2 dalis
Misijų kelionės

Laikas, kurį Paulius praleido Antiochijoje, jam buvo itin svarbus. Sykiu tas laikas buvo persilaužimo metas Bažnyčios istorijoje. Bažnyčios vadovams Antiochijoje laikant pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkaujant, Šventoji Dvasia pasakė: „Paskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“ (Apd 13, 3).

Pirmoji misijų kelionė (46–49 Viešpaties metais) (Apd 13, 4 – 14, 28)

Paulius ir Barnabas nukeliavo į Seleukiją, o iš ten nuplaukė į Kiprą. Išsilaipino Salamine, didžiausiame salos uoste (plg. Apd 13, 1–5). Kipras buvo Barnabo gimtinė. Dviese apkeliavo salą ir, lydimi Jono Morkaus, išplaukė iš Pafo, esančio salos pietvakariuose, į Pergę (dabar tai pietinė Turkijos pakrantė). Būtent čia Jonas Morkus juos paliko ir sugrįžo į Jeruzalę. Todėl Paulius labai nusivylė juo ir vėliau labai smarkiai susiginčijo su Barnabu, Jono Morkaus giminaičiu, dėl Morkaus patikimumo.

Lukas nuo šios vietos aprašinėja Pauliaus ir Barnabo misijų keliones, stengdamasis pavaizduoti, kaip iš pat pradžių buvo skelbiama Evangelija. Paprastai Paulius su Barnabu pirmiausia pamokslaudavo ir skelbdavo Gerąją naujieną žydams. Nesuprasti ir atmesti jie atsigręžė į pagonis. Tokia įvykių seka su šiokiais tokiais nukrypimais kartojasi penkiuose miestuose. Juos Lukas išvardija, aprašydamas misijų kelionę: Pergėje, Antiochijoje, Ikonijuje, Listroje ir Derbėje.

Paulius ir Barnabas šiuose miestuose veikdavo vis taip pat: stiprino brolius, drąsino išlaikyti atsidavimą ir įsipareigojimą Jėzui. Keliaudami nuo Sirijos Antiochijos per minėtus miestus ir atgal jie įveikė netoli tūkstančio mylių. Atsižvelgiant į Pauliaus laikų keliavimo sąlygas, tokia kelionė neturėjo trukti ilgiau nei kelis mėnesius. Bet Paulius su Barnabu užtruko dvejus su puse metų.

Aišku, jiedu nebuvo skuboti ir paviršutiniški Evangelijos skelbėjai. Kiekviename lankomame mieste jie skelbdavo Gerąją naujieną, padėdavo žmonėms sugrįžti į teisingą gyvenimo kelią, pasilikdavo su jais, kartu melsdavosi, savo pavyzdžiu rodydavo, kaip gyventi su Viešpačiu. Miestą palikdavo tik pavedę tikinčiuosius globoti vadovams, kuriuos patys atpažino ir išugdė. Kelis kartus dviejose misijų kelionėse – apie jas dar kalbėsime – Paulius sugrįžo į tas pačias vietas prieš keliaudamas toliau. Taip jis parodė, kad jam išties rūpi visos bendrijos.

Nepaisant persekiojimų ir priešingumų, Dievo žodis buvo plačiai skelbiamas. Jį priėmę atviros širdys ėjo į išganymą. Taigi kupini Šventosios Dvasios džiaugsmo misionieriai grįžo namo. Įsėdę į laivą Atalijoje išplaukė į Sirijos Antiochiją. Broliai Antiochijoje džiaugsmingai sutiko, šlovino Viešpatį girdėdami, ką Dievas nuveikė per juos: „Sugrįžę jie sušaukė bendriją ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd 14, 27).

Susirinkimas Jeruzalėje (49–50 Viešpaties metais) (Apd 15, 1–35)

Per pirmąją misijų kelionę Paulius ir Barnabas pamatė didingus Viešpaties darbus tarp pagonių. Tokį pat galingą Viešpaties veikimą Petras matė Kornelijaus namuose (plg. Apd 10). Ėjimas į pagonis kai kuriems pamaldiems žydams, įtikėjusiems Jėzų, nepatiko, kėlė nerimą. Juk Mozės įstatymas buvo apreikštasis Dievo žodis. O štai Paulius su Barnabu daug ko iš šio Įstatymo nepaiso ir žmonėms sako, kad užtenka tikėjimo Jėzumi Kristumi.

Dėl to itin krimtosi labai branginę tradiciją broliai. Kodėl Paulius su Barnabu atmetė tai, ką žydų tauta laikė Dievo jai duotu pašaukimu? Kaip jie suderino savo žodžius ir veiksmus su žydų lūkesčiais, kad išrinktoji tauta būsianti išganymo centras ir šviesa tautoms?

Iš tikrųjų kilo nemaži nesutarimai apaštalų susirinkime, vykusiame Jeruzalėje apie 49–50 Viešpaties metus. Ginčytasi, ar iš pagonių kilusiems krikščionims privalu laikytis Įstatymo. Petras pirmas papasakojo, kas įvyko Kornelijaus namuose, kad Dievas nedaro skirtumo tarp žydų ir pagonių, nes ir vieniems, ir kitiems išlieja Šventąją Dvasią. Paulius su Barnabu savo ruožtu papasakojo apie ženklus ir stebuklus, kuruos Dievas padarė pagonims.

Galiausiai Jokūbas, Jeruzalės bendruomenės vyresnysis, atsistojęs pakartojo Dievo pažadą (plg. Apd 15, 16; Am 9, 11–12) atstatyti Dovydo padangtę ir išgelbėti visas tautas. Jėzus, Dovydo Sūnus, yra tas, kuriame ir per kurį buvo atstatyta Dovydo padangtė ir tautoms sužibo šviesa. Taigi vien Jėzuje ir vien Jo vardu gali būti skelbiamas išgelbėjimas.

Antroji misijų kelionė (50–53 Viešpaties metais) (Apd 15, 36 – 18, 22)

Praėjus kiek laiko po sugrįžimo iš Antiochijos Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, aplankykime brolius visuose miestuose, kur esame skelbę Viešpaties žodį, ir pažiūrėkime, kaip jiems sekasi“ (Apd 15, 36). Barnabas sutiko keliauti, bet kartu norėjo pasiimti Joną Morkų. Paulius su tuo nesutiko, nes Morkus juos paliko per pirmąją kelionę. Tarp Pauliaus ir Barnabo įsižiebė aštrus ginčas ir kiekvienas pasuko savo keliu.

Barnabas sugrįžo į Kiprą, o Paulius, lydimas Silo, keliavo šiaurėn, pasuko Vidružemio jūros link ir atkeliavo į savo gimtąjį Tarsą. Išėję iš Tarso jie užkopė apie 3000 pėdų į labai statų kalną, praėjo plynaukštę, nuo kurios į vakarus matėsi miestai, kuriuose jie skelbė Gerąją naujieną pirmosios kelionės metu. Listroje prie Pauliaus prisidėjo Timotiejus, tikras sūnus tikėjime (plg. 1 Tim 1, 2). Nuo tada Timotiejus juos lydėjo.

Paulius pirmasis pradėjo skelbti Evangeliją Europoje, Šventajai Dvasiai uždraudus nešti žodį į Romos imperijos Azijos provinciją. Jie mėgino pasukti kita kryptimi, Bitinijos link, bet Jėzaus Dvasia jiems neleido, tad jie toliau keliavo iki Mažosios Azijos vakarinio kranto. Čia, Troade, Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ (Apd 16, 9).

Paklusdami Dievo žodžiui jie perplaukę jūrą atvyko į Neapolį ir čia pirmą kartą Evangelija buvo skelbiama Europoje. Nuo čia Apaštalų darbuose įvykiai aprašomi įvardžiais „mes“, „mus“. Arba Lukas cituoja iš Timotiejaus ar kurio nors kito dienoraščio, arba pats Lukas buvo prisidėjęs prie apaštalų. Įvykiai šioje kelionėje kartojosi. Jie pirmiausia skelbė Gerąją naujieną žydams. Dažniausiai juos atmesdavo, tada jie pamokslaudavo pagonims. Tai, ką jie patyrė Filiuose, buvo bene įprasta: jie buvo sutikti, atmesti, sumušti, paniekinti, įkalinti ir vėliau išlaisvinti vieno naujai įtikėjusio žmogaus svetingumo dėka.

Paulius ir jo palydovai pasuko į pietus per Tesaloniką ir Berėją, Atėnų link. Čia Paulius pasakė savo garsiąją kalbą filosofams Areopage. Tai buvo kalva, stovinti pusiaukelėje nuo prekyvietės, kylant aukščiau stovi Akropolis.

Paulius kreipėsi į filosofus mėgindamas remtis jų argumentais, bet nieko gero iš to neišėjo. Tai buvo Pauliui įsidėmėtina pamoka. Iš Atėnų nukeliavęs į Korintą Paulius jau skelbė tik Kristaus kryžių. Iš šios pamokos gautus vaisius jis vėliau aprašė Laiške korintiečiams (plg. 1 Kor 2, 1–2).

Išsilaipinęs Korinto uoste ir apsistojęs Paulius ėmė darbuotis, austi palapines drauge su Akvilu ir Priskile, kad užsidirbtų pragyvenimui. Vieną naktį regėjime Jėzus Pauliui paliepė: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi, ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji“ (Apd 18, 9–10). Paulius skelbė Evangeliją ir pasiliko pusantrų metų šiame palaidumu garsėjančiame mieste. Buvo paplitęs netgi labai įžeidžiamas posakis „gyventi kaip korintiečiui“.

Pauliui pirmąkart atvykus į Korintą, Silas ir Timotiejus vis dar darbavosi šiaurėje, padėjo burti bendruomenę. Vėliau jie prisidėjo prie Pauliaus ir papasakojo jam, ką nuveikę. Tada, apie 52-uosius Viešpaties metus, Paulius parašė pirmąjį savo laišką, laišką tesalonikiečiams. Nuo to laiko jau turime rašytinių šaltinių, pasakojančių, ko buvo mokoma apie Jėzų ir Dievo dovanojamą išganymą.

Paulius iš Korinto išvyko apie 52-ųjų rudenį ir, aplankęs Jeruzalės Bažnyčią, sugrįžo į Antiochiją, kur pasiliko metus ar daugiau.

Trečioji misijų kelionė (53–58 Viešpaties metais) (Apd 18, 23 – 21, 26)

Metus meldęsis ir mąstęs Paulius vėl išvyko, ketindamas aplankyti daugelį savo įkurtų krikščionių bendruomenių. Kartais mes klaidingai įsivaizduojame Paulių buvus keliaujantį pamokslininką, skubantį iš vienos vietos į kitą, gerai arba prastai sutinkamą, išvykstantį, paliekantį kitiems atlikti tai, kas būtina. Tai klaidingas įspūdis.

Jau sakėme, kad Paulius Korinte pasiliko net pusantrų metų. Juk jis kūrė bendruomenę. Šios kelionės metu jis dar ilgiau pasiliko Efeze. Be to, Pauliaus lankymasis Antiochijoje, kurią jis laikė beveik kaip savo namais, irgi trukdavo nemažai laiko. Paulius ne tik dažnai lankydavo savo įkurtąsias bendruomenes, bet ir rašydavo joms laiškus.

Aplankęs daugelį bendruomenių, kuriose jis lankėsi pirmiau, – Derbę, Listrą, Ikonijų, Pisidijos Antiochiją, – Paulius, kaip buvo žadėjęs, sugrįžo į Efezą. Tris mėnesius jis lankėsi sinagogoje, čia „drąsiai įtikinėjo ir aiškino apie Dievo karalystę“ (Apd 19, 8). Žmonėms sinagogoje atmetus jo skelbiamą žinią, jis dvejus metus kasdien mokydavo vadinamojoje Tirano mokykloje (kai kuriuose rankraščiuose nurodoma, kad penkiskart po valandą kasdien).

Būtent tuo metu (apie 54-uosius Viešpaties metus) iš Efezo Paulius rašė Galatijos Bažnyčiai. Aistringas laiško tonas rodo, kad Paulius itin brangino tuos žmones, jais labai rūpinosi, kad tik jie nebūtų suklaidinti ir nenusigręžtų nuo tiesos.

Paulius tiesiog iš Jėzaus išmoko, kad šventumas ir nuteisinimas yra laisva Dievo dovana ir kad Įstatymas neprisideda prie nuteisinimo. Todėl jis taip smarkiai grūmėsi stengdamasis, kad galatai turėtų teisingą nuomonę apipjaustymo klausimu.

Panašu, kad Paulius iš Efezo parašė ir filipiečiams. Iš laiško pradžioje esančių užuominų atrodo, kad jis sėdėjo kalėjime. Tai tik spėjimas, bet jis padeda sudėlioti į vietas kitas Pauliaus gyvenimo ir laiškų atkarpėles. Aišku, kad Filipų bendruomenė Pauliui buvo itin brangi.

Pas Paulių į Efezą atvykęs Apolas jam papasakojo apie sąmyšį ir kivirčus Korinto Bažnyčioje, ypač skaudino nedoro elgesio atvejai. Paulius parašė laišką (tai ankstesnis laiškas nei Pirmasis laiškas korintiečiams; 1 Kor 5, 9 užsimenama apie tą ankstesnįjį laišką) rūpindamasis ištvirkusiais krikščionimis.

Šiek tiek vėliau, 57 metais, Paulius parašė vadinamąjį Pirmąjį laišką korintiečiams. Šis laiškas buvo prastai priimtas, gal tai paskatino Paulių skubiai išplaukti iš Efezo į Korintą (atrodo, apie tai užsimenama 2 Kor 2, 1; 12, 14).

Kai jis sugrįžo, žmogus, vardu Demetrijas, sukurstė Efeze maištą prieš jį (plg. Apd 19, 23–41). Priverstas bėgti Paulius sugrįžo arčiau Filipų ir Tesalonikos, iš kur 57-ųjų rudenį parašė Antrąjį laišką korintiečiams. Po kelių mėnesių trečią kartą keliavo į Korintą (plg. 2 Kor 13, 1). Jis apsistojo Achajos srityje ir išbuvo ten apie tris mėnesius (plg. Apd 20, 3).

58-ųjų Viešpaties metų pradžioje, dar gyvendamas Korinte, Paulius parašė savo šedevrą – Laišką romiečiams. Paulius rašė tikįs greitai pamatysiąs romiečius, paminėjo keliaujantis į Jeruzalę ir nešąs pinigus, surinktus Makedonijos brolių Jeruzalės bendruomenės vargšams.

58-ųjų pavasarį Paulius sausuma nukeliavo į Makedoniją ir Velykas šventė su Filipų bendruomene. Vėliau jis išvyko į Jeruzalę, stabtelėjo Milete, kad paskutinįsyk pasimatytų su Efezo vyresniaisiais.

Įkalinimas ir kelionė į Romą (58–61 Viešpaties metais) (Apd 22, 27 – 28)

Apaštalų darbų 22–28 skyriuose randame penkias ilgas Pauliaus kalbas. Iš jų mums susidaro vaizdas, kokį Paulių matė Lukas ir kaip Paulius skelbė Evangeliją, nors geriausiai Pauliaus skelbimas atsiskleidžia jo laiškuose. Bet prieš tai dar apžvelkime, kas rašoma apie jį Apaštalų darbuose.

Paulius buvo atvestas į Sinedrioną, žydų teismo tarybą, kuriai priklausė ir sadukiejai, ir fariziejai. Paulius sumaniai sukėlė ginčą tarp fariziejų ir sadukiejų, tad tribūnas buvo priverstas pasilikti Paulių savo globoje. Tuo metu Pauliaus sūnėnas nugirdo apie suokalbį nužudyti jo dėdę, tad tribūnui teko su apsauga Paulių nulydėti į pakrantės miestą Cezarėją.

Cezarėjoje jis liko daug mėnesių. Čia jis skelbė Evangeliją Palestinos valdytojui Feliksui, jo įpėdiniui Festui, galiausiai Karaliui Agripai ir jo seseriai Berenikei. Paulius drąsiai skelbė netgi tiems žmonėms, kurie turėjo galią atimti jam gyvybę (plg. Apd 24, 24 – 26, 32).

Palestinoje Paulius negalėjo tikėtis teisingo teismo, tad jis pasinaudojo savo kaip Romos piliečio teise būti teisiamas Cezario. Taigi po dvejų metų kalinimo jis buvo įsodintas į laivą, vykstantį į Romą. Paulių lydėjo kai kurie jo sekėjai. Po įtemptos kelionės (teko patirti ir laivo sudužimą – plg. Apd 27) jie atvyko į Romą (61 m.). Paulius čia pasiliko gyventi išsinuomotame bute dvejus metus (tai buvo namų areštas). Visą tą laiką jis be paliovos skelbė Viešpatį Jėzų ir atvirai nesislapstydamas mokė (plg. Apd 28, 30–31).

Laiškai, rašyti nelaisvėje (61–63 Viešpaties metais)

Gyvendamas Romoje Paulius parašė vadinamuosius laiškus iš nelaisvės – kolosiečiams, Filemonui ir efeziečiams. Laiškas kolosiečiams parašytas pirmiausia. Tikėtina, kad Laišką efeziečiams parašė Pauliaus mokinys, surinkęs mokytojo įžvalgas ir jas savitai išplėtojęs. Paulius tuo metu tikriausiai dar buvo gyvas, tad galėjo patvirtinti mokinio darbą.

Užima kvapą Bažnyčios paveikslas ir išganymo didybė, vaizduojami laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams. Išties reikia maldos ir Šventosios Dvasios patepto proto, kad apimtum tai, ko moko šiedu laiškai. Kita vertus, Laiškas Filemonui yra nuostabus takto ir švelnios meilės pavyzdys. Į jį derėtų įsiskaityti norint suprasti Pauliaus širdį.

Likęs Pauliaus gyvenimas mums nežinomas. Tradicija sako, kad Paulius, kaip buvo ketinęs, aplankęs Ispaniją (plg. Rom 15, 24–28). Gali būti, kad jis keliavo ir toliau į rytus. Tai atsispindi iš jo laiškų Timotiejui ir Titui. Tuo metu jis taip pat galėjo aplankyti Efezą ir Makedoniją (plg. 1 Tim 1, 3), Troadą (plg. 2 Tim 1, 13), Miletą (plg. 2 Tim 4, 20) ir Kretą (plg. Tit 1, 5). Jis buvo suimtas antrą kartą (plg. 2 Tim 4, 16–17) ir, anot Bažnyčios istoriko Euzebijaus, jam nukirsta galva, veikiausiai 67-aisiais Viešpaties metais, valdant Neronui (kita tikėtina data – 64-ieji).

Šie Pauliaus žodžiai Mileto vyresniesiems apibūdina Pauliaus požiūrį į savo gyvenimą: „Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją“ (Apd 20, 24).

(Tęsinys kitame numeryje)

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2022 m. GEGUŽĖS–BIRŽELIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Jei nespėjote užsiprenumeruoti nuo Nr. 3 (gegužės–birželio), bet labai norėtumėte skaityti Nr. 3, paaukokite, rašykite mums , ir atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Dievo žodis teišsklaido mūsų nerimą!