ŽODIS tarp mūsų

Džiūgauk, malonėmis apdovanotoji!

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 2
Marija mums rodo džiaugsmo kelią

Šventajame Rašte arkangelas Gabrielius minimas keturis kartus: Danielio knygos aštuntame ir devintame skyriuose ir dukart pirmajame Luko evangelijos skyriuje. Pasirodęs Elzbietos vyrui Zacharijui Gabrielius praneša, kad jo maldos išklausytos, jiedu susilauksią vaiko (plg. Lk 1, 13). Ne kas kitas, o Gabrielius pasveikina Mariją ir klausia, ar ji sutinkanti tapti Dievo Motina (plg. Lk 1, 26–28). Būtent apie šį Gabrieliaus pasirodymą, arba angelo apreiškimą Marijai, ir norime šiame straipsnelyje plačiau pakalbėti.

Anot krikščioniškosios tradicijos, tikėtina, kad būtent Gabrielius sapne pasirodė šv. Juozapui, Kalėdų naktį – piemenims. Galbūt Gabrielius nusileidęs sustiprino Getsemanės sode besimeldžiantį Jėzų (plg. Lk 22, 43). Visi šie angelo pasirodymai yra svarbūs, tačiau Gabrieliaus Marijai perduota žinia turi ypatingą reikšmę, nes ji – it paskutinis akmenukas visų Dievo pažadų mozaikoje. Gabrieliaus žodžiai Marijai – iki Jėzaus prasidėjimo galutinė pranašystė, kad Dievas atsiųs karalių, išgelbėsiantį Jo žmones.

Trys žinios, trys atsakymai

Gabrielius kreipdamasis į Mariją jai pranešė tris skirtingas žinias. Pirmiausia jis pasveikino: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Antroji jo perduota žinia: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“ Trečioji angelo žinia: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 28. 31–33. 35).

Į kiekvieną angelo perduotą žinią Marija atsiliepia. Po angelo pasveikinimo ji „sumišo ir galvojo sau“, ką tie žodžiai reiškia. Į žinią, kad ji pagimdysianti kūdikį, Marija atsakė: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Gabrieliui paaiškinus, kad tai bus stebuklingas gimimas, Marija priėmė Dievo sumanymą, savo sutikimą išsakydama šiais žodžiais: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 29. 34. 38).

Pirmasis Marijos atsakas buvo sumišimas. Visi sutrinkame, sužinoję, kad Dievas daro ką nors neįprasto, neeilinio, galinčio visiems laikams pakeisti mūsų gyvenimą. Marija dažnai vaizduojama kaip moteris, branginusi pranašų perduotus pažadus, kad Dievas atsiųs Mesiją Karalių. Žinia, koks be galo svarbus jos vaidmuo išsipildant tiems pažadams, ją tiesiog pribloškia.

Gabrielius Mariją guodė: „Nebijok“ (Lk 1, 30). Tokius žodžius jis ir kiti angelai šnabžda ir mums. Jie prašo mus pasitikėti Dievu ir neįsileisti širdin baimės. Galbūt nesuprantame, kas vyksta, bet pasitikėkime, kad nėra ko bijoti, kai mūsų gyvenime pildosi Dievo planas. „Nebijokite!“ – taip Dievas sako, kad Jam visa pavaldu, tad nėra ko bijotis. Šį padrąsinimą „Nebijokite!“ popiežius Jonas Paulius II pasirinko viso savo pontifikato šūkiu. Šie žodžiai gali tapti ir visų mūsų šūkiu.

Gabrielius, nuraminęs Mariją ir išsklaidęs jos būgštavimus, žinojo jau galįs atskleisti jai skirtą žinią. Marija, išgirdusi, kad jai skirta pagimdyti Sūnų, teiraujasi: „Kaip tai įvyks?“ (plg. Lk 1, 34). Angelo ir Marijos pokalbis mums padeda suprasti, kad Dievui patinka, kai mes Jo klausiame. Jis noriai klausosi mūsų ir atsako į mūsų klausimus. Klausdami Dievo leidžiamės gilyn į Jo širdį ir mintis. Klausimai atveria duris tolesniam Dievo sumanymų ir Jo meilės apreiškimui. Tad kodėl nepaklausus Viešpaties apie mus trikdančius dalykus?

Į Gabrieliaus paaiškinimą, kad Marija pradės kūdikį Šventosios Dvasios galia, ji atsiliepia šiais gerai žinomais žodžiais: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Marija Gabrieliaus žodžius priima ne pasyviai, ji sutikdama būti Dievo Sūnaus Motina leidžia išsipildyti Dievo sumanymui ir priima jį kaip savo, netgi džiūgauja dėl jo. Taigi klystame, jei manome, kad pakanka pasyvaus tikėjimo ar tiesiog paprasto pasidavimo Dievo valiai. Turime noriai ją vykdyti, nes Dievas prašo tik to, kas gera ir teisinga.

Bažnyčios rašytojai ir šventieji visada sakė, kad Marijos sutikimas buvo veiklus įsipareigojimas vykdyti Dievo valią, tiesiog susivienijimas su Jo valia, o ne pasyvus paklusimas ar pasidavimas. Nepaisant baimės, sumišimo, Marija Dievui tarė „Taip.“ Marija – tobulo tikėjimo pavyzdys, nes ji suvienijo savo valią su Dievo valia ir priėmė tai, ką Jis siūlė. Ji ne pakluso Dievo sumanymui, bet veikiau juo džiaugėsi ir džiugiai bei noriai prisiėmė tą vaidmenį, kurį jai buvo paskyręs Dievas. Ir mes turėtume kasdien žvelgti į Jėzų – pažadėtąjį ir atėjusį Karalių – ir džiaugtis, nes Jis mus išaukštino drauge su savimi. Jo artumas ir malonė lydi kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį.

Krykštauk iš džiaugsmo, Ziono dukra!

Pranašai Izraelį vadino „Ziono dukra“, taip parodydami, kad Dievas labai mylėjo ir brangino savo tautą. Arkangelas Gabrielius Mariją pasveikino žodžiais: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28). Šie žodžiai – tarsi pranašų kvietimo džiaugtis ypatinga Dievo malone aidas. Mat žodis „sveika“ – ne tik paprastas pasisveikinimas, bet ir kvietimas džiaugtis.

Kodėl Izraelis kviečiamas džiaugtis? Nes pas Izraelį, Ziono dukrą, ateina jos Karalius, teisusis Gelbėtojas. Nes pats Dievas džiaugiasi Ziono mergele (plg. Zch 9, 9; Sof 3, 17). O kodėl Marijai reikėtų džiaugtis? Nes ji kaip Ziono dukrelė irgi yra didžiai Dievo apdovanota. Ji tokia kupina malonės, kad pats Dievas apsigyvena jos įsčiose. Dievas fiziškai įžengia į ją!

Marija džiaugiasi ne tik suteikta jai Dievo malone. Ji džiaugiasi visu Dievo išganymo planu. Gabrielius Marijai pranešė, kad jos Sūnus bus vadinamas didžiu, kad Viešpats Jam duos Jo Tėvo Dovydo sostą, ir kad Jis „viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 32–33).

Marija žinojo pranašystes apie naujojo karaliaus atėjimą ir tikėjo, kad jos išsipildys. Sužinojusi, kad tai įvyks per ją, ji noriai rizikavo savo geru vardu, santuoka, apskritai, visa savo ateitimi, kad tik išsipildytų Dievo sumanymas. Tad nesistebėkime, kad ji linksma ir džiugia širdimi priėmė Gabrieliaus kvietimą. Nesistebėkime, kad ji, lankydama savo pusseserę Elzbietą, giedojo iš džiaugsmo:
Mano siela šlovina Viešpatį,
mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,
nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.
Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,
nes didžių dalykų padarė man Viešpats,
ir šventas yra jo vardas!

(Lk 1, 47–49)

Palaiminti, kurie tikime

Ne Marija sumanė Dievo Sūnaus Įsikūnijimą, bet ji leido jam įvykti džiaugsmingai priimdama Dievo planą. Panašiai ir mes negalime savęs atpirkti ar paspartinti Antrąjį Jėzaus atėjimą, bet kaip Marija galime tarti „Taip“ Viešpačiui. Galime išpažinti Jį širdimis ir lūpomis. Galime leisti Šventajai Dvasiai darbuotis mumyse. Galime melsti: „Ateik, Viešpatie Jėzau.“

Visi Mergelės Marijos paveikslai, ikonos, jai skirtos šventovės, knygos, giesmės ir poezija atskleidžia ją kaip džiaugsmo nešėją. Kaip Marija neneš džiaugsmo, jei ji visada liudija Dievo meilę, Jo garbę ir didingus atpirkimo darbus. Ji mums sako, kad jos džiaugsmas gali tapti ir mūsų, kai išmoksime labiau paisyti Dievo valios nei savosios.

Šį adventą melskime:
Jėzau, kartais baiminuosi Tave sekti. Kartais mane sutrikdo iššūkiai, pasitaiko, kad noriu eiti savo keliu. Nors mano tikėjimas silpnas, trokštu panašėti į Tavo Motiną Mariją. Noriu sekti jos pavyzdžiu. Ateik, Viešpatie, suteik palaiminimą savo Bažnyčiai ir patrauk visus mus arčiau savęs. Siųsk mums malonę džiaugtis Tavo gimimu. Siųsk mums savo Dvasią, kad turėtume drąsos tarti „Taip“ viskam, ko Tu prašai iš mūsų. Jėzau, o kad mes visi pradžiugtume Tavyje!