ŽODIS tarp mūsų

Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 4

(Tęsinys. Pradžia liepos–rugpjūčio numeryje)

3 dalis
Jėzus ir nuopuolis

Visi krikščionys šv. Paulių laiko galingu evangelistu, pagonių apaštalu ir uoliu Bažnyčios statydintoju. Jis taip pat buvo puikus teologas, padėjęs geriau suvokti Jėzų, Jo atperkamąją mirtį bei prisikėlimą ir taip paveikęs krikščionybės istoriją. Paulius nepaprastai puikiai išmanė – tiek teoriškai, tiek praktiškai – Evangeliją. Kitaip būtų sunku paaiškinti jo minčių gilumą ir platumą. Jis buvo tiesiog persiėmęs Evangelija, ja gyveno.

Gyvasis Kristaus pažinimas

Kad geriau suvoktume Pauliaus teologiją, reikia ne tik žinoti, ką jis sakė, dar svarbiau – įžengti į tikrovę, apie kurią jis kalbėjo, – įžengti į Jėzaus Kristaus slėpinį. Norėdami sužinoti, ar valgis gardus, turime jo paragauti, norėdami pažinti Evangeliją, turime į ją įsitraukti tikėjimu.

Paulius Laiške efeziečiams meldė, kad Šventosios Dvasios dėka „Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (Ef 3, 17). Apaštalas suvokė, jog negana intelektinio ar teologinio Evangelijos pažinimo. Gelbstintis pažinimas, gyvasis Evangelijos pažinimas ateina tik per tikėjimą į Jėzų Kristų. Galiausiai vien šis pažinimas yra svarbus, nes tik per Kristų ateiname pas Tėvą.

Tad kokias tiesas, anot Pauliaus, turime žinoti, kad geriau pažintume Evangeliją? Ko turėtume imtis, kad gyventume gyvuoju Kristaus slėpiniu ir Jo mums dovanotu išganymu?

Mums svarbu ne tik sužinoti, kas iš tikrųjų rūpėjo Pauliui, kokią žinią jis stengėsi perteikti, bet ir patiems patirti šios žinios tiesą. Rašydamas laiškus Paulius troško, kad skaitytojai ne šį tą sužinotų, bet susitiktų gyvąjį Kristų, imtų gyventi Jo dovanojamo išganymo slėpiniu.

Nė vieno nėra teisaus

Paulius tikėjo, kad be galo svarbu suvokti, kokia beviltiška mūsų padėtis be Viešpaties Jėzaus. Tik pamatę, koks mūsų gyvenimas be Kristaus, – anot Pauliaus, toks gyvenimas būtų tolygus mirčiai – suvoksime, kad mums būtinai reikia Jėzaus dovanojamo atpirkimo, nes tik per jį pasieksime amžinąjį gyvenimą.

Laiško romiečiams pirmuosiuose skyriuose Paulius vis primena, koks varganas žmogus – nesvarbu, žydas ar pagonis – be Kristaus. Pagonys atsisakė pripažinti tikrąjį Dievą. „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. <…> Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. <…> Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 26. 29. 32).

Žydai ne ką geresni. Nors Dievas jiems auklėtis davė įstatymą („Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas“ (Gal 3, 24), jie nepajėgė laikytis Dievo įsakymų. Įstatymas nuolat ir neišvengiamai primindavo išrinktosios tautos neteisumą. Įstatymas, turėjęs gaivinti dvasią ir teikti gyvenimą, tapo nuolatiniu prakeikimo šaltiniu (plg. Rom 7, 7–13; Gal 3, 10–14).

Anot Pauliaus, išvada aiški. 14 psalmės žodžiais jis sako: „Nėra teisaus, nėra nė vieno“ (Rom 3, 10). Akivaizdu, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3, 23).

Paulius galvoje turėjo ne tik gyvenusius iki ateinant Kristui. Nėra teisaus reiškia, kad iš tikrųjų niekas, nė vienas nėra teisus. Visi be išimties esame tos nuodėmingos padėties dalininkai. (Tik Mergelė Marija, Nekaltai Pradėtoji, ypatinga Dievo malone buvo nuo jos apsaugota dėl Jėzaus, Jos Sūnaus, atperkamosios mirties ir prisikėlimo.) Apaštalas netgi neabejoja, kad tokia padėtis turi praktinių padarinių. Paulius įžiūrėjo trejopus nuodėmės padarinius: ji ardo mūsų santykius su Dievu, su kitais žmonėmis ir su savimi.

Dievo priešai

Kad ir kaip sunku pripažinti, jog nuodėmė paverčia mus Dievo priešais (plg. Rom 5, 10), Paulius tuo nė kiek neabejoja. Sau palikti visi mes pelnytume amžinąjį pasmerkimą. Apaštalas Laiške efeziečiams rašo, kad iš „prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (Ef 2, 3).

Be abejonės, Dievas yra visa mylintis. Iš beribės meilės Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų mirti už mus (plg. Rom 5, 6–11), nors nuodėmė, sudarkiusi mūsų žmogiškąją prigimtį, mus ir atitolino nuo Dievo meilės. Anot Pauliaus, mūsų nuodėmės šaukiasi Dievo rūstybės (plg. Ef 5, 6; Rom 1, 18).

Paulius atskleidė, kaip šis priešiškas santykis su Dievu skiriasi nuo dabartinio mūsų artimumo Dievui Kristuje. Pagonys, „jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo“ (Ef 2, 13), – rašo apaštalas. Kristuje „jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19).

Savo krauju ir kryžiumi Kristus mus sutaikino su Tėvu ir atnešė ramybę (plg. Ef 2, 14. 16; Kol 1, 20). Be tikėjimo į Kristų esame Dievo priešai, tačiau Jėzus savo mirtimi mus padarė viena su Dievu, „kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti“ (Kol 1, 22; plg. Rom 5, 1–2).

Iš Pauliaus mokymo aiškėja, kad Jėzus atėjo ne palengvinti ar pagerinti mūsų santykių su Dievu. Išties tik per Jėzų Kristų ir Jame galime draugauti su Tėvu. Be Jo joks mūsų santykis su Dievu yra neįmanomas. Kad ir kaip stengtumės, patys negalime susitaikinti su Dievu ir atkurti draugystės. Kitais žodžiais, negalime savo jėgomis tapti teisūs. Mes nuteisinami tik Kristaus mirtimi ir prisikėlimu.

Priešiškumo siena

Žmonės be Kristaus yra ne tik svetimi Dievui, bet ir priešiški vieni kitiems. Nuodėminga mūsų prigimtis atsiskleidžia mums bendraujant su kitais. Paulius neklydo. Jis suvokė, kad atsiskyrus nuo Kristaus laikyti save geru žmogumi yra gryna saviapgaulė ir melagystė.

Galatams Paulius išvardijo kūno darbus. Jie, anot apaštalo, yra ne tik kūno nuodėmės, pvz., lytinis palaidumas, bet ir darbai, susiję su visa mūsų puolusia, nuodėminga prigimtimi. „Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės“ (Gal 5, 19–21), – rašo apaštalas.

Jei esame bent kiek įžvalgūs ir sąmoningi, savyje atpažinsime tuos kūno darbus, kuriuos išvardijo Paulius. Netgi tyriausius mūsų santykius dažnai sugadina šaukštas deguto: kivirčai, pavydas, pyktis, savanaudiškumas. Visas žmogus šaukiasi sutaikinimo, atnaujinimo ir ramybės. Tėra viena viltis, kad tai įvyktų, – sako Paulius, – Jėzus Kristus.

Jėzuje mus naujam gyvenimui atkuria Jo Dvasia. Išgirdę ir išmokę apie Kristų galime atsižadėti senojo gyvenimo ir apsivilkti nauju žmogumi, atkurtu pagal Dievo paveikslą. Paulius rašė: „Juk jūs apie jį išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 20–24). Tada Jėzus sugriaus sieną tarp žmonių (plg. Ef 2, 14).

Atsiskyrusiųjų nuo Kristaus ryšiai netvarūs, silpni, pažeidžiami ir netgi priešiški, o tikintieji brandina Dvasios vaisius. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22–23).

Šie nauji santykiai įmanomi, nes „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24). Anot Pauliaus, tikintys į Kristų sudaro vieną gyvą kūną (plg. 1 Kor 12; Rom 12, 4–5). „Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“ (Kol 3, 15), nes visi esate viena Jame.

Apaštalas pagonis mokė, kad nuo Kristaus atsiskyrę mes nemokame vieni kitų iš tikrųjų mylėti, nesvarbu ar kitas būtų sutuoktinis, ar šeimos narys, ar žmogus, besikreipiantis su reikalu (plg. Ef 4–6; Kol 4, 5–17).

(Tęsinys kitame numeryje)