JUO ŠVENTESNIS, JUO ŠVELNESNIS
Wayne Simsic
Žvilgsnis į šv. Kryžiaus Joną
Šventasis Kryžiaus Jonas įsirikiuoja tarp didžių šventųjų, rašiusių apie įstabią Dievo patirtį ir mokiusių Bažnyčią. Jonas – iškilus teologas, šv. Teresės Avilietės nuodėmklausys, bendradarbis ir brangus draugas. Šis brolis karmelitas sykiu yra poetas ir mistikas, ispanų kalba sukūręs nepaprasto grožio poemų apie kelionę Dievop, apimančią ir ekstazes, ir „tamsiąsias naktis“.
Jonas buvo karštai įsimylėjęs Dievą, sykiu jis patyrė, kad ir Dievas jį nepaprastai karštai myli. Negana to, Jonas visiškai pasitikėdamas skelbė, jog Dievas su tokia pat aistringa meile žvelgia į kiekvieną žmogų. Taigi didžioji šventojo Kryžiaus Jono gyvenimo ir raštų žinia – kiekvieno žmogaus gyvenimas yra besitęsiantis meilės pasakojimas. Taip Dievas mus kviečia į vis artimesnį ir vis labiau mus perkeičiantį ryšį su Juo.
Jono gyvenimas ir raštai nepaprastai stipriai skelbia – Dievas mus ugningai ir beatodairiškai myli. Jis yra mylintysis, jaunikis, ieškantis vietos mūsų širdyse. O mums kyla iššūkis – pašalinti viską, kas trukdo Jam ateiti, ir atsiverti Jo ugningajai meilei.
Varginga vaikystė
Jonas gimė 1542 m. vargingoje šeimoje, mažame Ispanijos kaimelyje. Tėtė mirė, kai būsimas šventasis dar buvo kūdikis. Po metų dėl itin prastos mitybos mirė vyresnysis Jono brolis. Kai Jonukas buvo devynerių, mama Katalina drauge su juo ir dar vienu likusiu gyvu sūnumi persikėlė gyventi į Mediną del Kampo, triukšmingą miestą šiaurės vakaruose nuo Madrido. Čia šeima pelnėsi duonos kąsnį audimu.
Nors pragyventi buvo sunku, Katalina sugebėdavo ir padėti kitiems, ir deramai pasirūpinti savo vaikais. Gebėjimą iš širdies atjausti bėdon patekusį ar suvargusį žmogų ji perdavė ir abiem savo sūnums.
Skaityti bei rašyti Jonas išmoko našlaičiams ir vargšų vaikams skirtoje internatinėje mokykloje. Čia jis gavo ir įvairių amatų pradmenis. Būdamas paauglys ėmė dirbti slaugytojo padėjėju ligonininėje, kurioje buvo gydomi užsikrėtusieji maru ir venerinėmis ligomis. Dirbdamas šį kuklų darbą Jonas galėjo lankyti vietinę jėzuitų kolegiją. Joje pagarsėjo stropumu ir mokslumu.
Bet čia sunkūs darbai nesibaigė. Sykiu tęsėsi Dievo bei Jono meilės istorija. Dvidešimt vienerių jis įstojo į Karmelitų ordiną. Pasiųstas studijuoti į Salamankos universitetą Jonas gilinosi į Šventąjį Raštą, teologiją ir Bažnyčios tėvų raštus. Tačiau įšventintas kunigu nusprendė palikti karmelitus, nes ieškojo didesnės vienumos ir troško dar labiau atsidėti maldai.
Susitikimas su Terese
Tuo metu Teresė Avilietė pradėjo savo misiją – atnaujinti Karmelitų ordiną, sugrąžinti pirminę Ordino regulą, pagal kurią bendruomenė gyventų, pasninkautų, laikytųsi tylos ir melstųsi. Stengdamasi Ordiną sugrąžinti prie ištakų Teresė Ispanijoje steigė mažas bendruomenes. Deja, kai kurie Ordino nariai tam buvo itin priešiški.
Jonas su Terese susitiko 1567 metais, Teresei ieškant, kas iš karmelitų galėtų imtis atnaujinti brolių bendruomenes. Jai didžiulį įspūdį padarė Jono meilė Dievui, Teresė atpažino giminingą sielą ir sudomino jį savo planais. Jie veikiai tapo draugais, nors Teresė buvo dvidešimt septyneriais metais vyresnė.
Jonas pagarbiai žvelgė į Teresę kaip į savo vadovę, o ji Joną laikė sau lygiu. „Supažindinsiu jus su šventu nuodėmklausiu“, – sykį ji pažadėjo seserims. O kitąkart mažučiui Jonui (jis tebuvo pusantro metro ūgio) ir kitam įsipareigojusiam padėti broliui Teresė pažėrė sąmojį: „Dabar turiu pusantro brolio!“
Jų draugystė buvo tokia stipri, kad Jonas nešiodavosi Teresės portretą ir laiškuose keisdavosi su ja poezijos posmais. Jie smarkiai vienas kito išsiilgdavo, kai tekdavo ilgam išsiskirti.
Juo šventesnis, juo švelnesnis
Jonas ir pora kitų brolių veikiai įsteigė atnaujintą bendruomenę apšiurusiame name netoli Avilos. Jie dirbo rankų darbus, rūpinosi kaimynystėje esančio kaimelio sielovada. Maldos gyvenimui itin tiko rami kaimo aplinka.
Kai prie reformos prisidėjo daugiau vyrų, Jonas išvyko ir tapo naujojo vienuolyno naujokų mokytoju, taip pat dėstė besikuriančiame universitete. Tikriausiai pats didžiausias jam tekęs iššūkis – paskyrimas daugiau kaip šimto trisdešimties nereformuotojo vienuolyno Aviloje seserų vienuolių nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu. Teresės buvo prašoma čionai įvesti tvarką, mat seserų bendruomenės gyvensena buvo smarkiai pašlijusi: kai kurios vienuolės mėgavosi palydovų draugija ir tarnų paslaugomis, o kitos skurdo. Teresė nujautė, kad šiai susiskaidžiusiai ir žemyn nusiritusiai bendruomenei atnaujinti reikia Jono pagalbos.
Penkerius metus Jonas gyveno trobelėje, stovinčioje ūkio pakraštyje. Jis aukojo Mišias, klausė išpažinčių, vietos vaikus mokė katekizmo ir buvo tiek seserų, tiek pasauliečių dvasios vadovas. Pamažėl jis suvokė, kaip švelniai Dievas veikia sielas, ir pačiai Teresei padėjo įžengti į gilesnį maldos gyvenimą. Ji Joną atrado kaip neprilygstamą dvasios vadovą. Panaši buvo daugumos iki tol sunkumų turėjusio vienuolyno seserų patirtis.
Viena sesuo prisipažino iš pradžių ėjusi pas Joną bijodama, nes buvo girdėjusi apie jo šventumą, taigi tikėjosi, kad jis bus labai griežtas, reiklus ir atšiaurus. Bet Jonas jai pasakė, kad tikrai šventas nuodėmklausys – jis prisispyręs teigė pats toks nesantis – niekada negąsdina, nes iki pat gelmių pažįsta žmogaus silpnumą. „Juo šventesnis nuodėmklausys, juo jis švelnesnis ir juo mažiau piktinasi dėl kitų žmonių nuodėmių.“
Tamsioji naktis
Vis labiau įsisiūbuojant Ordino atnaujinimui, arba reformai, tarp kai kurių karmelitų vyresniųjų kilo nesutarimų ir netgi piktumų. Jonas nesikišo į vaidus, bet sunkiai galėjo išvengti kai kurių pavydo ir įtarimų, nes buvo žinomas kaip Teresės bendradarbis. Įtampa pasiekė viršūnę 1577 metų gruodžio 2-ąją, kai Jonas buvo pagrobtas ir išvežtas į Toledo vienuolyną. Čia nereformuotieji karmelitai paskelbė jį maištininku ir įkalino vienutėje.
Ištisus devynis mėnesius Teresė net nenumanė, kur Jonas galėtų būti. Ji baiminosi dėl jo gyvybės, beje, pagrįstai. Jo celė buvo ankšta kaip kišenė, tamsi, joje trūko oro, knibždėte knibždėjo utėlės, žiemą ji būdavo šalta it ledainė, o vasarą joje galėjai uždusti nuo karščio ir tvankos. Jonas buvo čaižomas, marinamas badu, iš jo buvo tyčiojamasi ir jis be perstojo visaip mygtas atsižadėti reformos. Negana kūno ir sielos kančių dėl patiriamos prievartos, netgi Dievas, regis, nutolo. Prasidėjo Jono tamsioji sielos naktis.
Bet pačioje šios neįžvelgiamos tuštumos gūdumoje Jonas jautėsi traukiamas gilyn. Visiškai apiplėštas, nuo visko atitrauktas jis sutiko slėpiningąjį Dievą. Gyvoji meilės liepsna, slaptosios kopėčios, besislepiantis mylimasis, tamsioji naktis, sužeista širdis, tylioji muzika – tai besiilginčioje Jono širdyje gimę įvaizdžiai, juk jis kūrė poeziją net įkalintas rūsyje.
Galiausiai vieną naktį pasitaikė proga – tiesiog stebuklinga! – pabėgti. Jonas pasuko į atnaujintųjų, arba reformuotųjų, karmelitų vienuolyną. Broliai apiplovė jo žaizdas ir skubiai išvežė toliau nuo priešų. Išsekęs ir sukrėstas jis tuojau ėmėsi rašyti nepaprasto grožio ir gelmės poetinius veikalus. Jų vaizdiniai tryško iš jo širdies. Iš pradžių parašė „Dvasinę giesmę“, vėliau – „Gyvąją meilės liepsną“. Šiose poemose atsiskleidė gelmes perskrodžiantis Dievo meilės pažinimas.
Poetas
Po ilgo ir sudėtingo proceso reformuotieji karmelitai tapo savarankiška, turinti savo vyresniuosius bendruomene. Iki pat mirties 1591 metais Jonas rūpinosi jos ugdymu. Jis parašė dar dvi knygas, tapusias dvasinės literatūros klasika: „Kopimą į Karmelio kalną“ ir „Tamsiąją sielos naktį“.
Šios Jono knygos yra nuodugnūs jo poemų komentarai. Jis veikiausiai mums patartų pradėti nuo poemų. Jas skaitydami tarsi susipažintume su Jonu, jo asmenybe, panertume į galingą jo meilės ryšio su Dievu srautą.
Jonas – didis poetas, tad jo poeziją reikia skaityti įdėmiai, imlia širdimi, leisti įvaizdžiams įsiskverbti į vaizduotę ir susieti juos su savo patirtimi. Anot Jono, jo raštus turėtume skaityti su paprastumu, trokštančia pažinti dvasia ir su meile, nes ir juose slypi meilė.
Jonas puikiai numanė, kad jokie žodžiai nėra pajėgūs nusakyti, ką reiškia patirti Dievo meilę. Tad savo poemomis jis stengiasi kalbėti iš širdies į širdį. Jo dvasinės kelionės istorija mums nušviečia kelią, suteikia užsidegimo ir džiugumo kelionėje pas Dievą.
Mylintysis ieškojo Mylimojo
Visi nori būti mylimi. Visi nori būti perkeisti. Taigi Jonas kalba tam, kuris trokšta visų didžiausios meilės. Nors mūsų Dievo meilės patirtis galbūt skiriasi nuo Jono, jis gali būti švelnus mūsų vadovas. Atminkime Jono dažnai kartotus žodžius: Dievas mus myli daug giliau ir daug karščiau, nei mes pajėgiame Jį mylėti. Iš tos meilės Jis mūsų nuolat ieško, nuolat stengiasi laimėti mūsų širdis.
