IŠ VANDENS Į VYNĄ
Raktas į darnią santuoką – sakramentinė malonė
Kai šv. Jonas ėmėsi rašyti Evangeliją, jam reikėjo pasirinkti, ką pasakos. Kaip ir Matas, Morkus bei Lukas jis norėjo papasakoti tautai, kas buvo Jėzus ir ką Jis mūsų labui padarė. Kad tai atskleistų, Jonas turėjo papasakoti apie Jėzaus stebuklus. Bet apie kuriuos? Jų buvo tiek daug!
Kodėl jis nusprendė pasakoti apie vestuves Kanoje (plg. Jn 2, 1–12), juk galėjo pasirinkti kurį kitą įvykį? Kiti evangelistai nemini Kanos vestuvių. Šis ženklas nebuvo įspūdingas, Jėzus iš pažiūros tik pagelbėjo draugui, patekusiam į keblią padėtį. Regis, Jėzus Kanoje nieko neišgydė, iš nieko neišvarė demonų, niekam neatleido nuodėmių. Jis išgelbėjo tik santuokos pokylį, vandenį paversdamas vynu.
Kvieskime Jėzų į santuoką
Gal niekada taip ir nesužinosime, kodėl Jonas papasakojo šią nuostabią Kanos vestuvių istoriją, tačiau vis dėlto gerai, kad evangelistas jos nepraleido. Visais laikais žmonės joje ieškodavo padrąsinimo ir įkvėpimo, ypač Santuokos sakramentui. Kai mes pakviečiame Jėzų į savo santuoką taip, kaip Jis buvo pakviestas į vestuves Kanoje, Jėzus, paėmęs tai, kas jau yra gera, – mūsų meilės vienas kitam „vandenį“ ir troškimą gerbti vienam kitą, – paverčia rinktiniu dieviškosios malonės ir galios „vynu“.
Kiekviename sakramente Dievas paima ką nors kasdieniško ir tai paverčia savo malonės įrankiu. Krikšte – tai vanduo. Eucharistijoje – duona ir vynas. Santuokoje – patys sutuoktiniai. Jie yra perkeičiami, kai pasižada Šventosios Dvasios galia vienas kitą ištikimai ir besąlygiškai mylėti. Jų priesaikos vienas kitam „vanduo“ paverčiamas Dievo įsipareigojimo jiems ir jų santuokai „vynu“.
Pamąstykime, kaip galėtume pakviesti Jėzų į savo santuoką. Pažvelkime į Jo galią laiminti kiekvieną santuoką. Ji pranoksta mūsų svajones ir lūkesčius. Pradėkime nuo Šventojo Rašto ištraukų, atskleidžiančių, kaip vyras ir žmona gali vienas kitą mylėti.
Kaip Jėzus mus myli?
Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25).
Šia eilute šv. Paulius nurodo idealą, kurio turėtų siekti visi sutuoktiniai. Jis sako, kad ryšys tarp vyro ir žmonos yra panašus į Kristaus ir Bažnyčios ryšį. Sykiu Paulius moko, kad vienas kitą turime mylėti taip stipriai, kaip Jėzus myli Bažnyčią.
Koks tas meilės stiprumas? Pamąstykime, kaip Jėzus mus myli, taip geriau suvoksime, kaip Jis myli visą Bažnyčią. Jis myli mus ne dėl to, kad esame tobuli ir be nuodėmės. Visi žinome, kad darome nuodėmes ir kartais elgiamės netinkamai. Bet Jėzus vis tiek mus myli. Jėzaus meilės žvilgsnis labai platus: Jis mato ne tik, kokie mes esame, bet ir kokie galime tapti. Jo meilė didžiulė, trokštanti mus padaryti mielus. Jis nori mus išlaisvinti iš nuodėmių, kad taptume tokie tyri, kaip mergelė nuotaka vestuvių dieną.
Pasak Pauliaus, Jėzus atidavė save už mus (plg. Ef 5, 25). Jėzus numirė už mus, kad būtume atpirkti ir surinkti į viena. Ir mes esame pašaukti tokiai pasiaukojančiai meilei, kuri daugiau duoda, nei ima, labiau rūpinasi kitais, nei savimi.
Nuo susisaistymo santuokos saitais akimirkos Dievas mus kviečia padėti vienas kitam tapti tyresniems, panašesniems į Bažnyčios paveikslą. Jis prašo vienas kitą mylėti ne tik tokius, kokie esame šią akimirką, bet ir tokius, kokie tapsime dovanodami save vienas kitam. Jis trokšta, kad „gera“, kurį matome vienas kitame, laikui bėgant virstų „rinktiniu vynu“ – Dvasios kupinu malonės ir gailestingumo gyvenimu.
Savęs apiplėšimas
Toks požiūris į santuoką yra priešingas pasaulio filosofijai. Pasaulis linkęs santuoką laikyti tik privačiu ryšiu, skirtu asmeniniam pasitenkinimui. Pasaulio nuomone, vyras žmoną turi vertinti tik už tai, ką ji gali nuveikti jo labui, o žmona savo vyrą teturi vertinti tik už tai, ką jis jai gali duoti.
Įsiklausykime į šį nuostabų Pauliaus himną iš Laiško filipiečiams:
Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
„JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2, 5–11).
Tokią meilę Jėzus nori matyti kiekvienoje šeimoje. Jis žino, kad juo daugiau save „apiplėšime“ dėl sutuoktinio, juo giliau mylėsime vienas kitą. Bet turėtume būti atidūs. „Apiplėšti“ save nereiškia būti silpnam. Tapti „tarnu“ nereiškia išsižadėti savo orumo ir paprasčiausiai vykdyti nurodymus. Jėzus nebuvo silpnas ir nesileido stumdomas. Jėzui tarnauti – tai teikti pirmenybę ne savo, o Dievo valiai. Taip tarnavimą suprasti turėtų kiekviena sutuoktinių pora. Save apiplėšdami visą save dovanojame vyrui ar žmonai. Toks mąstymas ir veikimas nuostabiai pasitarnauja santuokos ir visos šeimos labui, nes asmeniniai interesai neiškeliami aukščiau visko ir nepamirštama, jog būtent Dievui šeimoje tenka aukščiausia vieta.
Du taps vienu kūnu
Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu (Ef 5, 31).
Šv. Paulius cituoja šią Pradžios knygos ištrauką norėdamas paaiškinti, kodėl vyras ir žmona turi vienas kitą taip mylėti. Jis pabrėžė vienybę santuokoje – du taps „vienu kūnu“. Toliau apaštalas tęsia: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32).
Pradžios knygoje rašoma, kad pirmoji pora tarsi dalijasi tuo pačiu kūnu: „O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų“ (Pr 2, 22). Panašią į Pauliaus mintį perteikia daugelis Bažnyčios tėvų sakydami, kad Bažnyčia gimė iš perverto Kristaus šono (plg. Jn 19, 33–34). Kaip Adomas buvo nepilnas be Ievos, taip ir Jėzus tam tikra prasme nepilnas be mūsų. Žinoma, Jis visada tobulas, Jam niekada nieko netrūksta. Bet sykiu Jo meilė tokia stipri, kad Jis ilgisi tautos – savo nuotakos, kurią be galo myli ir su kuria dalijasi savo gyvenimu.
Šioje eilutėje Paulius rašo, kaip Santuokos sakramentas sujungia vyrą ir žmoną draugėn. Sujungia, kad jie taptų šventa šeima, ugdytų vienas kitą, melstųsi kartu ir vienas už kitą, rūpintųsi stokojančiais.
Sutuoktiniai tampa vienu kūnu ir padovanoja save vienas kitam, kad abu jie taptų šventi ir nekalti Dievo akyse. Tai yra Santuokos sakramento slėpinys: du ydingi, nuodėmingi žmonės išties gali išmokti mylėti vienas kitą taip, kaip Jėzus myli Bažnyčią.
Nuostabi galia
Santuokos sakramentas, kaip ir kiti sakramentai, turi tiek galios, kiek susituokusios poros stengiasi gyventi santuokos suteikta malone. Ta malonė išliejama, kai poros pakviečia Jėzų į savo santuoką, kai Jis tampa jų tarpusavio santykių dalininku.
Nė viena santuoka neišvengia sunkumų, kartais peraugančių į sutuoktinių tarpusavio kovą, užsisklendimą, savanaudiškumą, apmaudą. Kai užgriūna tokie išbandymai, jų sukeltas audras geriau pakelia poros, gyvenančios sakramento teikiama malone. Jų tarpusavio meilė ištvers šiuos išbandymus. Jie gebės vienas kitam atleisti, gerbs vienas kitą, o jų santuoka netgi sustiprės.
Sakramentinė žymė
Kaip Jėzus atkeliavo į vestuves Kanoje, taip Jis ateina į kiekvienas vestuves, į kurias yra kviečiamas. Ir jis lieka santuokoje, jei poros Jį svetingai priima į savo namus. Jis žmogiškąją meilę, kuri jau yra gera, perkeičia į antgamtinę, dieviškosios malonės meilę. Jis laiduoja, kad sutuoktinių meilė neliks be malonės, Jis jai neleis išsekti, ją pavers gyvastinga ir gyvybę teikiančia. Per šį sakramentą Kristus santuoką užantspauduoja, suteikia jai žymę, liudijančią, kad sutuoktiniai gali vienas kitą mylėti tokia pačia meile, kuria Kristus myli savo Bažnyčią. Ir ši meilė, kaip rinktinis vynas Kanoje, yra geriausia iš geriausių.
