NIEKO NĖRA BRANGIAU
Šv. Jonas Auksaburnis apie santuokinės meilės grožį
JAV vyskupai, paskelbę 2009 metų pastoracinį laišką „Santuoka: meilė ir gyvenimas pagal Dievo planą“, nubrėžė santuokos gaires, kad padrąsintų ir įkvėptų sutuoktinius kiekviename jų gyvenimo etape. Viena pagrindinių šio dokumento temų – kvietimas šeimai tapti mažąja bažnyčia, vieta, kur kiekvienas šeimos narys patiria Jėzaus meilę ir su šia meile stengiasi priimti kitą.
Šv. Jonas Auksaburnis, Konstantinopolio arkivyskupas (IV a.), daug pamokslavo apie santuoką ir šeimos gyvenimą. Būdamas kunigas ir vyskupas, jis matė įvairius kasdienius šeimų džiaugsmus ir joms kylančius iššūkius. Remdamasis šia patirtimi, taip pat nuodugniu Šventojo Rašto išmanymu ir meile jam šv. Jonas Auksaburnis suformulavo kai kuriuos esminius santuokos principus. Pagvildenkime jo mokymą, kad pamatytume, kaip galime savo namus paversti mažosiomis bažnyčiomis.
Santuokinė meilė – brangi dovana
Anot šv. Jono Auksaburnio, visa ko pradžia – Dievo išganymo planas. Jis ypač vertino santuoką, nes ją matė kaip tą vietą, kurioje daugelis žmonių priima kvietimą į šventumą ir jo siekia, šventumo keliu drauge vesdami savo sutuoktinį ir vaikus. Esminis dalykas šiame plane – santuokinės meilės dovana, „kuriai jokia nuosavybė negali prilygti; nes nieko nėra brangesnio, kaip būti mylimam žmonos ir pačiam ją mylėti“ (XLIX homilija apie Apaštalų darbus). Pasak jo, santuokinė meilė – tai ne tik romantiški jausmai. Ji kupina sakramentinės malonės, pakylinčios sutuoktinius virš nuodėmės sužeistos mąstysenos.
Anot Jono, ši beribė meilė įmani dėl Jėzaus pažado: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). „Ne tik Jėzus yra santuokoje, – rašo Jonas, – bet ir angelai, arkangelai ir kitos dangaus galybės.“
Jėzaus buvimas santuokoje teikia jai daugybę palaiminimų. Kaip Jis pagerbė moterį, patepusią Jį brangiais aliejais, taip Jis pagerbs ir mus, jei santuokoje dovanosimės sutuoktiniui. Kaip Jėzus pagyrė šimtininką už jo tikėjimą, taip Jis pagirs ir mūsų tikėjimą, kai atsigręšime į Jį prašydami pamokymų santuokiniam gyvenimui. Kaip Jis mokė ir drąsino mokinius, keliaujančius po Izraelį, taip Jis visada mokys bei drąsins ir kiekvieną iš mūsų.
Jėzaus meilė, Jo artumas, buvimas mūsų namuose yra vienintelė ir svarbiausia dovana, kurią galime padovanoti savo sutuoktiniui. Taigi kasdien išpažinkite, kad Jėzus iš tiesų esti jūsų namuose, kad Jis per gyvenimą veda jus į dangų.
Sutikime Jėzų savo namuose
Mokydamas apie santuoką Jonas Auksaburnis sako, kad sutuoktiniai turėtų sekti Jėzumi dar karščiau, nei vienuolynuose gyvenantys vienuoliai, nes santuokinis gyvenimas kupinas kasdienių rūpesčių. Vienuoliams nereikia „tiek Šventojo Rašto pagalbos ir paguodos, kiek jos reikia susituokusioms poroms, įsuktoms į gyvenimo verpetus ir esančioms priešakinėse mūšio linijose“ (III homilija apie Lozorių).
Kad šeimos atsilaikytų, Jonas sutuoktinius ragina „melstis kartu namuose ir bažnyčioje“. Jis sako: „norėčiau, kad jūs visada melstumėtės, jei ne visada, tai bent labai dažnai, o jei ne labai dažnai, tai bent kartkartėmis, bent ryte ir vakare“ (XXII homilija apie Laišką žydams).
Gyvename pasaulyje, kuris sukasi beprotišku greičiu. Esame taip užsiėmę, kad kartais pamirštame Jėzų. Mus nuolat veikia vaizdinių ir minčių srautas, brukamas per internetą, televiziją, greito maisto ar pirkinių reklamą. Visa tai verčia nepaliaujamai judėti. Žinoma, šie dalykai savaime nėra blogi, tačiau juos priimti ir į juos žvelgti reikia iš tinkamos perspektyvos. Jei iki ausų įklimpome į šią rutiną ir neberandame laiko šeimai ar bendravimui su Jėzumi, Jonas pasakytų, kad mūsų gyvenimas – netvarkingas.
Jonas skatino išlaikyti pusiausvyrą ir tvarką. Jis pabrėžė, kaip svarbu laikytis dienotvarkės, planuoti ir paskiau peržvelgti savo dieną, savaitę, mėnesį. Pusiausvyra, arba balansas, pasak Jono, padeda šeimai, mažajai bažnyčiai, sukurti „kristocentrinę atmosferą“. Būtent malda – geriausias būdas tokią atmosferą išlaikyti.
Parodyk savo meilę
Jonas buvo itin praktiškas žmogus, tad jis nesitenkino vien raginimu mylėti, kaip Jėzus mus mylėjo. Jis norėjo įsitikinti, ar žmonės žino, kaip mylėti. Pasak Jono, nesavanaudiška meilė pasireiškia troškimu būti „tobulam“ drauge suvokiant, kad sutuoktinis nėra tobulas. Tai tobulumo siekimas, neatsietas nuo sveiko realizmo, saugančio santuoką nuo nusivylimo spąstų ir sekinančių per didelių lūkesčių.
Jonas Auksaburnis ragina sutuoktinius kasdien vienas kitam rodyti meilę: „Niekada nesikreipk į žmoną vien tik vardu. Vadink ją meiliais žodeliais, kreipkis į ją su pagarba, didele meile. Visada pradėk sakydamas, kaip labai ją myli <...>. Sakyk jai, kad myli ją labiau nei savo gyvybę“ (XX homilija apie Laišką efeziečiams).
Jonas mokė, kad sutuoktiniai turėtų trokšti numirti vienas už kitą, „net jei dešimt tūkstančių kartų būtų suplėšyti į gabalus“. Anot jo, tai ne tik fizinė mirtis, bet mirtis, ištinkanti kartu gyvenančius. Jonas žinojo, kaip giliai ir skaudžiai sužeidžia žiaurūs žodžiai, kai vyras ar žmona pasako arba padaro vienas kitam tai, kas nederama. Kartais tyla gali sužeisti giliau nei žodžiai. Bet visais šiais mirties atvejais Jonas drąsina poras atleisti, kaip Jėzus mums atleidžia. Jei reikia ką nors aptarti, tai turėtų būti aptarta, bet visada dėlei vienybės, meilei uždengiant mūsų klaidas ir nuodėmes (plg. 1 Pt 4, 8).
Lengva pamiršti, kad meilė, o ne rutina, vaidmenys ar namų darbai gaivina santuoką. Sutuoktiniai taip pat gali priimti vienas kitą kaip savaime suprantamą dalyką. Štai kodėl Jonas ragina daugiau dėmesio kreipti į žodinius ir kitokius meilės išraiškos gestus. Būtent dėl to jis prašo karts nuo karto pažvelgti į save, kad kasdienybė neužgožtų meilės. Todėl jis pabrėžė ir intymumo svarbą santuokoje.
Raktas į darną
Šv. Jonas Auksaburnis mokė, kokia svarbi darna, arba sutarimas, namuose. Anot jo, darna – tai nuolatinis dėmesys tam, kas gera abiem, o ne vienam. Tai darbas drauge, nesutarimų įveikimas be šiurkščių pastabų, pagiežos ar pykčio. „Kai klesti darna, vaikai auginami gerai, namuose tvarka, o kaimynai, draugai ir giminės visa tai matydami giria.“
Kaip susituokusieji gali darniai gyventi pasaulyje, juos blaškančiame į visas puses? Kaip galime atsiduoti Jėzui, jei išsibarstome po daugybę darbų? Ir Jonui Auksaburniui kilo šie klausimai. Jis pateikė du esminius atsakymus į juos: poros privalo kasdien melstis ir skaityti Šventąjį Raštą, taip pat privalo vengti sunkių nuodėmių. Jei sutuoktiniai laikysis šių dviejų dalykų, jie bus paguosti ir darniai sugyvens.
„Jei kreipsime gyvenimą šiuo keliu ir uoliai studijuosime Raštus, – mokė Jonas, – išmoksime vertingas gyvenimo pamokas“ (XX homilija apie Laišką efeziečiams). Kokios tai pamokos? Viena vertus, išmoksime besąlygiškai mylėti, atleisti, geraširdiškai elgtis. Kita vertus, išmoksime, kaip netapti pinigų vergais, kaip neišnaudoti vienas kito ir nepasiduoti puikybei bei pasipūtimui.
Kai sutuoktiniai ima kartu melstis, skaityti Šventąjį Raštą ir gyventi su Jėzumi, atsiskleidžia nuostabių dalykų. Jie atranda, kad jų pastangos būti dėmesingesniems ir geriau sutarti duoda gausesnių vaisių negu iki tol. Ir tai nė kiek nestebina Jono Auksaburnio. Juk jis mokė, kad Jėzus, angelai ir arkangelai – visi ateina į santuoką, kurios pamatas – Kristus. Jie visi yra santuokoje, visi padeda sutuoktiniams būti mažąja bažnyčia ir apšviečia namus nuostaba šviesa.
Ar aš kvailys?
Jonas, paskelbęs šį kilnų santuokos vaizdinį, susidūrė su tam tikru pasipriešinimu. Jis rašė: „Žinau, kad daugelis mane laiko kvailiu dėl tokių patarimų. Bet jei jūs gyvensite, kaip aš sakau, ir savo namus paversite mažąja bažnyčia, tobulumu varžysitės su švenčiausiais vienuoliais.“
O kaip jūs? Niekada ne per vėlu pradėti. Pamąstykite, kaip galite pakviesti Jėzų į savo namus – gal per šeimos rožinį arba namuose skaitydami Šventąjį Raštą. Kas sekmadienį kartu dalyvaukite šv. Mišiose. Pasitarkite su visa šeima, ko reikia, kad namuose klestėtų sutarimas ir darna. Svarbiausia – nepraraskite drąsos. Kiekvienas jūsų žingsnis – mažas ar didelis – prisideda prie jūsų namų, mažosios bažnyčios, statydinimo.
