ŽMOGAUS KŪNO KILNUMAS
(Tęsinys. Pradžia Nr. 1)
Garbinimas Naujajame Testamente
Negalime sakyti, kad nuo Senojo Testamento perėjus prie Naujojo Testamento apeiginį garbinimą pakeitė neapeiginis, o garbinimą kūnu – garbinimas dvasia. Tad kuo skiriasi Naujojo Testamento, arba Naujosios Sandoros, garbinimas nuo senosios?
Pirmiausia tai garbinimas Jėzuje ir per Jėzų. Per Jėzų Izraelio Dievas atsiskleidžia giliau ir pilnatviškiau nei buvo atsiskleidęs iki tol. Žydai garbino Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą. Dabar tas pats Dievas garbinamas kaip Tėvas Sūnuje ir per Sūnų, kurį Jis – Tėvas išaukštino kaip Viešpatį ir pasodino savo dešinėje.
Antra, tai atminimo pilnatvė. Dėl šio apreiškimo giliau patiriama ir suvokiama tai, kas atmenama. Anamnesis – atminimas buvo esminis žydų garbinimo apeigų veiksmas. Per jį buvo prisimenami ir naujai išgyvenami didieji Izraelio istorijos įvykiai. Per krikščioniškąsias apeigas minimi ne tik žydų tautos išgelbėjimo įvykiai, bet ir Jėzaus įsikūnijimas, Jo kančia, mirtis, prisikėlimas ir dangun žengimas.
Trečia, tai viena tobula auka. Senojo Testamento laikais aukos būdavo aukojamos Šventykloje. Naujojo Testamento laikais jas pakeitė Jėzaus mirties ant kryžiaus auka. Per ją ir joje atliekamos visos aukos. Kitaip tariant, daugiau aukų nebereikia, nes Jėzaus auka yra vienintelė tobula auka. Eucharistijoje Jėzus savo sekėjams suteikia savo aukos anamnesis, ir šis atminimas tampa dalyvavimu tobulame aukos akte. Taigi negalime sakyti, kad Senojo Testamento garbinimas labiau susijęs su kūnu nei Naujojo. Skirtumas tas, kad Senojo Testamento laikais buvo daug kraujo aukų, o Naujojo Testamento laikais – viena kraujo auka, kuri nuolat sudabartinama nepraliejant kraujo. Bet abi aukos yra susijusios su kūnu.
Maldos tradicijos. Ketvirta, krikščionių malda perima žydų maldos laikysenas ir jas išplėtoja. Krikščionių malda perima gulėjimą kniūbsčia, nusilenkimą, klūpėjimą, kaip atgailos ir garbinimo išraiškas: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsčia, klaupkimės prieš VIEŠPATĮ, mūsų Kūrėją!“ (Ps 95, 6). Žydai melsdavosi iškėlę rankas. Krikščionys perėmė ir šią praktiką: „Priimk mano maldą kaip smilkalų atnašos dūmus ir mano iškeltas rankas kaip vakarinę auką“ (Ps 141, 2). Paulius Timotiejui rašė: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos“ (1 Tim 2, 8). Krikščionys ypač dažnai melsdavosi stovėdami. Jėzus Kristus mus prikėlė iš nuodėmių, todėl mes galime stovėti Viešpaties akivaizdoje.
Dvasia apsigyvena kiekviename tikinčiajame. Galiausiai ir tai yra svarbiausia – prisikėlęs Jėzus išlieja ant Jį tikinčių Dvasios dovaną: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“ Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7, 38–39). Senasis ir Naujasis Testamentai skiriasi ne tuo, kad viename visai nėra Šventosios Dvasios, o kitame Ji veikia pilnatviškai. Veikiau jie skiriasi tuo, kad Senajame Testamente Dvasia vis nužengia parengti tautos, kad ji gebėtų priimti būsimą dovaną, o Naujajame Testamente Dvasia jau yra nuolat esanti, Ji – kiekvieno tikinčiojo gyvenimo pradmuo, judintoja.
Tačiau Dvasios dovana neveda į tokį „sudvasintą“ garbinimą, kur nebereikia kūno. Priešingai, kūnas tampa Šventosios Dvasios įrankiu ir perteikėju. Tokį Dvasios kupiną garbinimą pirmiausia atrandame Jėzaus maldoje, Jo žodžiuose ir gestuose. Getsemanės sode Jis meldėsi: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26, 39). Dvasios kupinas Jėzus šventė Velykų vakarienę ir įsteigė Eucharistiją.
Prisikėlęs Jėzus išliejo savo Dvasią Bažnyčiai. Krikščionyse apsigyveno Dievo Dvasia, žmogaus kūnas tapo Šventosios Dvasios šventove: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19). Per Dvasią krikščionys gali visa savo būtybe aukoti dvasines aukas Dievui. Taigi Viešpats palyti savo žmones per regimus sakramentų ženklus. Per šv. Mišias kunigas meldžia: „Karštai maldaujame, kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo aukos dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn“ (II Eucharistijos malda).
Garbinimas Dvasia ir tiesa
Jėzus samarietei moteriai prie šulinio sakė: „Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23–24). Čia Jėzus žada Dvasios dovaną.
Garbinti dvasia ir tiesa reiškia, kad garbinimas prasideda mūsų širdyse. Mūsų troškimas garbinti kyla iš mumyse esančios Dvasios. Šie Jėzaus žodžiai nei atmeta, nei nuneigia apeigas. Jėzus atkreipia mūsų dėmesį, kad išoriniai garbinimo gestai turi kilti iš vidinio įsitikinimo ir atsidavimo. Jėzui svetimas bet koks formalizmas, bet Jis nesupriešina vidinio garbinimo su apeigomis. Jo žodžiai suprastini veikiau kaip raginimas įsisąmoninti, kad tai, ką išreiškiame išoriškai, turi plaukti iš vidaus, klausančio Dievo žodžio (plg. Rom 10, 17).
(Tęsinys kitame numeryje)
