ŽODIS tarp mūsų

VIEN DIEVUI IR JĖZUI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 1
Žvilgsnis į Motinos Teresės gyvenimą ir pašaukimą

Palaimintoji Motina Teresė iš Kalkutos dar gyva būdama daugelio laikyta šventąja, tiesiog gerumo simboliu. Ji apdovanota daugybe apdovanojimų, tarp jų – 1979 m. Nobelio taikos premija. 1997 m. rugsėjo 5 d. mirusios Motinos Teresės veiklą tęsia jos įkurtoji Meilės misionierių kongregacija, jau savo steigėjos mirties metu turėjusi 594 namus 123 šalyse. Šiai kongregacijai priklauso daugiau nei 3800 seserų, apie 380 brolių, 13 kunigų ir labai daug bendradarbių, įsipareigojusių gyventi Motinos Teresės dvasia pasaulyje. Motina Teresė 2003 m. paskelbta palaimintąja ir, atrodo, veikiai bus kanonizuota, t. y. paskelbta šventąja.

Iš pažiūros tai skamba kaip neįtikėtinos sėkmės istorija, bet iš tikrųjų tai ne sėkmės, o veikiau tikėjimo ir ištikimybės istorija. Beveik visi yra ką nors girdėję apie Motiną Teresę, bet tik nedaugelis žino, kaip Dievas ją ugdė ir subrandino jos pašaukimą.

Pašaukimo atpažinimas

Agnes (Agnietė) Gonxha Bojaxhiu gimė 1910 m. balandžio 26 d. albanų šeimoje. Ji buvo jauniausia iš trijų vaikų. Augo Skopjėje, daugiataučiame mieste, kuriame gyveno įvairių religijų išpažinėjai. Jos tėvui gerai ėjosi verslas. Ji pati savo vaikystę vadino laiminga. Penkerių metų priėmė pirmąją Komuniją ir buvo apdovanota „meilės sieloms“ malone. Ši Dievo dovana ją lydėjo visą gyvenimą.

1919 m. netikėtai mirus Agnietės labai mylimam tėveliui, šeimos ištekliai sumenko. Tačiau neišblėso Agnietės tikėjimas, kurstomas pamaldžios mamos ir vietinės bažnyčios kunigų. Dvylikos metų ji pasijuto šaukiama būti vargšų misioniere, bet nenorėjo palikti mamos vienos. Be to, dėl šio nenoro ją apėmė abejonės: ar ji tikrai šaukiama „visiškai priklausyti Dievui“? Po kelių metų kroatų kunigas ją supažindino su šv. Ignaco Lojolos „Dvasinėmis pratybomis“. Jose Agnietė rado atsakymą. Mąstydama apie misijas ji pradžiugdavo, jos negąsdino iššūkiai ir kančios. Tas džiaugsmas patvirtino jos nuojautas.

Nepaisant džiaugsmo, jai nebuvo lengva išvykti iš namų ir tapti Loreto seserimi. Kai Agnietė, sulaukusi aštuoniolikos, pasakė mamai apie savo pašaukimą, tik po kurio laiko sulaukė jos palaiminimo drauge su priminimu, kad ji dabar privalo gyventi „vien Dievui ir Jėzui“.

Nuo sesers iki motinos

Išplaukusi į Indiją 1928 m. Agnietė savo vienuoliniu vardu pasirinko vardą Teresė. Ji pabrėždavo, kad šį vardą pasirinko sekdama ne didžiosios Teresės Avilietės pavyzdžiu, o „mažosios gėlelės“, Teresės Lizjietės. Agnietei patiko Teresėlės šventumo kelias, grįstas ištikimybe netgi mažų dalykų atžvilgiu, ir Teresėlės žodžiai apie begalinę kančios galią laimėti Dievo malonę kitiems. Agnietę taip pat jaudino mažosios Teresės troškimas mylėti Jėzų taip, kaip Jis niekada iki tol nebuvo mylimas. Šie žodžiai priminė Agnietės mamos žodžius. Sykiu šis vardo pasirinkimas buvo pranašiškas, nes Agnietė, kaip ir Teresėlė, vėliau patyrė dvasinę tamsą. Ji ją ištvėrė tik tikėjimu – „aklu tikėjimu“ be jokios paguodos.

Sesuo Teresė daugiau nei penkiolika metų mokė istorijos ir geografijos. Tai buvo atsakinga, bet niekuo neišskirtinė tarnystė. Loreto seserys atmena jos stropumą, darbštumą, pasirengimą atlikti net prastus darbus, jos sudėvėtus sandalus ir smagumą bei mielumą. Tačiau sesers Teresės vidaus gyvenimas buvo kur kas turiningesnis. 1931 m. ji kurį laiką dirbo pagalbininke mažoje medicinos stotelėje, skirtoje padėti kenčiantiems vargšams. Jau tada ji įžvelgė glaudų ir slėpiningą ryšį tarp vargšų ir žaizdoto Kristaus. Ligoninės vaistinėje kabojo Kristaus Atpirkėjo paveikslas. Paveikslo Kristų supo minia žmonių, kurių veiduose buvo tarsi įrėžtos jų kančios. Pamačiusi laukiančių vargšų minias ir žvelgdama į paveikslą sesuo Teresė tikriausiai mintyse sakė: „Jėzau, tai dėl Tavęs ir dėl sielų!“

1937 m. prieš pat duodama amžinuosius įžadus ir tapdama Motina Terese savo dvasios vadovui ji rašė džiaugsmingai nešanti kryžių drauge su Jėzumi. Iš pradžių kryžiai ją gąsdino, bet vėliau Teresė priėmė kančią ir sakė, kad „Jėzus ir aš gyvename meilėje.“ Kokie kryžiai ją taip skaudino, nežinome. Galbūt ji būdama albanė jautėsi pašalietė Loreto vienuolyne Indijoje. Tačiau žvelgiant giliau paaiškėja, kad Teresė veikiausiai įžengė į jos palydove tapusią tamsą. Apie sielos tamsą ji rašė savo dvasios vadovams ir kunigams daugelyje tik po jos mirties paskelbtų laiškų. Skaitydami jos laiškus susidarome įspūdį, kad Motina Teresė patyrė išsyk iš vidinę kančią, ir dvasios sausrą, jausmą, tarytum Dievo nėra, nors ji be galo Jo troško.

Nieko Dievui neatsakyti

Motina Teresė išgyveno panašią meilę Dievui kaip Lizjė Teresė. 1942 m. ji davė privatų įžadą nieko Jam neatsakyti. Motina Teresė buvo apsisprendusi, kad šis įžadas turi apimti visas jos gyvenimo plotmes, ji troško sakyti Dievui „taip“ visomis aplinkybėmis, kad ir kaip sunku būtų. Šis įžadas susijęs ne tik su didvyrišku šventumu, bet ir su kasdienio gyvenimo pašventinimu. Laikydamasi Teresėlės „mažojo kelio“ Teresė pažadėjo mažus dalykus daryti su didele meile. Kiekvienas jos veiksmas, kiekviena auka kilo iš meilės.

1946 m. rugsėjį Motina Teresė keliaudama į Dardžylingą, į rekolekcijas, traukinyje pajuto, kad į ją kreipiasi Viešpats prašydamas palikti Loreto vienuolyną ir įsteigti naują vienuoliją Kalkutoje. Ši vienuolija turėjo „visa širdimi tarnauti patiems didžiausiems vargšams“. Naujosios kongregacijos tikslas – malšinti nukryžiuotojo Jėzaus troškulį, Viešpaties sielų troškulį. Motina Teresė atsiminė savo įžadą – nieko Jėzui neatsakyti – ir suprato, kad negalės nevykdyti šio Jėzaus prašymo. Jėzaus troškulys – Jo troškimas, kad žaizdoti vargšų kūnai būtų mylimi, ir Jo savęs davimas vargšams kaip dvasinio gėrimo – turėjo būti naujosios vienuolijos širdis. Jėzus norėjo vargšų meilės, Jis troško jiems atiduoti save, kad ir jie galėtų Jam laisvai save atiduoti.

Prieš žengdama šį tikėjimo žingsnį – steigdama vienuoliją – Motina Teresė turėjo įtikinti savo dvasios vadovą ir vyresniuosius šio „antrojo pašaukimo“ tikrumu. Loreto vienuolija ją išmokė klusnumo, bet šiuo atveju vienuolijos nurodymai, regis, tiesiogiai prieštaravo Dievo valiai. Teresė jautė turinti nedelsdama atsiliepti į Jėzaus prašymą, bet dėl klusnumo ji paisė Bažnyčios nurodymų, nors tai jai buvo ir labai skausminga. Galiausiai 1948-ųjų balandį Roma suteikė „ekslaustracijos indultą“, leidžiantį gyventi lūšnynuose, sykiu išliekant seserimi vienuole.

Sunkiausia Motinai Teresei buvo palikti Loretą. Iš jo ji žengė į tamsiausią, ligočiausią pasaulio vietą. Ir ėjo ten viena. Ji suvokė, kokia kebli jos situacija. Loreto vienuolija buvo labai gerbiama Kalkutoje. Ar tikrai buvo tokia Dievo valia, kad ji ją paliktų? Kai kurie žmonės ją smerkė ir manė, kad tai piktojo pinklės. Bet Motina Teresė buvo apsisprendusi nieko Jėzui neatsakyti, netgi sutiko kentėti dėl apkalbų, nesupratimo ir atskirties.

Džiaugsmo kupinas gyvenimas

Darbas prasidėjo nedidukėje mokyklėlėje, kur Motina Teresė savo mokinius mokė abėcėlės, dulkėse rašydama raides, ir supažindino juos su higienos pradmenimis. Motinai Teresei teko patirti baimę, vienišumą, iš pradžių ji nemokėjo elgetauti, bet viską persmelkė skausmingas suvokimas – jai nepaprastai reikia maldos palaikymo. Pamažėl prie Teresės prisidėjo kelios jos buvusios mokinės ir 1950 m. buvo įsteigta nauja vienuolija. 1952 m. ji sergančiai ir dėl ligos negalėjusiai prisidėti prie naujosios vienuolijos draugei rašė į Belgiją prašydama savo kančias aukoti Viešpačiui kaip užtarimą už jos veiklą. Taip radosi sergančiųjų ir kenčiančiųjų bendradarbių tarnystė. Šių bendradarbių tolydžio daugėjo, kaip ir Gailestingosios meilės misionierių.

Pas Motiną Teresę ateidavo darbuotis ne tik seserys vienuolės, bet ir pasauliečiai. Tad vėliau ji įsteigė savo kongregacijos pasauliečių šaką, vėliau – kunigų vienuoliją. Ji steigė sriubos virtuves, vaikų namus, mirštančiųjų namus, raupsuotųjų klinikas ir AIDS aukų namus. Teresę, maldos moterį, veikti kurstė kontempliacija. Ji niekada nesimėgavo savo vis augančiu populiarumu ir net susinepatogindavo kviečiama kalbėti pasaulinio lygio konferencijose ir sambūriuose. Kita vertus, ji nieko neatsakydavo Viešpačiui, kad ir kiek tai jai atsiėjo.

Motiną Teresę pasaulis pripažino, o ji pamažėl ėmė jį matyti ne tik kaip vargšų pasaulį, bet ir kaip viduriniosios klasės ir gerovės pasaulį, kaip atvirą Kalvariją. Kelionės į turtingąsias šalis ją įtikino, kad, palyginti su medžiaginiu trečiojo pasaulio nepritekliumi, ne ką mažesnė, o dažnai netgi didesnė problema dvasinis skurdas. Iki galo ištikima apsisprendimui mylėti Dievą taip, kaip Jis niekada iki tol nebuvo mylimas, nepaisydama fizinių sunkumų ir dvasinių kančių, Motina Teresė gyveno džiaugsmo kupiną gyvenimą. Kas jos gyvenimą užliedavo džiaugsmu? Ji visada atrasdavo Jėzų vargšuose, kiekvienas meilės veiksmas ją atvesdavo Dievo akivaizdon, ji žvelgdavo į Dievą veidas veidan.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!