Kaip priimti Dievo karalystę

Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! (Mk 1, 15).

Taip Jėzus pradėjo viešąją tarnystę. Dabar, praslinkus daugybei metų, matome, koks įspūdingas ir visa perverčiantis buvo šis skelbimas. Žinodami apie Jėzaus kryžių ir prisikėlimą, suprantame, kad Jėzus, skelbdamas Dievo karalystę, iš tiesų visa perkeitė.

O kaip Jėzaus laikų žmonės suprato šiuos žodžius? Ar ir jiems žinia apie Karalystę skambėjo naujai ir jaudinančiai?

Kai kurie žmonės negebėjo išgirsti nieko įspūdingo ir naujo. Nemažai galilėjiečių gūžčiojo pečiais, išgirdę, kad dailidės iš Nazareto sūnus skelbia atėjus metą, kai Dievas įvykdys savo pažadus. Mesiją skelbiančių pranašų tais laikais netrūko. Buvo esenai – pusiau atsiskyrėlių judėjimas. Jie gyveno palei Mirusiąją jūrą laukdami paskutiniojo teisiųjų teismo. Buvo zelotai – nedideli žydų nacionalistų būreliai, rengę sąmokslus prieš Romos imperiją, planavę, kaip ją sugriauti, kad Izraelis galėtų sugrįžti į savo šlovės dienas. Be to, buvo fariziejai – ne itin mesijinė, bet įtakinga grupė, branginusi senąsias judaizmo tradicijas, tikėjusi, kad jų laikydamasis Izraelis išliks išrinktoji Dievo tauta. Tad ką naujo galėjo pasakyti šis rabis – mokytojas? Žmonėms pakako įvairovės.

Bet Jėzus elgėsi kitaip nei dauguma mokytojų. Jis ne tik kalbėjo apie naująją Karalystę, bet ir gydė ligonius, išvarinėjo demonus, netgi prikeldavo mirusiuosius. Jis ne tik skelbė Dievo gailestingumą, bet ir leido žmonėms patirti jį. O ta patirtis būdavo tokia stipri, kad nusidėjėliai rasdavo jėgų atsisakyti senojo gyvenimo būdo. Moterys mesdavo prostituciją, atradusios savo orumą ir vertę. Nesąžiningi mokesčių rinkėjai sugrąžindavo pavogtus pinigus. Žmonės atrasdavo naują džiaugsmą ir viltį Jėzaus jiems parodyto gyvenimo kelyje. Naujoji Karalystė tikrai buvo čia pat!

Atmestoji ir priimtoji Karalystė

Tik pradėjęs tarnystę Jėzus susidūrė su priešiškumu ir susiskaldymu. Kai kurie mėgino Jį netgi nužudyti (plg. Lk 4, 23–30). Religijos vadovus piktino, kad Jis per šabą gydė ligonius ir atleisdavo nuodėmes (plg. Mk 2, 1–12; Jn 5, 1–16). Netgi vyriausiasis kunigas, atsakingas už visas Izraelio maldas ir aukas, manė, kad reikia Jėzų nužudyti (plg. Jn 11, 49–52).

Tai be galo žeidė Jėzų! Jis troško laiminti žmones, bet daugelis tvirtai užsklendė savo širdis. Savo skausmą Jis nusakė šiais širdį veriančiais žodžiais: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Lk 13, 34).

Kita vertus, Jėzus labai džiaugėsi Jį priėmusiais žmonėmis: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Lk 10, 21). Daugiausia Jį priimdavo kuklieji ir nuolankieji, „mažutėliai“, žvejai ir mokesčių rinkėjai, našlės ir namų šeimininkės, vargšai ir atstumtieji. Jie gebėdavo atsiverti Jo nešamai žiniai, priimti ją ir su ja teikiamus palaiminimus.

Žinoma, nereikėjo būti vargšu, skurdžiumi, kad taptum Jėzaus mokiniu. Keli fariziejai, pavyzdžiui, Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas, atsivėrė Jėzaus žiniai. Jėzaus žinia palytėdavo ir pasiturinčius žmones: sinagogos vyresnįjį Jajirą, moteris iš Galilėjos, siūliusias Jėzui paramą. Kai kurios – Marija Magdalietė ir Joana (jos vyras dirbo karaliui Erodui) – netgi palikdavo namus, kad galėtų sekti Jėzų. Jėzus priimdavo visus – turtingus ir varguolius, – kurie nuolankiai sutikdavo Jį sekti ir priimti Jo žinią. Jis laimindavo kiekvieną beturtį dvasia.

Dvasinis neturtas

Iš šių istorijos nuotrupų aiškėja, kad vieni buvo užsikietinę ir abejingi Jėzui, o kiti daug atviresni ir noriai Jį priimdavo. Tai padeda suvokti, kodėl beturčius dvasia Jėzus vadino palaimintais ir teigė, jog Dangaus karalystė priklauso jiems.

Pirmiausia turėtume suprasti, kad būti beturčiui dvasia nebūtinai reiškia medžiaginį skurdą. Pirmiausia turimas galvoje vidinis neturtas. Būti neturtingam, vadinasi, būti tokiam nuolankiam, kad pajėgtum suvokti, jog vien savo jėgomis negalime teisiai ir gerai gyventi šioje žemėje. Būti beturčiui dvasia – tai priimti Dievo vadovavimą ir vedimą, nes žinome, kad neužtenka remtis vien savo išmintimi. Beturtis dvasia niekada neatmes Dievo ir nebus Jam abejingas.

Pamąstykime apie Petro žodžius, išgirdus Jėzaus mokymą apie gyvybės duoną. Jėzus klausė, ar tai, ko Jis moko, nėra pernelyg sunku, nepriimtina. Ir Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Petrui tikriausiai buvo ganėtinai sunku suprasti, ką Jėzus turi galvoje sakydamas, kad mes valgysime Jo Kūną ir gersime Jo Kraują. Tačiau, užuot užkietinęs širdį ir atmetęs neperprantamus žodžius, Petras pasiliko su Jėzumi. Jis tvirtai laikėsi tikėjimo, nes žinojo, jog kitaip teks kapanotis pačiam, be Jėzaus. Petras buvo beturtis dvasia, tad suvokė, jog jam Jėzaus reikia.

Pamąstykime apie Marijos atsakymą angelui, pranešusiam, kad ją Viešpats išsirinko Dievo Motina. „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Marija vertai laikytina karaliene, nes ji – tyra, be nuodėmės. Tačiau ji save telaikė Viešpaties tarnaite, pasirengusia vykdyti tai, ko Jis jos paprašys.

Begaliniai palaiminimai

Antra, žvelgdami į Jėzaus sekėjus, pastebime, kad beturčiams dvasia duoti palaiminimai nebūtinai yra palaiminimas medžiagine gerove. Tie palaiminimai dažniausiai būna vidiniai, kylantys iš artumo Dievui ir atvirumo Dvasiai. Jie nužengia kaip vidinė ramybė, kaip tikrumas Dievo meile, kaip begalinis džiaugsmas, tarsi atradus vertingą perlą, kaip laisvės jausmas ir Dievo gailestingumo laisvinanti patirtis. Jėzaus mokiniai buvo palaiminti tikėjimu ir pasitikėjimu Dievo meile (plg. Rom 8, 38–39), gydymo, išminties ir atpažinimo dovanomis (plg. 1 Kor 12, 8–23), džiaugsmingu troškimu dalytis Gerąja Naujiena su kitais žmonėmis (plg. 1 Tes 1, 6–8).

Sekdami Jėzų nebūtinai keliaujame į turtingą patogų gyvenimą. Įtikėjus Jėzų gyvenimas dažniausiai tampa reiklesnis, keliantis daugiau iššūkių. Pavyzdžiui, apaštalai turėjo išmokti užsidirbti pragyvenimui, išlaikyti šeimą ir atrasti laiko, jėgų bei išteklių Bažnyčiai statydinti (plg. 1 Kor 9, 1–22). Daugelis mokinių buvo nesuprasti ar net persekiojami. Kai kurie netgi paguldė galvas už tikėjimą. Tačiau jie buvo apdovanoti tokiais didžiais palaiminimais, jog visa galėjo pakelti su džiaugsmu (plg. Jok 1, 2–3).

Visus palaiminimus žmonės gavo ir gauna dėl dvasios beturtystės. Tai didžiausias krikščionių gyvenimo paradoksas: Jėzui patinka varguolius ir alkstančius apdovanoti, o turtuolius tuščiomis paleisti (plg. Lk 1, 53). Neturime omenyje, kad Jėzus myli tik vargšus, o turtingųjų negali pakęsti. Turtingieji savo širdyse dažnai neranda vietos nė Jam, nė Jo palaiminimams.

„Ateikite pas mane“

Naujajame Testamente gausu pasakojimų apie Jėzui abejingus ar Jo nekenčiančius žmones. Ne kartą minimi žmonės, nebuvę beturčiai dvasia, neradę vietos širdyje išganymo žiniai. Padėtis ne ką kitokia ir nūdien. Vieni taip panirę į pasaulio reikalus, kad nė nesvarsto klausimų apie gyvenimą ir mirtį. Kiti manosi esantys labai svarbūs ir pajėgūs, jiems net mintis apie atsidavimą Jėzui atrodo įžeidžiama. Dar kiti taip užsivertę darbais, jog neturi kada ištirti savo širdies ir pajusti, kaip ji trokšta Viešpaties. Tačiau Jėzus ir šiandien nori, kad taptume beturčiai dvasia, idant galėtų mus apdovanoti savo lobiais.

Mums nereikia atiduoti savo namų, drabužių ir pinigų. Jėzus nori ne mūsų turtų, o širdžių. Jis nori, kad būtume kaip mažutėliai, pasitikintys dangiškuoju Tėvu ir besistengiantys Jam patikti. Jis žada, jog kiekvienas, kuris save nužemina, bus išaukštintas. Jis savo pažadą gali įvykdyti šiandien, nebūtinai laukti dangiškosios ateities. Jau dabar Jėzus neša Gerąją Naujieną vargdieniams (plg. Lk 4, 18). Jis kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Jis pažada: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 37–38). Tad ryžkimės būti beturčiai dvasia, nusižeminkime prieš Dievą ir gaukime Jo Karalystę jau šiandien!

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.