ŽODIS tarp mūsų

NESUTARIMAI KORINTE

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1

Visi mylime šventuosius. Mums patinka Asyžiaus neturtėlis Pranciškus, be galo atsidavusi Kristui Motina Teresė ir, žinoma, Mergelė Marija. Ją tobulai atspindi jos pačios žodžiai: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Tačiau mylimų šventųjų sąrašas paprastai nebūna baigtas, neįtraukus į jį apaštalo Pauliaus. Kas kitas, išskyrus Mariją, padarė Bažnyčiai didesnę įtaką nei šis vyras? Jo laiškai – esmingai svarbūs ugdant Bažnyčią. Pauliaus atsivertimas iš persekiotojo į pamokslininką tapo visuotinai žinomas. O jo didvyriškas gyvenimas visais amžiais buvo pavyzdys ganytojams, kunigams ir misionieriams.

Iš daugybės Pauliaus raštų ir pamokymų išsiskiria Antrasis laiškas korintiečiams. Jis ne taip dažnai tampa teologinių diskusijų objektu. Jame beveik nėra paraginimų gyventi dorą gyvenimą. Šis laiškas veikiau yra labai asmeniškas, jame Paulius daugiausia kalba apie savo gyvenimą ir stengiasi apsiginti nuo jam netikrų apaštalų metamų kaltinimų (plg. 2 Kor 11, 13).

Netgi jo savigyna neįprasta. Užuot vardijęs savo gebėjimus bei laimėjimus, Paulius kalba apie savo sunkumus ir kentėjimus. Jis vadina save moliniu indu. Bet šis indas yra ypatingas, nes jame saugomas didis lobis – Jėzus Kristus, kuris yra „Dievo atvaizdas“ (2 Kor 4, 4. 7). Šiuo kūrybingu sugretinimu Paulius apsigynė neatkreipdamas dėmesio į save patį.

„Netikri apaštalai“

Pažvelgę į Korinto situaciją suprasime, kas paskatino Paulių parašyti tokį asmenišką, jausmingą laišką. Paulius šiame mieste gyveno aštuoniolika mėnesių (maždaug 49–51 mūsų Viešpaties metais). Čia jis evangelizavo, mokė ir įsteigė Bažnyčią. Pauliui išvykus iš Korinto, čionai atkakę pašaliečiai ėmė skelbti evangeliją, priešingą tai, kurios korintiečius mokė Paulius.

To buvo negana, apsišaukėliai apaštalai mėgino apjuodinti Pauliaus gerą vardą. Jie paniekinamai atsiliepdavo apie jo išvaizdą ir pamokslavimo būdą. Pasak jų, Pauliaus laiškai „yra svarūs ir griežti, bet jo kūno išvaizda menka ir iškalba prasta“ (2 Kor 10, 10). Tie apsišaukėliai gyrėsi savo mistiniais patyrimais ir netgi prasimanydavo lydimųjų laiškų, kad apie juos sklistų garsas. Abiejų dalykų Paulius vengdavo, kad tai neatrodytų kaip puikavimasis (plg. 2 Kor 3, 1–3; 11, 1–7; 12, 1–4).

Tie mėginimai sumenkinti Pauliaus mokymą ir nuplėšti jo gerą vardą patį Paulių giliai žeidė. Tad jis nusprendė netylėti. Apaštalas jautė, kad jis turi apsiginti, jog apgintų Evangeliją ir Bažnyčią. Jis numanė, kad jei tiems apsišaukėliams apaštalams bus duota valia, nemestas iššūkis, daugelis žmonių taip ir nuseks paskui juos. Iš Korinto Bažnyčios nieko neliks.

Kebli situacija

Paulius pateko į keblią situaciją. Viena vertus, jis žinojo turįs apsiginti dėl pačios Bažnyčios labo. Kita vertus, jis nenorėjo girtis ar pernelyg atkreipti į save dėmesį.

Tad kaip jis išsipainiojo iš tokios painios padėties? Labai sumaniai! Jis iš karto tiesiai pareiškė korintiečiams esąs tik nuolankus, netobulas tarnas, bet šis molinis indas, tai yra Paulius, turi didį lobį, kurį ir skelbia. Nors jo išvaizda ne tokia prašmatni kaip apsiskelbėlių apaštalų ir iškalba ne tokia įmantri kaip anų, jo skelbiama žinia pranoksta asmeninius trūkumus.

Kristus yra lobis, o Paulius ne kas kita kaip nuolankus, nors netobulas, Jo tarnas. Žinoma, Paulius suvokė turįs tam tikrų dovanų ir talentų. Bet sykiu Paulius žinojo, kad Dievas nori pasinaudoti tomis jo dovanomis statydindamas Bažnyčią, o ne statyti ją ant Pauliaus. Tad jei korintiečiai buvo įkalbėti nepaisyti Pauliaus skelbiamos žinios, nes jis nepatrauklus ir neišvaizdus kalbėtojas, jo laiškas privertė juos gerai pagalvoti. Ta pati įstabi tiesa taikoma kiekvienam tikinčiajam. Nesvarbu, kokie vargani žinios skelbėjai, jų induose nešamas lobis yra garbingas ir tobulas.

Jo garbės perkeisti

Kaip Paulius priėjo išvadą, kad jis pats tėra indas, o tikrasis lobis – Viešpats? Iš kur jam tapo aišku, jog reikia visų dėmesį kreipti į Jėzų, o ne į jį? Atsakymą rasime jo atsivertime. Įspūdingas Pauliaus susitikimas su Jėzumi pakeliui į Damaską visam laikui pakeitė jo gyvenimą. Mirksniu jo akys buvo atvertos, ir jis išvydo Jėzaus didybę ir garbę, sykiu – savo paties ydas bei silpnybes. Paulius suvokė, kad, persekiodamas ką tik gimusią Bažnyčią, jis iš tiesų persekiojo Jėzų. Taigi per atsivertimą Paulius suvokė, kad Jėzus yra Dievas, o jis, Paulius, – tiesiog varganas žmogus!

Būtų klaida aukštinti Paulių vien dėl įsimintino jo atsivertimo. Paulius – ne vienintelis, taip pribloškiamai patyręs Viešpatį. Mozė virpėte virpėjo iš baimės ir slėpė savo veidą, sutikęs Dievą liepsnojančiame krūme (plg. Iš 3, 6). Pranašas Izaijas, išvydęs Viešpatį, suklupęs sušuko: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Iz 6, 5). Ezekielis krito kniūpsčias, išvydęs Viešpatį (plg. Ez 1, 28). Petras, Jokūbas ir Jonas, Jėzui atsimainius, išgirdę Dievo balsą, parpuolė ant žemės labai išsigandę (plg. Mt 17, 6).

Dievo artumą patiria ne tik ypatingi žmonės. Jėzus nori, kad visi mes patirtume šį tą panašaus Jo artume. Jis nori mums parodyti savo meilę ir gailestingumą. Juo labiau tai patiriame, juo labiau linksta mūsų keliai prieš Viešpatį, juo noriau patikime savo gyvenimą Jam, kaip kad Paulius jam patikėjo visą save. Jėzus visiems mums nori parodyti, kad visi nešiojamės mumyse gyvenantį didžiulį lobį!

Kristus gyvena tavyje

Mes, kaip ir Paulius, esame kviečiami skleisti Evangeliją. Esame kviečiami žmonėms skelbti Jėzų ir kviesti juos Jį priimti į savo širdis. Sykiu esame kviečiami tarnauti vargšams, seniems ir ligotiems žmonėms, priešintis pasaulio nedorumui. Daryti gera turime su meile, pagarbiai ir švelniai (plg. 1 Pt 3, 15–16).

Kartkartėmis ir mes, kaip Paulius, sulauksime užgaulių pastabų ar net būsime įžeidinėjami. Žmonės gali mus pajuokti, išgirdę, kad nepritariame abortams ar eksperimentams su embrionų ląstelėmis. Mus apšnekėti gali parapijiečiai, netgi mūsų vaikai pasitaikius progai gali atžagariai atšauti, jog patys negyvename Evangelija, tik šnekame apie ją.

Neužmirškime, kad ir šėtonas nesėdi dykas, rankas sudėjęs. Jis stengiasi, kad mes susigūžę pasitrauktume kilus bet kokiam sunkumui. Piktasis šnibžda: „Kam tarnauti Viešpačiui, jei atlygis tik toks? Iš tos tarnystės vien sunkumai ir įtampa gyvenime.“ Galbūt jis jus mygia atsikirsti įžeidžiais žodžiais.

Kad ir kas aplink mus dėtųsi, Jėzus mus prašo likti ištikimus. Jam rūpi, kad mes nestovėtume vietoje, bet ugdytume Bažnyčią. Jis mus ragina būti stiprius, ištvermingus, drąsius, ištikimus taikai, ramybei ir džiaugsmui, mokančius atsispirti pagundoms, kai jaučiame, jog mūsų nesupranta ar mus puola.

Būsime drąsūs ir ištvermingi, jei atminsime, kad savyje turime lobį: „Kristus jumyse – garbės viltis“ (Kol 1, 27). Sakykime su šventuoju Pauliumi: „Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Kor 4, 16).

Pažiūrėkime į indą

Pauliaus stiprybė kilo ir jo pradinės Viešpaties patirties ir iš vis gilesnio maldos gyvenimo bei atsidavimo Viešpačiui. Pauliui atsivertimas buvo gyva patirtis, sykiu jis leido Dvasiai šią patirtį vis atnaujinti ir daryti pilnatviškesnę.

Broliai seserys, tai ir mūsų pašaukimas. Jėzus Kristus nori būti mūsų lobis. Jis trokšta mus pripildyti – labiau nei molinius indus – savo gyvenimo ir meilės, kad mes įsitikintume, jog Jis, gyvenantis mumyse, yra stipresnis už tą, kuris tarpsta pasaulyje.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!