ŽODIS tarp mūsų

YDINGI, BET APDOVANOTI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 3

Pasak šv. Kotrynos Sienietės, „Jei esi toks, koks turi būti, įžiebsi pasaulyje ugnį.“ Tai yra iššūkis mums – tapti tokiais žmonėmis, kokių Dievas norėjo kurdamas. Nors šie žodžiai skamba itin kilniai, kasdienybėje visiems mums tenka vienaip ar kitaip grumtis, kad jais gyventume, nes esame ydingi ir silpni.

Paulius, sakydamas esąs lobį nešiojantis molinis indas, supriešina Dievo buvimą jo širdyje su savo žmogiškąja prigimtimi, kuri išsyk yra ir stipri, ir silpna.

Pauliaus stiprybėmis laikytina: aštrus protas, ištvermingumas ir rūpinimasis įsteigtųjų Bažnyčių bendruomenėmis. Prie jo silpnybių galima būtų priskirti ne itin didelį iškalbingumą, patrauklumo stokojančią išvaizdą, kartkartėmis pasireiškiantį nekantrumą. Paulius numanė turįs įvairių stiprybių ir silpnybių, jis neabejojo dėl vieno: skelbiama Evangelija smarkiai pranoksta jo liudijimą. Iš čia kilo Pauliaus pasipriešinimas „ypatingiesiems apaštalams“, vertusiems žmones abejoti jo skelbiama žinia, nes jis turėjo žmogiškų silpnybių ir ribotumų.

Tarsi girdime Paulių, sakantį: „Kristus gyvena manyje. Dėl šio didžio lobio aš pasitikiu, kad Dievas laimins mano pastangas skelbti Jo vardą, kad ir koks ydingas ir ribotas esu.“

Mes nesame tobuli. Turime ydų, silpnybių, netobulumų. Esame riboti ir trapūs. Nė vienas iš mūsų negali būti visiškai teisus Viešpaties akyse. Tačiau visi mes, kaip Paulius, nešiojamės mumyse gyvenantį Jėzų. Todėl ir nenuleidžiame rankų (plg. 2 Kor 4, 16). Mumyse gyvenantis Kristus leidžia mums labiau pasitikėti tuo, kas yra amžina, nei tuo, kas regima ir lengvai prieinama (plg. 2 Kor 4, 18). Dėl Kristaus gyvename tikėjimu, o ne regėjimu (plg. 2 Kor 5, 7).

Apdovanoti, bet silpni

Tai įstabu ir žavu – mus, netobulus kūrinius, Dievas kviečia su visomis mūsų stiprybėmis ir silpnybėmis būti pasaulio šviesa. Jis mus kiaurai mato ir permano. Nuo Jo nieko nenuslėpsi. Nors Jis žino mūsų menkumą, vis tiek kviečia eiti į pasaulį ir statydinti Jo Bažnyčią.

Pažvelgę į istoriją pamatytume, kad netgi didžiausi iš Dievo tarnų turėjo trūkumų ir silpnybių. Pavyzdžiui, Abraomas buvo didelio tikėjimo vyras, bet jis juokėsi netikėdamas Dievo pažadu, kad jis su Sara susilauksią sūnaus (plg. Pr 17, 17). Jis melavo faraonui ir Abimelechui, sakydamas jiems, kad Sara – jo sesuo (plg. Pr 12, 10–20; 20, 1–20). Nepaisant šių klaidų ir pasitikėjimo stygiaus, Abraomas vadinamas Dievo draugu.

Mozė, vyras, kurį Dievas išsirinko izraelitams išvesti iš Egipto, buvo blaivaus proto, drąsus ir paslankus. Bet Mozė Dievui atsikalbinėjo, stengėsi Jį įtikinti pasiųsti ką nors kitą vadovauti izraelitams (plg. Iš 4, 13). Taip pat žinoma, kad Mozė kartais būdavo ūmus (plg. Iš 17, 1–4; Sk 20, 10–12). Tačiau jis vis tiek laikomas didžiu Dievo tarnu.

Dovydą Dievas išsirinko būti izraelitų karaliumi. Jis buvo bebaimis, ugningas ir ištikimas. Tačiau šis didis Dievo mylėtojas nusidėjo svetimavimu ir suorganizavo, kaip pražudyti vieną iš pačių ištikimiausių savo karių.

Nepamirškime Elijo, vieno didžiausių Dievo pranašų. Jis padarė daug stebuklų ir pasakė daug išmintingų žodžių, bet pasiekus gandui, kad Jezabelė davė įžadą jį nužudyti, Elijas prarado pasitikėjimą ir puolė slėptis dykumoje.

Visi šie žmonės tarnavo Viešpačiui ir tada, kai nebuvo iškilusios aikštėn jų klaidos, ir joms išaiškėjus, tarnavo jie prieš atgailą ir po atgailos. Tas pat tinka ir mums. Dievas visada mus kviečia Jam tarnauti. Nepamirštami Jėzaus žodžiai Petrui, tris kartus išsigynusiam, kad pažįsta Jį. Jėzus Petro nepasmerkė. Neišjuokė jo, tik paklausė: „Ar myli mane?“ O paskui paliepė: „Ganyk mano avinėlius“ (plg. Jn 21, 15–17).

Vertingi moliniai indai

Visi šie tikėjimo vyrai, kaip ir daugelis kitų tikėjimo žmonių, iliustruoja Pauliaus žodžius apie molinius indus, kuriuose slypi didis lobis. Taigi Dievo žinios nešėjas gali būti ydų turintis, silpnas, ribotas žmogus, bet Dievo žinia niekada nebūna nei ydinga, nei ribota.

Jei šiems tikėjimo vyrams kada nors atėjo į galvą mintis, kad jie patys savaime daro įspūdį, veikiai jie ėmė mąstyti kitaip. Jei jie jautėsi sugniužę ar išsigandę, kad negebės įvykdyti to, kam Dievas juos pašaukė, Viešpaties paguoda it srauni srovė nuplovė tokias mintis ir jausmus. Jei jie buvo prisirišę prie nuodėmės, atgaila ir Dievo gailestingumo patirtis išdildė bet kokį sugniužimą, kaltę ir gėdą. Viešpaties malonė juos išlaisvino.

Paulius, rašydamas Antrąjį laišką korintiečiams, daug ką išmanė apie nuolankumą. Jis nematė reikalo save aukštinti. Paulius žinojo, kad svarbu žmonėms pasakoti apie Jėzų, o ne skaičiuoti savo nuopelnus ar didžiuotis savimi. Paulius pirmiausia rūpinosi vesti žmones pas Viešpatį. Tad jis neėmė į galvą, kokį įspūdį jis pats daro. Juk jam rūpėjo ne jis pats, o perduodama žinia: kad ji sklistų ir pasiektų žmones.

Tad jei mes rūpinamės, ar esame įtaigūs, patrauklūs, ar darome įspūdį, Dievas nori mums priminti, kad Jis vertina kuklią nuomonę apie save. Jis trokšta, kad žinotume, jog Dievo galybė „geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Taigi itin svarbu, jog žmonės žiūrėtų į Jėzų, o ne į mus. Nuolankumas išties yra ne tik vertingas Dievo akimis, bet ir patrauklus aplinkiniams žmonėms.

Kita vertus, jei mes esame linkę menkinti save, manyti, kad esame tik nieko verta dulkė, turime pakeisti savo požiūrį. Iš tikrųjų mes esame tik trapūs moliniai indai, bet kiekviename inde slypi daugybė nuostabių dovanų. Negana to, mes turime didįjį lobį, gyvenantį mumyse, – Kristų, garbės viltį! Žinome, kad Jėzus mus be galo myli, Jis dėl mūsų netgi numirė ant kryžiaus. Žinome, kad Visagalis Dievas džiaugiasi vadindamas mus savo mylimaisiais vaikais ir įpėdiniais. Tad nevalia savęs niekinti. Verčiau drauge su Pauliumi sakykime: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13).

Žinios nešėjas kreipia į žinią

Taigi visi esame moliniai indai, nešiojantys didį lobį. Tas lobis turi būti ne tik saugomas, bet ir atskleidžiamas. Būtent tai Jėzus turėjo galvoje mokydamas: „Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 14–16).

Jėzus nori, kad Jo šviesa sklistų iš mūsų – Jo Bažnyčios ir kiekvieno mylimo Tėvo vaiko. Jis mums patikėjo Evangelijos lobį. Mes turime lobį pačioje savo širdies gelmėje, jo šviesa žėruoja ir spindi visam pasauliui, jei mes jos negesiname.

Paulius nūdien mums sakytų, kad įspūdingos bažnyčios, įvairiausios parapijų programos, suaukoti pinigai… tėra antraeilės svarbos. Svarbiausia, ar mes, Dievo tauta, nevožiame indu degančio žiburio, negesiname mumyse esančios šviesos. Ar leidžiame jai spindėti? Ar ta garbė, kurią atspindime, veda žmones pas Jėzų ar pas mus?

Dievas pasitiki tavimi

Tikintys žmonės sukūrė pasakojimą apie arkangelo Gabrieliaus, Dievo pasiuntinio, pašnekesį su Jėzumi.

Vieną dieną, netrukus po Jėzaus įžengimo į Dangų, Gabrielius Jo pasiteiravo:

– Viešpatie, ar žmonės žemėje žino, kad Tu juos be galo myli? Ar jie supranta, ką Tu padarei jų labui?

– Ne visiškai, – atsakė Jėzus. – Tik saujelė žmonių Jeruzalėje tai žino.

Gabrielius nuliūdo. Po kiek laiko paklausė:

– Ką rengiesi daryti, kad pasaulis sužinotų apie Tavo meilę ir dovanotą išganymą?

– Aš paliepiau Petrui, Jokūbui, Jonui, Marijai Magdalietei ir kitiems mokiniams nešti mano žodį į visą pasaulį, – tarė Jėzus.

Skeptiškai pažvelgęs Gabrielius atsiliepė:

– O ką darysi, jei Petras vėl Tavęs išsižadės? Kas bus, jei kiti mokiniai išsibėgios, kaip kad buvo išlakstę pirma? Kas bus, jei jie pails ir paliaus darbavęsi? Ar turi dar ką nors sumanęs atsargos dėlei, juk žmonėmis sunku pasitikėti?

– Ne, neturiu. Aš pasitikiu jais, – atsakė Jėzus.

Nūdien galioja tas pats Dievo sumanymas. Dievas tiki ir pasitiki mumis. Jis brangina mus, savo molinius indus. Jis tiki, kad skleisime Jo šviesą pasauliui. Viešpats nori, kad pasakotume žmonėms apie mumyse slypintį lobį. Mes galime įžiebti pasaulyje ugnį, nes Jėzus gyvena mūsų širdyse!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!