TIRK, APMĄSTYK, ATLEISK
Kažin kaip būtų susiklostę įvykiai, jei Juozapo broliai būtų permąstę savo sprendimą parduoti Juozapą vergijon? Viskas būtų pakrypę kita linkme, jei jie būtų sau tarę: „Tai, ką mes ketiname daryti, yra labai blogai. Žinoma, mus žeidžia tėvo šališkumas. Taip, su Juozapu sunku sugyventi, bet mūsų tėtė tik žmogus, o Juozapas toks jaunas. Eime namo ir viską taikiai išsiaiškinkime.“
Visi esame padarę dalykų, dėl kurių vėliau gailėjomės. Dar blogiau, jei savo daromą blogį pridengėme melu. Manėme taip nuo jo pabėgę, bet mūsų padarytos nuodėmės ir skriaudos liko. Kartais, kai santykiai būna įtempti ar daugelis dalykų prastai klojasi, imame apgaudinėti ir manipuliuoti iš baimės, jog nebesuvaldysime situacijos. Ir galop tampame nepatikimi.
Gal mums praverstų kokia nors nuolat veikianti įspėjimo sistema? Argi nebūtų puiku, jei vis išgirstume balsą, įspėjantį, kad darome ką nors nederamo ar netgi blogo? Tai padėtų įveikti abejones ir neaiškumus, ką išties turėtume rinktis. Toks mus įspėjantis balsas yra. Tai Šventosios Dvasios balsas. Ji mums padeda užmegzti ir subrandinti santykius su kitais.
Melsti atminties išgydymo tikrai verta, bet dar geriau sugauti save betariantį ar bedarantį tai, kas gali pažeisti santykius su kitu žmogumi. Taip užkirstume kelią įžeidimui. Būtent tokios prevencijos, arba apsaugos, Šventoji Dvasia mus ir moko.
Tyrimo vertė
Gydytojai teigia, kad norint išsaugoti sveikatą reikia ja rūpintis, nelaukti, kol užklups ligos. Turime mankštintis, maitintis sveiku maistu ir bent kartą per metus tikrintis sveikatą. Kitaip tariant, mūsų būklė turi būti tiriama. Tai vadinama prevencine medicina. Tyrimais nustatyta, kad turime suvalgyti tam tikrą kiekį grūdinių kultūrų ir daržovių. Kur kas skaniau kimšti kepsnius ar ledus, nei valgyti garintas daržoves ar prėskas košes. Lengviau drybsoti ant sofos, nei mankštintis. Lengviau išnaudoti savo kūną, nei juo rūpintis. Bet išmintingas žmogus rūpinasi savo kūnu, stebi jo būklę, kad galėtų pilnatviškiau gyventi.
Tas pat tinka ir kalbant apie tarpusavio santykių puoselėjimą. Šventajame Rašte daug sykių raginama save tirti ir tikrinti: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!“ (2 Kor 13, 5). „Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu“ (Gal 6, 4). „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio!“ (1 Tes 5, 21–22). O svarbiausia: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Šios eilutės kalba apie mūsų santykius su kitais. Vidinės nuostatos ir tikėjimo gyvenimo gilumas turi didelę įtaką mūsų santykiams. Vidinio gyvenimo tyrimas ir tikrinimas yra būdas įvertinti, ar mylime aplinkinius žmones, ar esame jiems geri, malonūs ir juos atjaučiantys. Tirdami vidinį savo gyvenimą galime įvertinti pažangą, pasiektą atsisakius apgaulės ir apmaudo kelio, ir pasitaisyti, jei jau pasukome blogu keliu.
Visa susiję
Argi neapsidžiaugiame numetę truputėlį viršsvorio? Argi nepasijuntame laimingi, sužinoję, kad mūsų medicininių tyrimų atsakymai nerodo jokios ligos? O koks džiaugsmas apima sužinojus, kad vėžys atsitraukė ar netgi visai įveiktas ir esame sveiki! Mus gali nudžiuginti ir dvasios tyrimas. Svarbiausia, kad jis mums padeda išlaikyti ramybę netgi tada, kai viskas klostosi ne taip, kaip mes norime. Pykčio protrūkiai silpsta, mūsų sutuoktinis ar vaikai pastebi, kad tapome meilesni, nesavanaudiškesni. Ir ši žinia mus pripildo dėkingumo, išlaisvina.
Virmantui gydytojas patarė daugiau mankštintis, pėsčiomis kasdien nueiti daugiau kaip kilometrą, kadangi tai sveika širdžiai. Po poros mėnesių Virmanto medicininių tyrimų rezultatai buvo kur kas geresni nei prieš tai. Pasak gydytojo, širdis dirba kur kas geriau, aukštas kraujospūdis tapo normalus, cholesterolis irgi atitinka rekomenduojamą normą. Mankštinimasis sustiprino visą kūną, tad reikėjo ištvermingai mankštintis ir toliau.
Kūno stiprinimą mankšta galima palyginti su pastangomis stiprinti dvasinį gyvenimą. Ėmę kovoti su viena yda, pavyzdžiui, su niūrumu, veikiai šio to gero pasiekiame ir kitose gyvenimo srityse. Mankštinimasis, vaikščiojimas padėjo ne tik Virmanto širdžiai, jis pats tapo guvesnis ir stipresnis. Taip ir mūsų sąmoningos pastangos įveikti niūrumą ar būti dosnesniems sukelia įstabių padarinių. Šventoji Dvasia mūsų pastangas perkeičia, sustiprina. Taigi galiausiai tampame ne tik linksmesni, bet ir taikesni, ramesni, rūpestingesni kitų atžvilgiu ir mažiau susirūpinę savimi.
Apmąstyk
Žinome, kad sveikai maitinantis būtina suvartoti tam tikrą kiekį baltymų, grūdinių kultūrų, daržovių. Sveikai besimaitinantys sveikatina savo kūną. Kaip maistas yra kūno sveikatos šaltinis, taip Šventasis Raštas yra mūsų sielos maistas ir sveikatintojas (plg. Įst 8, 3). Jis taip veikia mūsų protą ir širdį, kaip sveikas maistas mūsų kūną. Todėl kasdien turime maitintis Dievo žodžiu. Juo labiau juo persiimsime, juo sveikesnis bus vidinis mūsų gyvenimas.
Šventasis Raštas mums byloja. Jis uždega mūsų širdis, mus įkvepia ir išjudina. Pasak evangelisto Luko, Jėzus, sutikęs mokinius pakeliui į Emausą, uždegė jų širdis, kelyje jiems kalbėdamas ir atverdamas Raštų prasmę (plg. Lk 24, 32).
Įsiskaitykime į Rašto žodžius apie pašaukimą mylėti, būti vieningiems, atleisti. Apmąstykime juos ir melskime Šventąją Dvasią tuos žodžius įrašyti mums į širdis. Tada mūsų nuostatos pasikeis. Kitoks taps ir mūsų elgesys. Imsime atspindėti Jėzų, gebėsime taip, kaip Jis, mylėti ir atleisti. Kasdien aukosimės, kad ir pačiu kasdieniškiausiu būdu, kitiems žmonėms. Taigi mūsų meditacija mus perkeis.
Pavyzdžiui, apmąstydami žodžius: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12) ir leisdami jiems įsigerti širdin, imsime vis labiau trokšti mylėti. Šis troškimas kils ne tik todėl, kad meilė yra siektina dorybė, bet pirmiausia todėl, kad patirsime Jėzaus meilės apstumą ir stiprumą. Jo meilė perkeis mūsų širdis, padarys jas labiau mylinčias ir labiau atjaučiančias.
Pasirinkę apmąstyti šiuos žodžius: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kol 3, 13), pajusime, kad Šventoji Dvasia mus skatina mąstyti apie Jėzų ir Jo beribį atlaidumą mums – Jėzus mums atleido ir nepaliauja dovanoti atleidimo. Apmąstydami šį Pauliaus patarimą „Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui“ (Rom 14, 19), patirsime, kad Dievas nori, jog mes sugyventume šeimose, Jam rūpi, kad šeimos būtų darnios. Apmąstantiems šiuos žodžius Dievas išlieja malonę naujai siekti santarvės šeimoje.
Gydytojai kartais sako: „Esi tas, ką valgai.“ Tai tinka ir kalbant apie Dievo žodį. Tampame tuo, kuo maitinamės.
Viešpatie, siųsk mane skelbti Tave!
Jėzus trokšta, kad mūsų santuokos ir šeimos būtų pasaulio šviesa. Jis trokšta, kad vieni kitus mylėtume taip, kaip Jis mus myli, idant žmonės, pažvelgę į mus, suprastų, kas yra tikra meilė. Jėzus nori, kad vieni kitiems tarnaudami taptume gyvais Jo, atidavusio gyvybę už mus, liudytojais.
Tereikia tiek nedaug – nuolat save tirti ir apmąstyti Šventąjį Raštą – ir Šventoji Dvasia mums suteiks jėgų labiau mylėti ir būti vieningesniems. Jėzus mums pažadėjo: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Būti taikdariais – visų mūsų užduotis! Ir mes išties jais galime tapti!
Santykiai, o ne pinigai ar nuosavybė mus daro nepaprastai turtingus. Tad sakykime Viešpačiui: Trokštu būti Tavo taikos ir meilės pasiuntiniu savo šeimoje. Noriu tirti savo kelius ir meldžiu Tave, Jėzau, parodyti man, kaip galiu tapti dar panašesnis į Tave. Viešpatie, padėk man visas gyvenimo dienas kvėpuoti ir remti Tavo žodžiu.
