MALONĖ IR RAMYBĖ TEBŪNA SU JUMIS
Apie malonės slėpinį
Mišių pradžioje kunigas taria šiuos žodžius: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais.“
Visuose kreipiniuose itin stipriai pabrėžiama malonė. Bet kas gi yra malonė? Ir kaip ji padeda tikėjimo gyvenime?
Laisva dovana
Trumpai drūtai – malonė yra asmeninė Dievo dovana mums, padedanti augti tikėjimu ir šventai gyventi. Nūdien labiau nei kada nors mums reikia Dievo malonės.
Katalikų Bažnyčios katekizme mokoma, kad malonė yra „Dievo palankumas, neužsitarnaujamai teikiama pagalba, kad atsilieptume į Jo pašaukimą“ (KBK, 1996). Taigi malonė yra neužsitarnaujama. Mes neturime jos kaip nors pelnyti. Iš tiesų netgi negalime jos pelnyti. Juk ji yra Dievo dovana, ją Jis trokšta suteikti visiems pas Jį ateinantiems.
Gyvename pasaulyje, kur, regis, nieko negausi už dyka. Tiesa, reklamos gundo veltui suvalgyti ledų ar picą, veltui gauti telefoną ir panašiai… Bet atidžiau įsiskaitę į reklamą pastebėsime, kad keliamos tam tikros sąlygos. Tarkim, norint gauti picą ar ledų porciją veltui, reikia nusipirkti antrą. Kad gautum telefoną, reikalaujama sudaryti ilgalaikę sutartį. Žodžiu, tas veltui ir nemokamai aplipdytas įvairiomis sąlygomis ir išlygomis. O Dievas savo malonę išties siūlo neatlygintinai, dykai, veltui, nekeldamas jokių papildomų sąlygų. Jis paprasčiausiai ją mums lieja. Tekančią Jo malonę tereikia priimti!
Kalbant apie malonę pravartu prisiminti, kuo skiriasi pašvenčiamoji malonė ir veikiančioji malonė. Pašvenčiamoji malonė yra nuolatinė dovana, kurią Dievas mums suteikia per Krikštą. Ši malonė mus perkeičia į naujus kūrinius (plg. 2 Kor 5, 17). Pasak Katekizmo, „Pašvenčiamoji malonė yra išliekamoji dovana, pastovi ir antgamtinė būklė, tobulinanti pačią sielą, kad ji būtų pajėgi gyventi su Dievu ir veikti Jo meilės galia“ (KBK, 2000).
Veikiančioji malonė susijusi su konkrečiam žmogui gyvenimo tėkmėje Dievo teikiamomis dovanomis bei palaiminimais. Tai Dievo galia, teikiama tam tikromis aplinkybėmis, idant palaikytų ir stiprintų mūsų ryšį su Juo. Pavyzdžiui, veikiančiąją malonę gauname priimdami Eucharistiją, eidami išpažinties, melsdamiesi ar tarnaudami žmonėms. Veikiančioji malonė veikia pašvenčiamosios malonės parengtose širdyse. Veikiančioji malonė įgalina įgyvendinti pašvenčiamąją malonę.
Jėzus sakė: „nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Mums reikia atvirumo Jo Dvasiai, o jį suteikia pašvenčiamoji malonė. Sykiu mums reikia veikiančiosios malonės teikiamų dovanų, skatinančių klausytis mums kalbančios ar mus raginančios dar nuoširdžiau sekti Jėzų Dvasios.
Malonės apgaubti
Veikiančiosios malonės dovana gali turėti daug pavidalų. Pažvelkime į žinomiausius, kad pastebėtume ir tikėjimu atpažintume besidarbuojantį Dievą. Nepalaikykime šių dangiškųjų dovanų tiesiog atsitiktiniu sutapimu ar pasisekimu.
Visuotinę malonę Dievas teikia kiekvienam žmogui, kad ir kokį gyvenimą jis ar ji gyventų. Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas nenori, jog bent vienas pražūtų, „bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Visuotine malone Dievas šaukia žmones sugrįžti pas Jį atgalios. Šios malonės veikimo pavyzdžiai: gerasis plėšikas, kabąs ant kryžiaus šalia Jėzaus, samarietė, Jėzaus sutikta prie Jokūbo šulinio, Simonas Petras, traukiąs žuvų tinklus valtin (plg. Lk 23, 39–43; Jn 4, 1–42; Lk 5, 1–10). Būtent Dievo malonė paskatino tuos žmones naujai pažvelgti į savo gyvenimą, pamatyti jį naujos šviesos nutviekstą ir atsigręžti į Jėzų.
Šią malonę Dievas išlieja kiekvienam nuo Jo nutolusiam ar kovojančiam gyvenimo kovas. Tad žinodami, kad turime užtarti malda artimus ir brangius žmones, sykiu atminkime guodžiančią tikrovę: pats Dievas jų ieško. Jo malonė apima visą pasaulį ir visada veikia.
Dievas taip pat lieja išganomąją malonę, padedančią priimti Jėzų kaip kelią į išganymą ir amžinąjį gyvenimą. Šventajame Rašte neabejotinai teigiama, kad patys negalime išsigelbėti. Mūsų atpirkimas – nuodėmių atleidimas ir gebėjimas susitaikinti su Dievu – yra veltui Dievo duodama dovana. Taigi tai vien tik Jo dovana. Tai malonė, kad Jis mus išgelbėjo, malonė, kad Jis mus skatina nuolankiai ir su meile priimti šį išganymą. Šv. Paulius efeziečiams rašė: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8).
Kartais, ypač išmėginimų metui atėjus, Dievas mums siunčia palaikomąją malonę. Ši malonė padeda mums išsilaikyti prie Jėzaus ištiktiems vargų (plg. Žyd 4, 15–16). Ji mums teikia ramybę ir viltį, netgi tada, kai viskas aplink mus, regis, byra į šipulius. Jėzus, kviesdamas „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28), turi galvoje malonę. Jei stengiesi įveikti sunkią situaciją, atmink, kad Dievo malonė apgaubia tave, ji tave palaiko ir pakelia net iš klampiausio purvo. Atminkime – malonė skirta mums paremti ir padėti. Viešpats niekada neapvils Juo tikinčių, neatsakys jiems savo stiprinančios malonės.
Paminėtina ir sakramentinė malonė. Ši malonė kiekvieną sakramentą daro galingą ir veiksmingą mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, per išpažintį sakramentinė malonė nubraukia mūsų nuodėmes ir išgydo kaltės slegiamą mūsų sąžinę. Sakramentinė malonė susieja vyrą ir moterį santuokos saitais ir suteikia jiems Dievo pagalbą – vienam kitą mylėti džiaugsmui ar vargui ištikus, pasiligojus ar sveikata trykštant, per visas gyvenimo dienas. Pasakojime apie Emauso mokinius malonė atsiskleidė, kai Jėzui laužant duoną, jiems atsivėrė akys. Ši malonė mokiniams padėjo pamatyti Jėzų ir patikėti, kad Jis prisikėlė iš numirusiųjų. Beje, šią malonę visi patiriame švęsdami Eucharistiją!
Mus supa visuotinė malonė, išganomoji malonė, palaikomoji malonė, sakramentinė malonė ir daugelis kitų Dievo dosniai teikiamų malonių. Jos kaip upė, pagriebianti mus ir nešanti į Viešpatį. Tad netrukdykime šiai srauniai malonių upei nešti mus į dangiškuosius namus.
Malonė vargstantiems
Jėzus Nazareto sinagogoje sakė atėjęs skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams, suteikti laisvės kaliniams, regėjimo – akliesiems, vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų (plg. Lk 4, 18–19). Šiuos žodžius galime daug kam pritaikyti. Viena vertus, Jėzus tikrai ėjo pas vargšus, ligonius ir prispaustuosius. Kita vertus, tie vargšai, ligoniai ir kaliniai dvasine prasme esame ir mes. Taigi Jis galvoje turėjo ir mus.
Dvasios plotmėje visi mes esame vargšai, visi ko nors stokojame. Visi esame nuodėmės belaisviai, suvargę, apakę, mus reikia išvaduoti. Mums reikia atrasti Jėzų kaip kelią į laisvę, atsigręžti į Jį, priimti Jo malonę ir pagalbą – antgamtinę galią, išmintį ir vadovavimą.
Tad mūsų varganumas tegul neatima drąsos. Verčiau džiaukimės dėl jo. Kodėl? Nes Jėzuje mums prieinama visa malonė, per Jį ir Jame gauname visa, ko mums reikia. Atėjęs žemėn Jėzus įvedė naują tvarką. Jo gyvenimo ir meilės malonė pranoko visą tą malonę, kurią Dievas suteikė per Mozę ir pranašus. Pasak Jono, „Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“ (Jn 1, 16). Dievo malonės aruodai neišsemiami, o jų šeimininkas – be galo geras ir dosnus.
