MALONĖ IR NUODĖMĖ
Kas tars paskutinį žodį?
Bet kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (Rom 5, 20)
Visi mes dalyvaujame dvasiniame mūšyje. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12). Jei norite kovoti ir nugalėti, turite apsiginkluoti „visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11).
Žinoma, iš pradžių kovojame su nuodėmės karalija savo jėgomis. Bet jų nepakanka priešui įveikti. Mūsų jėgos jau išsekę, o priešas dar ganėtinai stiprus. Jei norime laimėti tikrą ir tvarią pergalę, turime remtis Viešpačiu ir Jo galybe. Mums reikia Jo malonės.
Šiame straipsnelyje apžvelgsime malonę kaip galingą ginklą mūšyje prieš nuodėmę. Atskleisime tiesą, slypinčią Pauliaus pažade, kad ten, kur pilna nuodėmės, dar apsčiau malonės.
Pilna nuodėmės
Turime pirmiausia suvokti nuodėmės galią, idant iš tiesų nuvoktume malonės galybę. Juo geriau suvoksime, kokia galinga gali būti nuodėmė, juo labiau matysime, jog mums itin reikia Dievo malonės. Gyvendami nuodėmingame, nuodėmės pažeistame pasaulyje, matome nuo jos kenčiančius žmones, yrančias šeimas, išsiskiriančius draugus. Niekada nesumenkinkime nuodėmės padarinių. Niekada savo bėdų nelaikykime vien žmogiškomis nesėkmėmis ir niekada nemanykime, kad iššūkius nugalėsime vien savo išmone. Atminkime, kad veikia dvasinės blogio jėgos. Vadinasi, mums reikia ieškoti ne tik žmogiškų, bet ir dvasinių išeičių.
Kad ir kurion sritin pasuksime, susidursime su nuodėmės galia. Mus išveda iš kantrybės ilgos eilės parduotuvėse. Baisybę laiko praleidžiame apkalbėdami bendradarbį, negalintį ištverti be interneto. Tik išėję iš Mišių imame piktintis. O kur dar atsiminimai, vis pateikiantys medžiagos nepasitikėjimui, baimei, pykčiui, cinizmui ir taip paveikiantys mūsų sprendimus. Taigi šventasis Paulius teisus – nuodėmės tikrai pilna!
Nors keista, bet išties taip yra: juo labiau artėjame prie Jėzaus, juo daugiau nuodėmių atrandame savo širdyje. Ne, mes netampame nuodėmingesni. Tiesiog Šventoji Dvasia leidžia pamatyti vis daugiau nuodėmių. Ji nori, kad mes taptume vis panašesni į Jėzų, o kad išties su Juo supanašėtume, mums atveria vis daugiau netvarkingų gyvenimo sričių. Dvasia mums rodo nuodėmę ne norėdama mus pasmerkti, o ragindama keistis. Tad net tuos dalykus, kuriuos iki tol laikėme priimtinais, Dvasios apšviesti pamatome kaip blogus ir nuodėmingus. Imame atpažinti užsislaptinusią puikybę, pavydą, pagiežą, niūrumą ir pavedame juos Viešpaties malonei.
Nė vienam nepatinka būti apžiūrinėjam pro mikroskopą. Mums nepatinka matyti savo nuodėmes. Bet tai nėra istorijos pabaiga. Nors matome visur vešančias nuodėmes, sykiu matome ir Dievo malonės apstą, o ji mums teikia laisvę ir išvadavimą. Mes patiriame malonės srovę, padedančią įveikti silpnumą ir užliejančią džiaugsmu. Patikėkime – Šventoji Dvasia parodydama mums mūsų nuodėmes sykiu parodo beribį Dievo gailestingumą ir malonės apstumą.
Naujas orumas, nauja misija
Nors nuodėmės pilna, bet Dievo malonė visada daug galingesnė už nuodėmę.
Tikriausiai prisimenate palyginimą apie sūnų palaidūną? Jo gyvenime nestigo nuodėmių. O kas įvyko jam sugrįžus namo? Tėvas išbėgo jo pasitikti. Apsiautė jo pečius apsiaustu, apavė kojas sandalais, ant piršto užmovė žiedą. Visa tai simbolizavo sūnaus kilnumą, orumą ir garbę. Sūnus palaidūnas ėmė sakyti iš anksto paruoštą nuodėmių išpažinimo kalbą, puolė išpažinti esąs nevertas, bet tėvas neleido jam nė pabaigti sakinio. Tėvas nenorėjo iš naujo prisiminti savo sūnaus nuodėmių ir klaidų. Apskritai jam nė nerūpėjo praeities nuodėmės. Jis jas užmiršo ir sūnų priėmė namo be jokių išlygų.
Tai padeda suprasti, kaip Dievo malonė veikia mus. Ji mus ne tik skatina atgailoti, bet ir apvalo gailestingumo bei atleidimo srove. Nuodėmės sudarko mūsų kilnumą. Dėl jų mus graužia kaltė ir gėda. Nuodėmės verčia patikėti, kad Dievas mus atmetė ir kad Jis leis sugrįžti pas Jį tik tada, kai pasirodysime esą verti.
Ne tokia malonės nešama žinia! Kai atgailojame, dangiškasis Tėvas stoja mūsų pusėn ir skuba mus pakelti. Jis mus apgaubia savo garbe ir meile. Jis ne tik atleidžia mūsų kaltes, bet ir išlieja į mūsų širdis neužtarnautą, visa pranokstančią malonę. Tai malonė būti Dievo vaiku. Tai nelygstamo kilnumo malonė. Malonė matyti Dievą taip, kaip Jis mato mus. Malonė mus pakyli nuo menkučių mūsų troškimų ir lūkesčių.
Getsemanės sode suėmus Jėzų, visi apaštalai prarado viltį ir persigandę pabėgo. Petras Jėzaus netgi išsigynė. Pagundos tykojo kiekviename žingsnyje. Nuodėmės buvo pilna, tad Petras pasidavė.
Bet ne tokia Petro istorijos pabaiga. Jau po kelių savaičių jis ryžtingai skelbė Evangeliją Izraelio vyresniesiems, be baimės kalbėjo apie Jėzų ir Jo prisikėlimo galią. Petras vadovavo Bažnyčiai Jeruzalėje, subūrė naują tikėjimo bendruomenę nepaisant išorinių ir vidinių sunkumų.
Kas gi įvyko? Malonė gausiai sruvo, ir Petras leidosi jos perkeičiamas.
Susitaikinimo malonė
Nuodėmė mus gali atskirti nuo Dievo meilės, bet nuodėmė niekada netaria paskutinio žodžio. Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Jis galingesnis nei bet kuri nuodėmė. Jėzus yra Tas, kuris taria paskutinį žodį. O koks tas žodis? Nusidėjėlei Jėzus tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 50). Petrui Jis paliepė: „Ganyk mano avis“ (Jn 21, 17). Moteriai, sugautai svetimaujančiai, sakė: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).
Taigi nuodėmė nėra paskutinis žodis. Paskutinis žodis yra malonė. Šis žodis pilnatviškiausiai atskleidžia, kas esame mes, kas yra Dievas ir kaip dangiškasis Tėvas elgiasi su mumis.
Ši tiesa itin galingai pasireiškia per Susitaikinimo sakramentą. Pačia savo prigimtimi šis sakramentas mums teikia Dievo malonės apstą. Išpažinties ateiname slegiami kaltės naštos. Ateiname jausdami nuodėmių sunkumą ir jų pragaištingus padarinius mūsų gyvenime. O išpažinus nuodėmes įvyksta nuostabus dalykas: Dievas jas visiškai pamiršta. Jų tarsi nebuvę. Kaip ir sūnaus pražuvėlio tėvas, Jis mus pakelia ir apsiaučia mylimo, nekalto vaiko orumu. Jis mus visiškai išlaisvina iš nuodėmių sukeltos kaltės bei gėdos ir džiugiai sutinka grįžtančius namo.
Tačiau išpažintis ne tik pašalina mūsų nuodėmes. Atminkime – Jėzaus atsakas į nuodėmę yra malonės perviršis, o ne tik pakankama malonė, kad mums būtų atleista. Jis į mūsų prašymus atsiliepia lygiai taip pat, kaip atsiliepdavo į žmonių maldavimus prieš du tūkstančius metų, gyvendamas žemėje: eik ramybėje, nebenusidėk, eik ir tarnauk mano žmonėms.
Štai kokia pilnatviška susitaikinimo malonė! Tai paties Dievo stiprybė ir galybė, padedanti įveikti nuodėmę. Tai paties Dievo galybė, mus sustiprinanti tvirtai pasakyti „ne“ pagundai. O svarbiausia, kad malonė – tai paties Dievo galybė, siunčianti mus į pasaulį kaip Jo atstovus, apdovanotus kilnumu ir Siuntėjo pasitikėjimu.
Jėzus žino, kad nuodėmės apstu. Jis supranta, jog esame silpni. Štai kodėl sutaikindamas Jis mums teikia malonę. Štai kodėl artėjame prie Jo išpažindami savo nuodėmes. Sulig kiekvienu nuodėmių išpažinimu Jėzus tampa vis artimesnis. Jis žino, ko mes stokojame ir nesibodi to mums suteikti.
Malonė įveikia nuodėmę
Būna dienų, kai, regis, nuodėmės karalystė tarpsta aplink mus. Tačiau jokiu būdu nepaliaukime tikėję, kad Dievo malonė daug galingesnė už nuodėmę. Kasdien, ypač tada, kai tai ypač sunku, sakykime sau: kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė (plg. Rom 5, 20), nes į pasaulį atėjo Jėzus, pilnas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14). Jis yra neišsenkama malonės versmė, pagirdanti kiekvieną, kuris pas Jį ateina!
