JO MALONĖS PERKEISTI
Dievas nori iš mūsų sukurti sau tautą
O vis dėlto, VIEŠPATIE, tu – mūsų tėvas. Esame mes molis, o tu – mūsų puodžius: visi mes esame tavųjų rankų darbas. (Iz 64, 7)
Šis gerai žinomas Šventojo Rašto vaizdinys atskleidžia, jog Dievas savo malone tarsi puodžius žiedžia mūsų gyvenimą. Kaip puodžius iš molio gabalo nužiedžia indą, taip ir Dievas iš mūsų nužiedžia malonės indus, t. y. indus, sklidinus Jo malonės ir liejančius ją kitiems žmonėms.
Mes esame Dievo kūrybos vainikas. Esame nuostabiai ir gražiai padaryti. Sykiu visi turime netobulumų. Išmintingas ir kantrus puodžius – toks yra Dievas – nuolat mus tobulina. Jis mus formuoja į savo Sūnaus Jėzaus atvaizdą. Regis, tai nepasiekiamas tikslas, bet tokia Dievo svajonė, toks Jo sumanymas, skirtas kiekvienam iš mūsų. Jis nepaliaujamai lieja savo malonę, kad Jo svajonė taptų tikrove.
Ne laiku gimęs (1 Kor 15, 10)
Paulius šiais žodžiais atsakė į korintiečių klausimą. Kai kurie iš jų manė, kad jis menkesnis apaštalas nei kiti, nevertas tokios pačios pagarbos kaip Petras ar Jonas. Paulius jiems paaiškino, kad iki atsivertimo jis buvo tikriausiai pats neverčiausias būti apaštalu. „Esu persekiojęs Dievo Bažnyčią, – rašė jis. – Bet Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 9–10). Susitikimas su Dievu perkeitė Paulių: iš Dievo persekiotojo jis tapo apaštalu.
Kiti apaštalai pažino Jėzų Jo gyvenimo žemėje metais. Jie drauge su Juo gyveno, girdėjo Jį pamokslaujantį, matė gydantį žmones ir išvarantį demonus. Jie netgi matė prisikėlusį Viešpatį per Velykas! O Paulius buvo lyg ne laiku gimęs (plg. 1 Kor 15, 8). Jis nevaikščiojo trejus metus drauge su Jėzumi, negirdėjo Kalno pamokslo, nesėdėjo Paskutinės vakarienės menėje, nematė Jo žengiančio į dangų. Priešingai. Jis persekiojo Jo sekėjus ir mokinius!
Paulius perteikia aiškią žinią: Dievas savo malone gali paliesti kiekvieną žmogų, netgi persekiotojus ir žudikus. Dievo malonė paliečia ne tik išminčius, šventuosius ar tobuluosius. Ji perkeičia ir uoliuosius ar netgi žiaurokus kaip Paulius, ji paveikia ir nesąžiningus mokesčių rinkėjus kaip Zachiejus ar pasileidusius kaip samarietė, minima Jono evangelijos 4 skyriuje. Dievas kiekvieną gali palytėti savo malone. Jis gali perkeisti kiekvieno gyvenimą!
Kilnus būdas
Atsivertęs „ne laiku gimęs“ Paulius ėmė gyventi kitokį gyvenimą. Pats akivaizdžiausias jo gyvenimo pokytis – jis paliovė persekioti krikščionis. Apskritai pasikeitė Pauliaus būdas. Jėzus jam atskleidė, kad persekiodamas krikščionis jis persekioja Viešpatį (plg. Apd 9, 4–5). Tai išgirdęs Paulius turėjo nustėrti. Juk jis manėsi tarnaująs Dievui persekiodamas tuos žmones, o štai paaiškėja, kad jis iš tiesų žeidė ir niekino patį Dievą! Tai buvo ne tik sunku suvokti, bet ir suvokus nuolankiai priimti.
Kaip tai paveikė Pauliaus būdą? Jis išmoko aklai nepasikliauti savo nuojautomis, ėmė tirti savo mintis, paskatas, siekius (plg. 2 Kor 10, 4–5). Taip jis iš savo įsitikinimų gynėjo tapo Dievo tarnu. Užuot gynęs judaizmo, jo ligtoline nuomone, tyrumą, Paulius atsidėjo mokymuisi – Jis mokėsi iš Viešpaties ir tarnavo Jo sumanymams. Paulius atrado, kad kur kas džiugiau būti Dievo vadovaujamam, nei vadovautis savo mintimis apie Dievą. Pamatęs savo puikybę ir egoizmą, prisidengusius jo nepajudinamais įsitikinimais, jis suvokė turįs gyventi naujaip.
Tai neįvyko nė pernakt, nė savaime. Pauliui reikėjo pačiam daug ir sunkiai darbuotis, kad jo būdas pasikeistų. Jis turėjo apsispręsti atsisakyti ankstesnio fariziejaus ir Bažnyčios persekiotojo gyvenimo. Turėjo išmokti naujai skaityti žydų Raštus, žvelgti į juos Jėzaus prisikėlimo šviesoje. Ir melstis turėjo išmokti kitaip. Jis ėmė tirti savo širdį, jos nuostatas, žvelgdamas į Jėzų. Atsisakė išdidumo, savimanos, pūtimosi, teisuoliškumo, žiaurumo, seno mąstymo būdo ir apsivilko Kristumi. Trumpai tariant, Paulius bendradarbiavo su Dievo malone.
Dievo malonė ir mūsų darbas
Broliai seserys, visiems mums reikia Dievo malonės, jei norime tapti panašūs į Kristų. Bet sykiu mums reikia kasdien vis stiprinti savo tikėjimą, kliautis Dievo malonės galybe, keičiančia mus ir tose srityse, kur mes patys negalime pasikeisti.
Medicinos studentai tampa gydytojais studijuodami, mokydamiesi, laikydami egzaminus, dirbdami laboratorijose. Vos iš pradėjusių medicinos studijas jaunuolių jau tikimasi, kad jie pamažėl įgis gydytojui reikalingų žinių ir įgūdžių, susiformuos atitinkamą mąstyseną, kitaip tariant, kad baigę studijas jie mąstys ir veiks kaip gydytojai. Juo sunkau jie darbuojasi, juo labiau gludina savo charakterį, juo geresniais gydytojais tampa. Tas pat tinka ir mums, bet yra vienas svarbus skirtumas. Mus pakyli, įkvepia, pripildo vilties, jėgų ir pasitikėjimo Dievo malonė.
Iki atsivertimo Paulius buvo aistringas fariziejus. Jis vertino savo tautos ugdymą, itin brangino Mozės Įstatymą. Stengdamasis būti ištikimas Dievui Paulius suvokė gyvenantis reiklų, bet Dievo atlyginsimą gyvenimą. Patyręs Dievo malonę, Paulius visas savo jėgas ir gebėjimus atidavė Evangelijai skelbti. Jis Jėzų ir Jo kelią skelbė naudodamasis teologijos, logikos ir filosofijos žiniomis. Bet jo didžiulius gebėjimus, talentus ir atsidavimą nepaprastai sustiprino Dievo malonė!
Kaip Paulių, taip ir mus Dievas nori apdovanoti savo svajonėmis ir troškimais, ypač troškimu matyti sugrįžtančius pas Jį žmones, troškimu perkeisti pasaulį. Jei Paulius būtų su mumis, jis mus ragintų leistis per maldą, sakramentus ir Šventojo Rašto skaitymą būti pripildomiems Dievo malonės. Jei neužmiršime dosniai atiduoti savo jėgas dėl Viešpaties, Jam tarnauti ir gludinti savo būdą, Dievo malonės dėka tapsime tokie kaip Kristus. Tada galėsime sakyti drauge su Pauliumi: „Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė“ (1 Kor 15, 10).
Tai slėpinys
Malonė yra laisva dovana, su kuria turime bendradarbiauti. Jos negalime pelnyti, bet ją galime ir turime priimti. Malonė – tai Dievo darbuotė mumyse, o sykiu ir mūsų darbas malonės padedamiems. Malonė tampa veiksminga tik tada, jei mes ją priimame ir darbuojamės, kad ją gautume, ir ją gavę.
Galiausiai pats tinkamiausias žodis malonei apibūdinti – tai slėpinys. Dievas slėpiningai išlieja mums savo malonę ir ta malonė slėpiningai keičia mūsų gyvenimą. Slėpiningai susitinkame – dažniausiai, kai to visai nesitikime, – veidas veidan su Dievu, ir šis susitikimas iš pagrindų perkeičia mūsų gyvenimą. Tai malonės, arba Dievo dovanos, slėpinys.
Prisiminkime Paulių. Jis nesiekė malonės. Priešingai, kovojo prieš Viešpatį. Bet vieną dieną, Pauliui keliaujant, Jėzus jam kaip niekur nieko pasirodė ir paklausė: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Tai nebuvo šiaip regėjimas. Tai veikiau vadintina malonės srove, slėpiningai pakeitusia Pauliaus širdį.
Malonė perkeitė ne tik didžių praeities šventųjų gyvenimus. Ji keičia ir mūsų gyvenimą, mūsų kasdienybę. Prisimink rekolekcijas. Tai buvo ne tik atitrūkimas nuo darbų, bet ir susitikimas su Dievo malone. Jėzus mūsų ieško, Jis mums nori dovanoti savo meilę. Būtent ji mums padeda tapti panašesniems į Jį. Malonę galime gauti per Mišias, adoraciją, slaugydami sergantį vaikutį, išėję pasivaikščioti. Juk Dievas niekada nesiliauja mūsų ieškojęs!
Jau minėjome, kad visa aplink mus yra malonė. Ji kaip galinga upės srovė, kelianti ir nešanti mus Viešpaties link. Ši srovė dažniausiai yra tyki ir švelni, bet kartais ji tampa stipri ir veržli kaip pavasarį, ji tiesiog visa užlieja Dievo meile ir gailestingumu. Tiesiog būna akimirkų, kai Dievas mums teikia ką nors ypatingo. Nemanykime galintys suvaldyti Dievo malonę, numatyti Dievo sprendimus. Veikiau noriai priimkime Dievo malonės dovanas ir stenkimės bendradarbiauti su Jo malone.
Tikimės, kad bent truputėlį padėjome pamatyti, koks Dievas yra maloningas. Nepražiopsokime malonės meto. Atminkime bent viena: Dievo malonė – Jo laisva, mūsų neužsitarnauta dovana, Jo gyvenimo ir meilės dovana – niekada neišsenka!
