ŽODIS tarp mūsų

ŽODŽIAI, KURIŲ MUS IŠMOKĖ PATS VIEŠPATS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 1

Nuo Bažnyčios ankstyvųjų dienų malda Tėve mūsų yra itin svarbi krikščionių pamaldumo dalis. Tai viena pirmųjų maldų, kurių krikščionys tėvai moko savo vaikus. Ją visų amžių didieji šventieji aiškindavo, komentuodavo, ją kalbame per kiekvienas Mišias. Tėve mūsų maldą brangina visi krikščionys, nes jos išmokė pats Viešpats, atsiliepdamas į nuoširdų savo mokinių prašymą: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11, 1).

Pirmajame straipsnelyje pakalbėsime apie būtiną širdies nusiteikimą kreipiantis į Dievą Tėve mūsų. Antrajame pagvildensime pirmąją šios maldos dalį, žodžius, kuriais šloviname Tėvą, o trečiajame aptarsime antrąją Viešpaties išmokytos maldos dalį, žodžius ir prašymus, susijusius su mūsų gyvenimu.

Tėve mūsų – Jėzaus maldos mokykla

Tėve mūsų išreiškia visas Jėzaus maldos nuostatas. Melsdamiesi ir mes turime būti persiėmę tokiomis nuostatomis. To Dievas nori iš mūsų. Tėve mūsų malda spinduliuoja didžiule pagarba ir meile Dievui, Jo gyriumi ir Jo šventumo pripažinimu. Tėve mūsų malda viliamasi, kad ateis Dievo karalystė, galutinai išsiskleis Jo nuostabusis planas. Kalbant Tėve mūsų išreiškiamas tikėjimas, kad Dievui mes rūpime, kad Jis mus kasdien globoja. Pripažinę, kad esame atleidimo reikalingi nusidėjėliai, sykiu pamatome, jog ir patys turime vienas kitam atleisti. Visus mylintis Tėvas tampa mūsų užtarėju ir gynėju nuo visokiausio blogio.

Viešpaties malda – neaprėpiamas lobynas, bet, deja, daugelis jos žodžius beria tarsi žirnius į sieną, nė nesusimąstydami, jog kiekvienas šios maldos žodis – it brangus perlas. Nors gerai mokame Tėve mūsų žodžius, bet pernelyg retai apmąstome jų prasmę. Meldžiantis Tėve mūsų itin svarbu apmąstyti Jėzaus žodžius, suvokti tai, ko Jėzus norėjo mus jais išmokyti. Šv. Ignacas Lojola (1495–1556) Dvasinėse pratybose pataria atsikvėpti po kiekvieno Tėve mūsų maldos žodžio, kad būtų laiko apmąstyti tariamus žodžius. Melsdamiesi Tėve mūsų turime stengtis, kad šioje maldoje nusakomi esminiai dalykai taptų mūsų maldos ir kasdienės kelionės su Viešpačiu savastimi.

Tėve mūsų yra Jėzaus mokymo apie maldą pagrindas. Ir Mato, ir Luko evangelijose Tėve mūsų malda įterpta į Jėzaus mokymo apie maldą kontekstą ir nusako, kokios nuostatos turi būti būdingos Jėzaus mokinio maldai. Panašu, kad Luko evangelijoje užrašyta Tėve mūsų maldos forma perteikia Jėzaus mokymo tradiciją, o Mato pateiktoji šios maldos forma yra pritaikyta liturgijai.

Mato evangelijoje (6, 9–13) Viešpaties malda suskirstyta į septynis prašymus, o Luko evangelijoje (11, 2–4) prašymų tėra penki. Kiekvienas prašymas atskleidžia vis kitą mūsų santykių su Dievu aspektą, kuriuo turėtų būti persiėmusi besimeldžiančiojo širdis. Tuos aspektus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė susijusi su Dievu ir amžinuoju gyvenimu bendrystėje su Juo (plg. Mt 6, 9b–10; Lk 11, 2b), o kiti aspektai apima mūsų laikinąjį gyvenimą ir reikmes (plg. Mt 6, 11–13; Lk 11, 3–4).

Mokydamiesi melstis Tėve mūsų maldą atminkime porą dalykų. Pirma, privalome stengtis suprasti Jėzaus žodžius ir pripažinti tas tiesas, kurias Jis mums atskleidžia šiais žodžiais. Antra, svarbu patirti, kad tie žodžiai, kuriais meldžiamės, yra tiesa. Jei meldžiamės Tėve mūsų tikėdami, o ne vien kartodami pabodusius žodžius, pajuntame, kaip vis stiprėja ir nuoširdėja mūsų bendravimas su Dievu Tėvu. Tikėjimu paveldime Dievo pažadus (plg. Žyd 6, 12). Vis labiau įtikėdami Tėve mūsų maldoje atsiskleidžiančiomis tiesomis ir stengdamiesi maldoje kasdien susitikti su Dievu, imame patirti visa tai, ką ši malda mums dovanoja: gyvenimą ir bendrystę su Tėvu, Tėvo globą.

Galbūt mes niekada nesimeldėme, o norėtume pradėti melstis. Galbūt melsdavomės tik retkarčiais, nelabai tikėdami, jog malda gali būti susitikimas su Dievu. Galbūt nuolat meldžiamės, bet norime panirti į dar gilesnę maldą, idant gautume tų vaisių, kurių Dievas pažadėjo besimeldžiantiems. Kad ir kokia būtų mūsų situacija, dera pradėti mokytis melstis nuo Tėve mūsų. Ši malda tinka ir tobulinantis maldos mokykloje, kad dar apsčiau patirtume iš Dievo srūvančio gyvenimo.

Šventieji apie Tėve mūsų maldą

Visi šventieji buvo maldos žmonės. Tikriausiai tarp jų nerastume nė vieno, nebranginusio Viešpaties maldos. Ar gali Jėzaus bičiulis nebranginti Jo išmokytos maldos, juolab kad ji moko kasdienės bendrystės su Dievu?

Šventoji Teresė Avilietė (1515–1582), viena garsiausių maldos mokytojų, Tėve mūsų maldą laiko vartais į pačią giliausią vienybę su Dievu. Štai kaip ji nusako šios maldos svarbą krikščionio gyvenime: „Kad nemanytumėte, jog maža tepasieksime tobulai kalbėdamos maldą, pasakysiu jums, jog galimas daiktas, kad jus, kalbančias Tėve mūsų, Viešpats pakylės į tobulą kontempliaciją. Taip Jo Didybė parodo, kad Jis klausosi to, kuris Jam kalba. Ir Jo Kilnybė, kalbėdama sielai, sulaiko jos mąstymą, supančioja vaizduotę ir atima žodžius“ (Tobulumo kelias, 25. 1).

Daugelis šventųjų stebėjosi, jog Tėve mūsų malda mums patikimi tie patys žodžiai, kuriais Dievo Sūnus meldėsi Tėvui. Tai šios maldos veiksmingumo šaltinis. Štai šventasis Kiprijonas Kartaginietis († 258) rašė: „Taigi, mylimieji broliai, melskimės, kaip Dievas, mūsų Mokytojas, mus išmokė. Tai meilės ir draugiškumo malda, nes maldaujame Dievą Jo paties žodžiais, pasiekiame Jo ausis per Kristaus maldą. Tepripažįsta Tėvas mūsų tariamus šios maldos žodžius savo Sūnaus žodžiais ir sykiu leiskime Jam, alsuojančiam mūsų krūtinėje, pačiam kalbėti mūsų balsu. <…> Jis yra mūsų Užtarėjas ir Gynėjas pas Tėvą, Jis užtaria mus dėl mūsų nuodėmių. Tad mes savo Gynėjo žodžius pasitelkime kaip nusidėjėliai maldaudami atleisti mūsų kaltes, nes Jis sako, kad jei prašysime Tėvą Jo vardu, Jis mums tai duos. Argi galima dar paveikiau prašyti Kristaus vardu, nei melsti Jo paties išmokyta malda!“ (Apie Viešpaties maldą, 3).

Šv. Augustinas (354–430) šlovino Viešpatį apmąstydamas Dievo dovaną – įsūnystę, numanomą meldžiantis Tėve mūsų: „Esame pašaukti gauti amžinąjį paveldą, būti su Kristumi bendrapaveldėtojais ir tapti įsūniais ne dėl savo nuopelnų, o dėl Dievo malonės, todėl Viešpaties maldos pradžioje žodžiais Tėve mūsų minime šią malonę. Žodžiais Tėve mūsų stipriname meilę – kas vaikams turėtų būti brangiau nei jų tėvas? – ir maldaujančią dvasią. Mums laiduojama, kad gausime tai, ko prašome, nes dar neprašę jau gavome didžią dovaną – kreiptis į Dievą Tėve mūsų“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 4).

Melstis Tėve mūsų su tikėjimu

O kaip tu kalbi Tėve mūsų? Ar tau ši malda sausa, nuobodi? O gal ji tau yra gyvenimo šaltinis, gal be jos tavo diena būtų blankesnė, niūresnė, vargingesnė ar tiesiog kitokia? Ar melsdamasis patiri Dievo artumą ir meilę? Ar melsdamasis šią maldą gauni iš Dievo išminties ir šviesos, ar ši malda padeda tau atpažinti Dievo valią kasdienybėje?

Atsakymai į šiuos klausimus tam tikra prasme priklauso nuo mūsų tikėjimo stiprumo. Tikėjimu žinome, kad malda išpažįstamos tiesos iš tiesų gali būti patiriamos, kad mūsų gyvenimas gali atspindėti tą gyvenimą, kurį Jėzus nusakė malda Tėve mūsų. Tikėjimas patvirtina, kad Tėvas mus myli, kad Jis tikisi iš mūsų nuolankumo ir pagarbos. Tikėjimas moko, kad būtinai reikia turėti švarią sąžinę, jog jau kasdienybėje patirtum dangaus tikrovės pirmienas. Galų gale tikėjimas leidžia kasdien bendrauti su Tėvu, kreipiantis į Jį malda Tėve mūsų.

Šventieji teikė didelės svarbos Viešpaties maldai, dažnai apie ją rašydavo ir pamokslaudavo. Jie šioje maldoje įžvelgė naujojo gyvenimo šaltinį ir iš jo atsigaivindavo melsdamiesi. Dėl jų tikėjimo Šventoji Dvasia galėjo juos mokyti didžių tiesų, slypinčių Viešpaties žodžiuose. Šventieji tikėjo, kad Dievas trokšta apdovanoti juos gyvenimu. Jie patyrė, kad gyvenimo dovana gaunama per maldą, todėl taip brangino Tėve mūsų.

Dievas trokšta, kad ir mes tai savo kailiu patirtume. Negana skaityti mūsų pirmtakų žodžius. Šventieji patyrė Dievo tėvystę. Ši jų patirtis turi tapti mūsų patirtimi. Jėzaus mokymą apie maldą gali suprasti kiekvienas. Tikėjimui sustiprėjus, patirsime tai, ką Jėzus žadėjo. Apie tai pranašavo pranašas Jeremijas daug metų iki ateinant Kristui: „Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: „Pažinkit VIEŠPATĮ!“ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 31, 34).

Pasitikėdami, kaip mokiniai, ateikime pas Viešpatį. Prašykime, kaip jie prašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.“ Jėzus pasirengęs išklausyti mūsų prašymą, kaip kad išklausė savo mokinius.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!