ŽODIS tarp mūsų

GARBĖ TĖVUI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straispnis 2

Atidžiai kalbėdami Tėve mūsų pastebėsime, kad ši malda sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji dalis prasideda žodžiais „Tėve mūsų“ ir baigiasi „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 9b–10). Antroji dalis prasideda „Kasdienės mūsų duonos“ ir tęsiasi iki maldos pabaigos (Mt 6, 11–13).

Įdėmiau pagvildenus abidvi šios Jėzaus išmokytos maldos dalis, atsiskleidžia, kas jas sieja ir kas skiria. Pirmojoje Viešpaties maldos dalyje minimi amžinieji dalykai, o antrojoje dėmesys kreipiamas į šiandien, arba laikinąją tikrovę. Pasak šv. Augustino, „Tiesa, kad pirmieji trys prašymai pradedami vykdyti nūdieniame gyvenime, gyvenime, kurį praleidžiame pasaulyje… Tačiau visi trys prašymai kreipia į amžinybę. Juk Dievo vardo pašventinimas neturi pabaigos, lygiai kaip ir Jo karalystė be pabaigos. O palaimintiesiems pažadėtas amžinasis gyvenimas. Taigi visi tie trys prašymai pilnatviškai išsiskleis mums pažadėtame gyvenime. O keturi likę prašymai, mano nuomone, yra susiję su dabartiniu gyvenimu“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 10).

Pirmoji Viešpaties maldos dalis primena, kad visos šios maldos tikslas pakylėti mus tikrovės, pranokstančios žemiškąją, link. Dėl Jėzaus mirties ir prisikėlimo mes galime įžengti į dangų, į Dievo namus (plg. Žyd 10, 19–22). Ir tai, jog galime į Dievą kreiptis tiesiog „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, liudija, jog dangus mums atviras.

Dievas „gyvena neprieinamoje šviesoje“ (1 Tim 6, 16), bet per Kristų Jėzų „mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo“ (Ef 3, 12). Kalbėdami Tėve mūsų su tikėjimu patirsime dangiškąją tikrovę ir užmegsime ryšį su Dievu. Partirsime tą gyvenimą, kurį mums duoti atėjo Jėzus. Tad sudėkime prie Jo kojų savo rūpesčius, vargus, mintis ir svajones.

„Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ (Mt 6, 9b)

Apmąstydami Viešpaties maldą leiskimės Dievo mokomi nuostabių tiesų, slypinčių Jėzaus žodžiuose. Ši malda tokia sodri, kad pernelyg įžūlu manyti, jog išsyk ją permanėme, visus jos žodžius iki galo suvokėme. Jau pirmieji šios maldos žodžiai „Tėve mūsų“ teikia daug peno mūsų mintims. Jie atskleidžia vieną svarbiausių mūsų tikėjimo tiesų.

Visi įtikėjusieji Jėzų tapo Dievo sūnumis ir dukterimis (plg. Jn 1, 12–13; 1 Jn 3, 1). Mes, buvę svetimi Dievo šeimai, dabar esame Jo šeimos nariai, esame Jo įsūniai ir įdukterės, paveldėtojai viso to, ką Dievas mums pažadėjo Jėzuje (plg. Gal 3, 26–29). Turime visas vaikų teises, tad džiaukimės būdami Dievo vaikai, džiaukimės malone kreiptis į Dievą Tėve mūsų.

Pasitaiko, kad ne iki galo suvokiame priklausymo Dievo šeimai svarbą. Kristuje Jėzuje esame Dievo namiškiai: „Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams“ (Jn 8, 35). Apaštalas Paulius sako, jog mums suteikta malonė kreiptis į Dievą, Jis mums tapo prieinamas. Sūnūs ir dukterys gali įžengti į tėvų namus, tėvai jų laukia. Ir Dievas laukia mūsų ateinančių. Jis suteikė mums šią malonę per savo Sūnų! Vaikai naudojasi tėvų gėrybėmis, paveldi jų nuosavybę, dalijasi jų palaiminimais. Dalijimasis yra natūralus šeimos narių santykis. Dievas, skatindamas mus kreiptis į Jį žodžiais „Tėve mūsų“ sykiu sako: „Kas mano, yra ir tavo.“

Priklausyti šeimai, vadinasi, prisiimti ir tam tikrą atsakomybę. Daugelis šventųjų mokė, kad vadindami Dievą savo Tėvu iš tikrųjų turime ir gyventi kaip Jo sūnūs ir dukterys. Šv. Kiprijonas Kartaginietis rašė: „Tad, mylimieji broliai, atminkime ir žinokime, kad kreipdamiesi į Dievą „Tėve“ turime ir veikti kaip Dievo vaikai; tada mums bus malonu vadinti Dievą Tėvu, o Jam mes būsime malonūs“ (Apie Viešpaties maldą, 11).

Pirmuoju prašymu meldžiame, kad Dievo vardas būtų šventas. Kitaip tariant, pripažįstame, kad Jo vardas yra šventas ir turi būti gerbiamas. Melsdamiesi pripažįstame nelygstamą Dievo šventumą, Jo vertumą gyriaus ir garbinimo. Pripažįstame, kad Jo galybė ir garbė pranoksta visą kūriniją. Sykiu prašome, kad Dievo vardas būtų gerbiamas tarp tų, kurie jo negerbia.

Taigi taip melsdamiesi prašome Dievą, kad dar daugiau žmonių Jį pažintų ir, atsigręžę į Jį, teiktų Jam deramą garbę bei šlovę. Šv. Augustinas rašė: „To prašome ne todėl, kad Dievo vardas nėra šventas, bet kad Jo šventumą gerbtų žmonės, t. y. jog Dievas taptų toks artimas jiems, kad jiems nieko nebūtų šventesnio kaip Jis ir kad jie nieko labiau nebijotų, kaip įžeisti Jo vardą… Jo vardas yra didis dėl Jo paties didybės“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 5).

„Teateinie tavo Karalystė“ (Mt 6, 10)

Antrasis prašymas mūsų mintis kreipia irgi į dangiškuosius dalykus, nors, žinoma, Dievo karalystę pradedame patirti jau čia, žemėje. Pernelyg dažnai savo tikėjimą apribojame: mūsų mintys ir maldos tekrypsta į mūsų rūpesčius, reikmes. O juk maldos pradžia ir atspirtis turi būti dangiškieji dalykai, pirmiausia – pats Dievas.

Laiške kolosiečiams raginama: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Laiške Titui mokoma, kad visi mes „atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 12–13). Antrasis Viešpaties maldos prašymas nusako brandaus krikščionio maldos esmę – melsti, kad ateitų Dievo karalystė.

Dievo žodis kalba apie du Karalystės atėjimo aspektus: apie Dievo karalystę tarp mūsų žemėje ir galutinį Dievo karalystės atėjimą, Kristui sugrįžus garbėje. Dievo karalystė yra pagrindinė tema tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente. Apmąstymui parinkome kelias ištraukėles, atspindinčias abu Karalystės aspektus.

Dievo karalystė tarp mūsų

„Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums Karalystę!“ (Lk 12, 32).

„Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo Karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: „Štai ji čia arba ten!“ Nes Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20–21).

„Iš tiesų Dievo Karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17).

„Kad, visokeriopai sustiprinti jo šlovės galia, pilni ištvermės ir kantrybės, su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus Karalystę“ (Kol 1, 11–13).

Galutinis Dievo karalystės išsiskleidimas

„Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo Karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo Karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 41. 43).

„Paskui bus galas, kai jis perduos Karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas valdžias, galybes ir pajėgas. Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus“ (1 Kor 15, 24–25).

„Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekad neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Karalystę“ (2 Pt 1, 10–11).

„Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10)

Koks šis prašymas svarbus, suprasime apmąstę, kaip Jėzus brangino ir vykdė Tėvo valią. „Teesie Tavo valia“ – šis prašymas apima ir mūsų išganymą, ir Dievo karalystės statydinimą žemėje. Apie save Jėzus sakė: „Mano maistas  – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Savo sekėjams Jis sakė: „Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50).

Arkivyskupas François Fénelonas (1651–1715) – jo dvasiniai patarimai buvo itin vertinami – aiškino, kodėl šis prašymas toks svarbus: „Niekas nei danguje, nei žemėje nevyksta be Dievo valios ar leidimo, net jei žmonės nelabai nori, kad ta valia vyktų, kadangi ji ne visada sutampa su jų norais. Tad mylėkime Jo valią, vien Jo valią, ir paversime žemę dangumi“ (Dvasiniai laiškai, 101).

Danguje Dievo valia vykdoma tobulai. Ją tobulai vykdo angelai ir šventieji garbindami Dievą. Jei trokštame, kad ateitų Dievo karalystė, turime noriai vykdyti Jo valią. Turime atsiplėšti nuo savo valios ir troškimų ir stengtis suprasti mūsų Tėvo valią. Pats stipriausias mūsų troškimas tebūna paklusti dangiškajam Tėvui. Vykdydami Jo valią tapsime žmonėmis, Šventosios Dvasios apdovanotais galybe. Pats Dievas mus taip veda – netgi leisdamas patirti skausmą, – kad atpažintume Jo valią ir jai paklustume. Šv. Paulius ragino: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią,kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Krikščionybės esmė – vykdyti Dievo valią. Tikras krikščionis su vaiko nuoširdumu ir pasitikėjimu stengiasi sužinoti, kas patinka Jo Tėvui, ir tai vykdyti. Dievo vaikai pašaukti sekti savo Viešpačiu, o Jis apie save sakė: „Aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs“ (Jn 5, 30). Taigi ir mes, dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukros, turime numirti sau, savo troškimams ir valiai, ir džiaugsmingai imtis vykdyti mūsų Tėvo valią. Jei pats Dievo Sūnus pakluso savo Tėvui, juo labiau turime paklusti Jam mes, nusidėjėliai. Tai įmanoma per Jėzų, mūsų Viešpatį. Per Jį ir Jame mes patinkame mūsų Tėvui!

Mūsų Tėve, dėkojame Tau už malonę – už išrinkimą būti Tavo vaikais. O kad mes niekada nepriimtume tos malonės atsainiai, juk ji laimėta mums Tavo Sūnaus Jėzaus mirtimi. Trokštame kuo labiau prie Tavęs priartėti, ilgimės Tavo karalystės. Išugdyk mus klusniais vaikais, tetrokštančiais vykdyti Tavo valią.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!