ŽODIS tarp mūsų

VIEŠPATIE, KASDIENĖS DUONOS PRAŠOME

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2011
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 3

Tėve mūsų malda susijusi su mūsų kasdienybe. Dievas trokšta, kad malda keistų mūsų mintis, nuostatas, veiksmus, suteiktų mums ramybės. Per maldą Jis mus pripildo savo jėgos, kuri veikdama mumyse „gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20). Šiame straipsnelyje pagvildenkime antrąją Tėve mūsų maldos dalį. Joje su pasitikėjimu kreipiamės į Tėvą. Jam rūpime tokie, kokie esame čia ir dabar. Jis nori išgirsti visus mūsų rūpesčius ir atsiliepti į visus mūsų prašymus. O mes išsakydami savo prašymus liudijame norą gyventi tikėjimu. Reikia mums žengti tikėjimo žingsnį, kad būtų išklausyta Tėve mūsų malda. Kitaip tariant, turime ne šiaip barbenti žodžius, bet norėti, kad jie mūsų gyvenime taptų tikrove.

Apaštalas Jokūbas savo laiško skaitytojus moko būti žodžio vykdytojais: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Pasižiūrėjo ir nuėjo, ir bematant pamiršo, koks buvo. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės Įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą“ (Jok 1, 22–25). Taigi kaip galime tapti žodžio vykdytojais? Viešpaties žodį vykdome, jei su tikėjimu meldžiamės Jo išmokytą maldą ir gyvename tuo, ko joje prašome: pripažėstame, jog esame nusidėjėliai, atleidžiame savo kaltininkams, patikliai atiduodame į Dievo rankas pačias menkiausias ir pačias svarbiausias savo reikmes ir leidžiame Jam mums vadovauti, apsaugoti mus nuo blogio.

„Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ (Mt 6, 11)

Bažnyčia ne kartą aiškinosi, kas gi ta kasdienė duona. Šv. Augustinas samprotavo, kad tai ne medžiaginė duona. Nors jos reikia gyvybei palaikyti, bet Viešpats ne kartą mus perspėjo, jog turime neprisirišti prie valgio ar gėrimo. Ne tai yra esmė. Sykiu ta duona nėra ir sakramentinė Eucharistijos duona. Mat tai reikštų, jog kasdienis dalyvavimas Mišiose būtinas. Pasak Augustino, „kasdiene duona turime laikyti dvasinį maistą, kasdien apmąstytinus ir vykdytinus dieviškuosius priesakus. Tai turi galvoje Viešpats sakydamas: plušėkite ne dėl žūvančio maisto. Ir šis maistas vadinamas kasdieniu, kol laikinasis gyvenimas pasibaigs“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 7).

Kodėl Dievas pasitelkė duonos įvaizdį? Pasak Augustino, „Kaip sielos nuotaika tai kyla, tai leidžiasi, linksta tai prie dvasinio, tai prie medžiaginio, kaip žmogus tai sočiai pavalgo, tai priverstas alkti, taip kasdienė duona atgaivina alkstantį ir pakelia išsekusį. Taigi kaip mūsų išsekusį kūną sustiprina maistas, taip sielą, per vargus ir ašaras siekiančią Dievo, sustiprina Dievo priesakų maistas“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 7).

Daugelis šventųjų – taip pat ir Augustinas – rašė, kad šis prašymas apima ir duonos, maitinančios kūną, ir Eucharistinės duonos prašymą. Bet visi sutartinai pabrėžė, kad šis prašymas atskleidžia, jog Dievas kasdien rūpinasi mūsų dvasiniu gyvenimu, mūsų dvasine gyvybe.

Prieš Viešpaties maldą ir po jos Jėzus mus ragina tikėti, kad Dievas išgirs ir išklausys mūsų maldas, nes „Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia“ (Mt 6, 8). Tad artinkimės prie Dievo pasitikėdami, kad Jis išties trokšta kasdien mums duoti dvasinės duonos.

Tardami šį Viešpaties maldos prašymą išsakykite tuo metu pačią svarbiausią savo ar savo šeimos reikmę. Melskite Dievą atskleisti savo meilę ir valią. Taip melskitės porą savaičių ir pamatysite – Dievas atsiliepia į jūsų maldą. Pasak Jėzaus žodžių, galime būti tikri – Dievas girdi mūsų maldas. Nors Jis atsiliepia į jas nebūtinai taip, kaip tikimės, tačiau atsakydamas dar labiau atskleidžia savo meilę ir rūpinimąsi mumis. Įžvelgę, kad Dievas išklauso mūsų maldas, vis labiau pasikliausime Jo meile.

„Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12)

Šis paprastas prašymas yra itin reikšmingas mūsų vienybei su Dievu! Labai dažnai mūsų ramybę, bendravimą su Dievu, draugystę, santykius šeimoje ar bendruomenėje drumsčia mūsų nenoras ir negebėjimas atleisti ir paprašyti atleidimo. Taigi Matas po Tėve mūsų maldos priduria: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums“ (Mt 6, 14).

Šventasis Raštas įpareigoja atleisti savo broliams, be to, ragina patirti susitaikinimo ir vienybės džiaugsmą. Kaip galiu ką nors turėti prieš kitą žmogų, jį smerkti, jei Jėzus nė vieno nepasmerkė?

Atleidimas – mokėjimas atsiprašyti ir dovanoti mus nuskriaudusiajam – paverčia šeimą džiaugsmo ir ramybės erdve. Atsiprašyti ir atleisti reikia pradėti mokytis nuo pat mažumės. Mokyti savo vaikus atleisti, dovanoti, atsiprašyti, nelaikyti užgniaužto pykčio ir nuoskaudų – tėvų pareiga. Pripažinkime, kad „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Nepamirškime atgailoti ir atleisti. Taip kursime meilės persmelktus tvarius santykius.

Klauskime savęs: ar aš vykdau savo gyvenime šį Jėzaus įsakymą? Melskime Šventąją Dvasią atskleisti visas primirštas žaizdas, nedovanotas skriaudas, užgniaužtas nuoskaudas. Melsdamasis Tėve mūsų klausk savęs: ar jaučiu pagiežą kurių nors šeimos narių, draugų ar bendradarbių atžvilgiu? Ar nesielgiu vadovaudamasis nuoskaudomis, pykčiu? Ar pripažįstu atperkamąją Jėzaus mirtį ant kryžiaus? Ar suvokiu negalįs gyventi nedovanodamas? Ar meldžiu atleidimo sau ir noriai atleidžiu tiems, kurie jo prašo iš manęs, ir netgi tiems, kurie jo neprašo? Ar slapta nesimėgauju patirtomis nuoskaudomis? Ar tikrai patiriu atleidimo džiaugsmą?

Šventasis Raštas ragina mus atleisti taip, kaip Viešpats mums atleido (plg. Ef 4, 32). Pažinę Jėzaus mums dovanoto atleidimo džiaugsmą, gebėsime ir patys kitus apdovanoti atleidimu.

„Ir neleisk mūsų gundyti“ (Mt 6, 13)

Ką reiškia šis Viešpaties maldos prašymas? Negi Dievas gali leisti mus gundyti arba netgi pats vesti mus į pagundą? Ar Dievas išklauso šią maldą, juk gyvenime tiek daug pagundų? Sakome, kad gundymai išbando ir sustiprina tikėjimą. Tad kodėl meldžiame neleisti mūsų gundyti?

Štai kaip atsakė šv. Tomas Akvinietis (~1225–1274) į visus šiuos klausimus: „Kristus mus moko melsti, kad nepasiduotume pagundoms, o ne kad nebūtume gundomi. Juk jei žmogus atsispiria gundymui, jis pelno vainiką. Taigi sakoma: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“ ir „Mano vaike, jei nori tarnauti VIEŠPAČIUI, būk pasiruošęs bandymui.“ Kitoje vietoje: „Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems.“ Čia Kristus mus moko nesileisti gundomiems pritariant pagundai. Dievas „neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų“. Būti gundomam yra žmogiška, o pritarti gundymui – velniška“ (Pamokslai apie Viešpaties maldą, Gavėnia, 1273, 6).

Kai suvokiame, kad pagunda yra neišvengiama Adomo vaikų palydovė ir kad Dievas stiprina mus, patiriančius pagundą, ir padeda jai atsispirti, pripažįstame Dievo galybę ir maloningumą. Jis mums įdavė ginklą, leidžiantį įveikti visas pagundas.

Gundomi suklupkime maldoje ir melskime Jį sustiprinti mus, idant nepasiduotume gundymams. Atminkime – Dievas suteikia jėgų pasakyti „ne“ bet kokiam blogiui. Šaukdamiesi Viešpaties patirsime išlaisvinimą ir imsime dar labiau pasitikėti Dievu, neįtikėtinai išklausančiu mūsų prašymus.

Be to, mes patys galime nesileisti gundomi, t. y. vengti situacijų ar minčių, atskiriančių mus nuo Dievo ar vieni kitų. Šv. Pranciškus Asyžietis (1881/2–1226) kartais puldavo į ledinį vandenį, kad nuvytų sukilusius geidulius. Atminkime, kad pagundų užklupti turime ieškoti pagalbos. Jokiu būdu neatsiskirkime nuo kitų! Būtinai melskimės, kad išsaugotume mus stiprinantį ryšį su Viešpačiu. Be to, melskimės drauge su kitais. Pasipasakokime patikimiems bičiuliams apie savo sunkumus ir melskimės. Nesileiskime piktojo įvaromi į kampą, supančiojami, atskiriami nuo kitų. Vienybėje su kitais Kristaus kūno nariais Dievo malonės stiprinami priešinkimės piktojo pagundoms ir melskimės vieni už kitus.

„Bet gelbėk mus nuo pikto“ (Mt 6, 13)

Šiuo paskutiniu prašymu meldžiame Dievą padaryti mūsų labui tai, ką Jis vienas gali, – tai, ko Jis išties trokšta kaip pasaulio Kūrėjas. Kristus ant kryžiaus sutriuškino Šėtoną ir visokį blogį. Taigi gelbėti mus nuo pikto galime melsti jau nekankinami nežinios ar baimės, o pasitikėdami ir jau skanaudami pergalės vaisių. Dievas globoja savo tautą. Kartais Jo globą lengvai atpažįstame, o kartais net nenujaučiame, jog Jis saugo. Pasitikėkime Jėzaus pergale ant kryžiaus. Melskime Dievą mus globoti. Kalbėkime Viešpaties maldą kasdien. Telydi Jo išmokyti žodžiai mūsų žingsnius.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu : prenumeruok.lt

Jei esate prenumeratorius ir dėl pandemijos Jūsų šalyje žurnalas Jūsų nepasiekia, rašykite mums , atsiųsime PDF.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių! Tebūna mūsų vasara laistoma gyvuoju vandeniu!