Tėvas Raniero Cantalamessa OFM Cap.

Skausmingos Jėzaus mirties tikslas – sutaikinti mus su Tėvu ir dar labiau atskleisti Jo meilę. Jėzus mus kviečia priimti naująjį ant kryžiaus mums laimėtąjį gyvenimą, Tą gyvenimą gauname „per tikėjimą“ (Rom 3, 25). Tėvas Cantalamessa moko, kad atpirkimas nėra užsitarnaujamas, jis – įstabi mūsų Tėvo danguje dovana, prieinama kiekvienam atgailojančiam ir pakrikštytam Jėzaus, prisikėlusio Gelbėtojo vardu.

Nuo Laiško romiečiams trečiojo skyriaus 21 eilutės rūškana ir niūri atmosfera pasikeičia. „Bet dabar“ (Rom 3, 21) tarsi debesys išsisklaidė, vėl sušvito saulė. Dievo teisumas pasireiškė (plg. Rom 3, 21)! Dievo teisumas yra it saulė, nušviečianti nuodėmės tamsybes. „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų“ (Gal 4, 4). Taigi Dievas nutraukia tylą ir pirmasis ištiesia ranką nuodėmėse skendinčiam žmogui.

Ką Dievas daro? Štai ką sako apaštalas: „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą“ (Rom 3, 23–25). Dievas parodo savo teisumą parodydamas gailestingumą! Štai didysis apreiškimas, Dievo „kerštas“ nuodėmingam žmogui.

Evangelija, t. y. Geroji naujiena, kurią šv. Paulius neša Romos krikščionims, yra tokia: dabar Dievo palankumas ir geravališkumas pasireiškė žmonėms. Šventajame Rašte taip aiškinamas Dievo teisingumas: „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo“ (Tit 3, 4–5). Sakyti „pasirodė Dievo teisumas“ yra tas pats, kas sakyti „pasirodė Dievo gerumas ir meilė žmonėms“.

Atgailoti ir tikėti

Jėzus, liepdamas atgailoti ir tikėti Evangelija, mokė apie nuteisinimą per tikėjimą. Iki Jėzaus atgaila visada reiškė sugrįžimą, atsigręžimą. Atgailoti – tai sugrįžti prie sulaužytos sandoros. Pranašo Zacharijo knygoje Viešpats sako: „gręžkitės nuo savo nedorų kelių ir nedorų darbų“ (Zch 1, 4). Taigi atgaila yra savo gyvenimo kelio pakeitimas. Atgaila laikoma išganymo sąlyga: atgailok ir būsi išgelbėtas.

Jėzaus lūpose žodis „atgaila“ įgyja naują reikšmę. Atgailą Jis labiau sieja ne su praeitimi, bet su ateitimi. Tik Jis ir galėjo taip mokyti. Mat su Mesijo atėjimu išsipildė Dievo pažadas: „Daugiau nebesiremkite tuo, kas buvo, nebemąstykite apie tai, kas seniai praėjo. Štai aš kuriu naują dalyką! Jis dabar jau reiškiasi, negi nematote? Net per dykumą tiesiu kelią, net tyruose atveriu upes“ (Iz 43, 18–19).

Taigi atsiversti nereiškia sugrįžti prie senosios sandoros ir senojo įstatymo; atsiversti – tai tikėjimu įžengti į naująją sandorą ir jos Karalystę. Atsivertimas ir išganymas apsikeitė vietomis. Jau nesakome: „atsiversk ir būsi išgelbėtas“, sakome: „atsiversk, nes esi išgelbėtas“.

Nuteisinimas ir atsivertimas

Būtent šioje vietoje suklupo fariziejai ir Rašto aiškintojai: „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui“ (Rom 10, 3). Dievas pats ėmėsi išganymo iniciatyvos. Žmogui tereikia tikėjimu priimti Dievo pasiūlymą ir gyventi pagal jį. Karalius, atsistojęs ant savo rūmų slenksčio, kviečia praeivius į įstabią puotą: „Ateikite, viskas paruošta! Laukiu jūsų!“

Atsiversti ir tikėti – tai pereiti iš senosios sandoros, grindžiamos įstatymu, į naująją sandorą, grindžiamą tikėjimu. Paulius ragino tikėti Evangelija, t. y. Jėzumi Kristumi „jo kraujo galia“ (Rom 3, 25).

Apaštalas ypač akcentuoja, kad visa tai gauname dovanai (doreàn), iš malonės, kaip dovaną. Kodėl Dievas taip nusprendė? Jis norėjo, kad žmogus negalėtų pūstis, didžiuotis: „Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu. Mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų“ (Rom 3, 27–28). Paulius taip pat sako: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–9). Žmoguje slypi polinkis atsilyginti Dievui. Šis polinkis atsilyginti, įgyti nuopelnų yra kitas nepabaigiamų pastangų būti autonomiškam ir nepriklausomam nuo Dievo pavidalas.

Taigi paliaukime rinkti nuopelnus pas Dievą, nors, kita vertus, nesiliaukime iš visų jėgų darę gera. Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas mūsų nuodėmėms atsuka nugarą (plg. Iz 38, 17). Atsukime nugarą visiems savo nuopelnams. Tada Dievas atsuks nugarą visoms mūsų nuodėmėms, o visi mūsų geri darbai bus Jam prieš akis (plg. Apd 10, 4). Paslėpkime savo gerus darbus už nugaros, o savo nuodėmes sudėkime Dievo akivaizdoje. Juo labiau jas kelsime Dievo akivaizdon, juo daugiau Jis atgręš joms nugarą. Juo labiau nusigręšime nuo savo gerų darbų, juo geriau juos matys Dievas.

Tikėjimas kaip savinimasis

Visa ko raktas yra tikėjimas. Bet tikėjimas būna įvairus: tikėjimas kaip proto pritarimas, tikėjimas kaip pasitikėjimas, kaip ištikimybė, tvirtumas. Koks tikėjimas turimas galvoje kalbant apie nuteisinimą? Tikėjimas kaip savinimasis. Šv. Bernardas sako: „ko negaliu pats pasiekti, pasitikėdamas pasisavinu iš pervertojo Viešpaties šono, nes Jis yra kupinas gailestingumo. Taigi Dievo gailestingumas yra mano nuopelnas. Tad jei Dievo gailestingumas yra didis (Ps 119, 156), ir mano nuopelnai bus gausūs. O mano teisumas? Viešpatie, prisimenu tik Tavo teisumą. Jis irgi yra mano, nes Tu esi Dievo teisumas man.“ Tai paprasčiausias ir aiškiausias dalykas Naujajame Testamente, bet labai sunkiai atrandamas! Dažniausiai jis atrandamas pabaigoje, o ne dvasinio gyvenimo pradžioje. Tai klausimas, ar pasakysi Dievui „Taip“. Dievas sukūrė žmogų laisvą, kad žmogus galėtų laisvai priimti gyvenimą, malonę ir save kaip Dievo malonės ir meilės paveldėtoją. Dievas laukė iš žmogaus „taip“, deja, išgirdo „ne“. Tada Dievas pasiūlė žmogui antrą galimybę: Kristų kaip atpirkimą. Jis klausia žmogaus: „Ar gyvensi Jo malonėje, Jame?“ Tikėti, vadinasi, atsakyti „taip“. Taip tampi nauju kūriniu.

Dievas žvelgia į savo kūriniją ir mato, kad tai vėl „labai gera“ dėl Kristaus, Jo Sūnaus, aukos. Žmogaus gyrimasis pašalintas, bet jis vis tiek gali girtis: girtis Viešpačiu (plg. 1 Kor 1, 31). Argi gali būti didesnis gyrimasis nei šis? Kas gi bus toks kvailas, kad šią priežastį girtis išmainys į gyrimąsi savo teisumu? Verčiau mes girsimės Tavimi, Viešpatie. Amžinai!

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.