Straipsniai

KAI MELDIESI
Per gavėnią vieni kitus pakylėjame

Melsdamiesi niekada nesame vieniši. Pats Jėzus meldžiasi su mumis. Mūsų valioje ištvermingai melstis, o Dievo galioje – išklausyti ir atsiliepti. Šv. Augustinas sakė: „Ar nori, kad tavo malda kiltų Dievo link? Tad duok jai du sparnus: pasninką ir išmaldą.“

DIEVAS, KURIS ATSIMENA
Velykos įrodo, kad Jėzus niekada mūsų neapleis

Mes prisimename blogus dalykus ir pamirštame gerus, o Dievas pamiršta, kas buvo bloga, ir prisimena tai, kas gera. Jis pamiršta mūsų nuodėmes, bet nepamiršta mūsų klusnumo ir ištikimybės. Dievui atsiminti tolygu veikti. Jis darbuojasi atmindamas tai, kas yra gero mumyse, ir drąsina mus elgtis taip, kaip Jis.

AR NEPRISIMENI?
Prisiminkime Jėzų, taip patirsime Jo ramybę

Atmindami Jėzaus žodžius, Jo stebuklus ir svarbiausia – Jo kančią, mirtį ir prisikėlimą – tampame pajėgūs Juo tikėti. Atminti – tai tikėti ir pasitikėti. Atminti – tai leistis Dievo guodžiamam ir maitinamam.

MANO ATMINIMUI
Jėzus atveria mūsų akis

Pats svarbiausias šventinis valgymas yra Mišios, juk nėra įvykio, vertesnio švęsti, kaip Jėzaus mirtis ir prisikėlimas. Kai tik švenčiame Mišias, Jį atmename, Jis ateina ir būna su mumis. Jėzus pripildo mus savo gyvybės meilės, moko mus, guodžia ir drąsina, netgi daro stebuklų tarp mūsų. Šiame šventajame valgyje randame šaltinį ir viršūnę viso to, ką Dievas mums norėjo duoti, tereikia atsiminti ir tikėti.