Meditacijos
Sekmadienis, gegužės 1
Dievo Gailestingumo šventė
Ps 118, 2–4. 13–15. 22–24
Ši diena yra paženklinta dvejopa malone: šiandien ne tik švenčiame Dievo Gailestingumo šventę, bet ir prisimename popiežių Joną Paulių II, kuris kaip tik dabar Romoje skelbiamas palaimintuoju. Ta proga siūlome ištraukas iš Jono Pauliaus II pamokslo, pasakyto 1978 m. spalio 22-ąją, jo inauguracijos dieną. Tegul jo žodžiai, jo dvasia ir jo meilė Jėzui mus visus įkvepia!
„Dar kartą išgirskime ir įsiklausykime į šiuos žodžius: „Tu esi Mesijas,gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16, 16). Taip, broliai, sūnūs ir dukterys, pirmiausia į šiuos žodžius. Jų turinys mums atskleidžia Gyvojo Dievo slėpinį... Jis – amžinas, neperprantamas, neišreiškiamas priartėjo prie mūsų Jėzuje Kristuje, vienatiniame Dievo Sūnuje, gimusiame Betliejaus tvartelyje iš Mergelės Marijos.
Visi, kurie vis dar ieškote Dievo, kurie jau turite neįkainojamą tikėjimo dovaną ir kuriuos kankina abejonės, dar kartą... įsiklausykite į Simono Petro žodžius... Broliai ir seserys, nebijokite įsileisti Kristų ir priimti Jo galią... plačiai atverkite Jam duris... Kristus pažįsta žmogų. Tik Jis pažįsta. Taip dažnai šiandienis žmogus nežino, kas jo viduje, jo mintyse ir širdyje. Nežino, kokia jo gyvenimo čia, žemėje, prasmė. Jis apniktas abejonių, vedančių į visišką neviltį. Todėl prašome ir su pasitikėjimu nuolankiai maldaujame – tegul Kristus kalba žmogui, nes tik Jis turi amžinojo gyvenimo žodžius.“
Štai ką palaimintasis popiežius sako enciklikoje apie Dievo gailestingumą: „Beribis yra [Tėvo] pasirengimas atleisti ir atleidimo galia, nuolat tekanti iš neapsakomos kainos Sūnaus aukos. Jokia žmogaus nuodėmė šios galios neviršija ir neapriboja. Apriboti ją gali tik žmogaus geros valios stoka, noro atsiversti ir atgailoti stoka.“
Dėkoju, Viešpatie, už palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimą! Mus, švenčiančius Tavo gailestingumą, pripildyk savosios vilties. Padėk mums nebijoti!
Apd 2, 42–47; 1 Pt 1, 3–9; Jn 20, 19–31
Pirmadienis, gegužės 2
Jn 3, 1–8
Nesistebėk (Jn 3, 7).
Tačiau Nikodemas stebėjosi! Jėzus jam pasakė, kad norint regėti Dievo karalystę reikia „atgimti iš aukštybių“. Jėzus kalbėjo ne apie fizinį gimimą, kaip manė Nikodemas, bet apie dvasinį.
Ir mums sunku suvokti, ką reiškia atgimimas iš aukštybių. Juk pasaulis, kuriame gyvename, pasikliauja fiziniais pojūčiais – regėjimu, lytėjimu, skoniu, garsu ir uosle. Jėzus atėjo atgaivinti mūsų dvasinių pojūčių, kad Jį „matytume“ ir „liestume“ daug giliau. Jis atėjo, kad išmokytų eiti pasikliaujant ne tik regėjimu, bet ir tikėjimu.
Taigi, ką reiškia „gimti iš Dvasios“? Daug ką! Pirmiausia, gimdami iš Dvasios, tampame Jos indais. Tai reiškia, kad mumyse gyvena Šventoji Dvasia nuolat drąsindama, atskleisdama nusižengimus, pripildydama ramybės ir ragindama vykdyti Jo valią. Tai reiškia, kad galime leistis vedami Dvasios, o ne mūsų netyrų troškimų ir norų.
Antra, gimdami iš Dvasios, pradedame mąstyti kaip Kristus arba įgauname „Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16). Kad užgauti nepyktume, nekerštautume ir nenešiotume kartėlio, Dvasia moko žvelgti į mūsų skriaudėją kaip į mylimą Dievo kūrinį. Ji mus moko greitai atleisti, aiškiau skirti gėrį nuo blogio ir tarnauti kitiems nelaukiant, kol mums bus patarnauta. Galiausiai, gimdami iš Dvasios, tampame kiek kitokie, bent jau šio pasaulio akyse! Nikodemas Jėzuje įžvelgė kažką neįprasto. Stebuklus? Ramybę? O gal tai, kaip Jėzaus žodžiai aidėjo jo širdyje? Bet kuriuo atveju galime būti įsitikinę – kai atsiversime Dvasios veikimui, žmonės mumyse pastebės kažką neįprasto ir susidomės. Jie matys, kad gyvename pagal kitokias tiesas, ir tai matydami priims gerąją Kristaus naujieną daug nuoširdžiau. Visos dvasinės dovanos, kurias turime, kyla iš Šventosios Dvasios. Be Jos pagalbos negalime melstis, trokšti Dievo, mylėti Jį tikra meile. Visas mūsų dvasinis grožis ir gėris yra Jo dovana.
Viešpatie, dėkoju Tau už visas dvasines dovanas, kurias man suteikei, atverk mano sielos akis. Šventoji Dvasia, man reikia Tavęs.
Apd 4, 23–31; Ps 2, 1–3. 9
Antradienis, gegužės 3
Apaštalai Pilypas ir Jokūbas
1 Kor 15, 1–8
Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs (1 Kor 15, 3).
Ar kada susimąstėte, koks gilus būtų jūsų tikėjimas, jei jums būtų tekusi laimė gyventi apaštalų gyvenamuoju laikotarpiu? Vaikščiodami su Jėzumi, klausydami Jo kalbų ir regėdami Jį darant stebuklus, tikrai išlaikytume gyvą tikėjimą!
Tačiau apaštalams, taip pat ir Pilypui bei Jokūbui, nebuvo lengva. Taip, jie matė ir girdėjo Jėzų, tačiau Dievas jų nekvietė atpasakoti faktų ar istorijos. Jie turėjo priimti, suvokti ir gebėti paaiškinti, kodėl tie faktai mums tokie svarbūs. Ir nors apaštalai ir gyveno su Jėzumi, kartais visai Jo nesuprasdavo (plg. Jn 14, 8–9). Nepakako tik paliudyti, kad Jėzus gydė ar kad prisikėlė iš numirusių. Jie turėjo skelbti, kaip Jėzaus gydymai atskleidė Jo galią ir parodė Jį esant Mesiją, suvokti ir skelbti, kaip Jo prisikėlimas išlaisvino mus iš nuodėmės ir mirties!
Netgi galime sakyti, kad mums geriau nei apaštalams. Paveldėjome du tūkstančius metų istorijos, teologijos ir šventumo, į kuriuos galime gilintis. Knygų lentynos lūžta nuo komentarų, Biblijos aiškinimų ir kitų naudingų šaltinių. Ir tai dar ne viskas – galime Jėzų girdėti, pajausti ir paliesti daug giliau: sakramentuose, maldoje, Šventajame Rašte ir meile paremtuose santykiuose, kylančiuose iš Dievo.
Mes išties palaiminti! Mus pasiekęs apaštalų liudijimas nėra tik istorinė informacija. Jie mums perdavė gyvenimo žodžius! Jėzus pasilenkia ir prisiliečia prie mūsų taip, kad Jo tiesa prasiskverbia į širdis ir keičia gyvenimą! Juk kiekvienas galėtume prisiminti akimirkas, kai mūsų tikėjimas buvo sujudintas ir sustiprintas šventųjų Mišių metu, po išpažinties, perskaičius ir suvokus Šventojo Rašto ištrauką arba ištiesus kam nors pagalbos ranką.
Jėzus duoda daug daugiau. Prašykite, kad šiandien Jis vėl jus paliestų. Kvieskite Jį uždegti jus tikėjimu ir įgalinti juo dalytis su kitais. Būkite kaip Pilypas ir Jokūbas – perduokite, ką esate gavę!
Dėkoju, Viešpatie, kad padarei mane Tavo tiesos liudininku. Dėkoju, kad palieti mano širdį ir atgaivini manyje tiesą.
Ps 19, 2–5; Jn 14, 6–14
Trečiadienis, gegužės 4
Jn 3, 16–21
Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą (Jn 3, 19).
Iš pradžių Nikodemui šviesa buvo per ryški. Kai pirmąsyk sutinkame jį Jono evangelijoje, jis ateina pas Jėzų nakčia, tarsi koks seklys. Jėzus domino fariziejų Nikodemą, tačiau jis vengė būti viešai matomas drauge su šiuo mokytoju iš Galilėjos. Jėzus – šviesa – atėjo į šį pasaulį, bet Nikodemas dar nebuvo pasirengęs žengti į šviesą. Galime tik spėlioti kodėl. Gal bijojo permainų, o gal buvo susirūpinęs, kokia bus jo bičiulių fariziejų reakcija.
Tačiau iš lėto ir užtikrintai žydų mokytojas jį apšvietė. Ir kai Izraelio vadai norėjo Jėzų suimti, Nikodemas Jį viešai gynė: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ (Jn 7, 51). Po Jėzaus nukryžiavimo jis drąsiai atėjo nešinas brangiais tepalais, kad paruoštų Jėzaus kūną laidojimui. Jis ėjo į šviesą! Šventoji Dvasia, veikianti jo širdyje, laisvino Nikodemą iš baimės.
Nikodemo pavyzdys mums parodo, kad niekad nevėlu eiti link Viešpaties. Kartais dvejojame, ar žengti į šviesą, ypač jei tai reiškia išpažinti nuodėmes. Kartais jaučiamės saugesni eidami pas Jėzų nakčia, atsargia širdimi. Tai gerai, nes vis dėlto einame link šviesos, nors ir mažais žingsneliais. Juk ir Nikodemas taip ėjo, o galiausiai jam teko garbė patarnauti Kristaus kūną laidojant – kūną, kuris po trijų dienų garbingai prisikels!
Sutelkite drąsą dar labiau priartėti prie Kristaus šviesos. Nesigėdykite dėl praeityje padarytų nuodėmių. Nuneškite ir atiduokite jas Jėzui prašydami, kad jus išlaisvintų. Tegul Jo malonės šviesa ištirpdo kaltę ir pripildo jus džiaugsmo ir ramybės, teparodo Jis jums laisvę, laimėtą ant kryžiaus. Gal šiek tiek užtruks, kaip Nikodemui, bet šiuo Velykų laikotarpiu mes visi galime tapti naujais kūriniais!
Dėkoju, Jėzau, kad mano gyvenimą apšvieti savo tiesa ir meile. Dėkoju Tau už laisvės dovaną, padėk man visada vaikščioti Tavo tiesos šviesoje.
Apd 5, 17–26; Ps 34, 2–9
Ketvirtadienis, gegužės 5
Apd 5, 27–33
Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių (Apd 5, 29).
Detektyviniuose kino filmuose dažna scena, kai pakviestas liudyti liudininkas sako: „Žinau, ką mačiau!“ Tuomet kaltinamojo advokatas daro viską, kad įrodytų, jog liudininkas klysta. Žmogaus atmintis turi trūkumų, ir liudininkas gali klysti, o jo liudijimas – pasmerkti nekaltą žmogų. Tačiau labai sunku įtikinti mačiusįjį savo akimis, kad tai, ką jis matė, yra netiesa!
Apaštalai, kaip skaitome šiandienos skaitinyje, stovintys priešais teismo tarybą kaip tik ir buvo tokie liudininkai. Jiems buvo įsakyta liautis kalbėjus apie Jėzų, bet jie neketino paklusti. Viską palikę, sekė paskui Jėzų. Apaštalai žinojo, kas Jis toks ir kodėl atėjo. Jie girdėjo apie Jėzaus nukryžiavimą, o vėliau išvydo Jį gyvą! Taigi niekas negalėjo jų įtikinti liautis skleidus Gerąją Naujieną.
O mes? Nebuvome prisikėlimo liudininkai. Nematėme Jėzaus savo akimis. Kas gi mumis tikės? Daugelis. Mes turime už mus kalbantį liudininką – Šventąją Dvasią. Ji paliudija Evangelijos tiesą ir atskleidžia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Ji ateina paliudyti „mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (plg. Rom 8, 16). Šventoji Dvasia yra patikimas liudytojas! Apaštalai tesimo taryboje tai drąsiai patvirtina: „Ir mes esame tų įvykių liudytojai, taip pat ir Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė jo klausantiems“ (Apd 5, 32). Galime prašyti Šventosios Dvasios, kad atvertų mūsų širdžių akis ir mes matytume Jėzų. Skelbdami Evangeliją, neprivalome pasikliauti tik savo iškalba ar išmintimi, verčiau atsipalaiduokime ir dalykimės patirtimi, ką Viešpats daro mūsų gyvenime.
Tegul Šventoji Dvasia rūpinasi jūsų galia, tegul per jus atskleidžia savo buvimą. Nebijokite tarti Jėzaus vardo, nes Jis visuomet su jumis, o Jo meilė išjudina kalnus! Atiduokime Jėzui kiekvieną pasipriešinimą, baimę, abejonę, kurie griauna pasitikėjimą Jo meile.
Ateik, Šventoji Dvasia, ir padaryk mane Tavo malonės indu. Mokyk mane liudyti Jėzų taip, kad tas liudijimas uždegtų žmonių širdis.
Ps 34, 2. 9. 17–29; Jn 3, 31–36
Penktadienis, gegužės 6
Jn 6, 1–15
Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus (Jn 6, 2).
Praėjusį spalį jauna mergina Hana išgirdo baisiausią savo gyvenime žinią: gydytojai diagnozavo vėlyvosios stadijos kiaušidžių vėžį, išplitusį į kepenis ir plaučius. Jie merginą perspėjo, jog ji gali nesulaukti Kalėdų. Tai buvo mirties nuosprendis. Tačiau palaikoma savo draugų Hana neprarado vilties, kad Dievas ją gali išgydyti. Jie meldėsi... ir meldėsi... ir meldėsi. Praėjus mėnesiui po vietos ligoninėje gauto gydymo kurso, gydytojai apstulbo Hanos organuose neberadę ligos pėdsakų! Neturėdami reikiamos aparatūros, jie išsiuntė merginą ištirti į didesnę ligoninę, kur buvo nustatyta, kad ir jos kraujyje nėra vėžinių ląstelių! Ji visiškai pasveiko!
Šiandienos evangelija pasakoja, kaip Jėzų sekusi minia stebėjosi panašiais stebuklais: ligonių gydymu, demonų išvarymu, duonos padauginimu! Vyko neįtikėtini dalykai, traukiantys žmones artyn prie Jėzaus.
Argi stebuklai nenuostabūs? Tai nerealumo prisilietimas prie realybės – sukrečiantis ir nustebinantis! Kad ir kokie nepaprasti buvo šie stebuklai, Jėzus vadino juos „ženklais“ vedančiame į tikslą kelyje. Tikslas, kurį nurodė šie ženklai, – tai Emanuelis – Dievas su mumis! Jie mums kalba, kad Jėzus nugalėjo ligas ir nuodėmę, taip atverdamas mums dangų, kurį galime patirti čia ir dabar!
Pažvelkite į ženklus savo gyvenime. Tai nebūtinai bus kasdieniai stebuklingi pagijimai, bet Dievas, prisiartinęs kūrinijos šlovingume. Jo ranka mus paliečia, kai draugas kreipiasi į Jį maldoje. Jo atvaizdas regimas santykiuose, o prisilietimas juntamas padedant vargstantiesiems ir bejėgiams. Tiesą sakant, pasistengus Jį galima įžvelgti visur!
Dievas nori daryti didžiulius dalykus jūsų gyvenime, nes jus myli. Tai gali būti stebuklingas pagijimas. Jis gali sustiprinti jūsų drąsą skelbti Evangeliją arba suteikti gilesnę ramybę ir pasitikėjimą Juo. Prašykite... ieškokite... belskite, ir durys atsidarys!
Viešpatie Jėzau, esi mano gydytojas. Šlovinu Tave.
Apd 5, 34–42; Ps 27, 1. 4. 13–14
Šeštadienis, gegužės 7
Jn 6, 16–21
Tai aš. Nebijokite (Jn 6, 20).
Ko gi bijojo šie žvejai? Tikrai ne banguojančio ežero – tokį jį buvo matę ir anksčiau. Jonas šį atsitikimą pasakoja taip: „Nusiyrę nuo kranto dvidešimt penkias–trisdešimt stadijų, jie pamato Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties. Jie išsigando“ (Jn 6, 19). Šito mokiniai niekad nebuvo matę, todėl juos apėmė baimė. Ligų išgydymus ir demonų išvarymą jie dar galėjo suprasti, tačiau matyti, kaip gamtos jėgos neveikia Jėzaus – to jau buvo per daug. Kas tas žmogus?
Ir tik išgirdę Jėzaus balsą, žvejai nurimo. Tik išgirdę Jo žodžius, jie įžvelgė giliau nei gąsdinantis žmogaus, einančio vandeniu, siluetas ir išvydo Dievo Sūnų. Iki tol net nebuvo tikri, ar priims jį į savo valtį. Jis buvo kitoks, visiškai kitoks, ir jie nežinojo, ar gali Juo pasitikėti.
Tačiau tuomet pasigirdo Jėzaus – mokytojo ir bičiulio – balsas! Jis nebuvo iš kažkur atklydusi šmėkla ar grėsmingas jūrų dievas, nešantis kerštą ir pražūtį. Tai buvo Jėzus iš Nazareto, atėjęs jiems padėti.
Ar dažnai dvejoju kreiptis į Jėzų tam tikroje situacijoje, bijodamas to, ką Jis gali padaryti? Gal paprašys ryžtis kokiam pavojingam žingsniui, pavyzdžiui, eiti su Juo vandeniu. O gal nugalės mane, kaip nugalėjo audrą. Arba galbūt Jis ne toks, kokį maniau esant. Gal daug pavojingesnis. Galbūt. Galbūt. Galbūt.
Viduje siaučiant audrai, Jėzus kviečia: „Tai aš. Nebijokite.“ Jo žodžiai numaldo mūsų baimes. Jo žodžiai ir balsas užtikrina, kad Jam aiškus mūsų gyvenimo planas ir kad galime Juo visiškai pasikliauti. Tai Jis vairuoja mūsų gyvenimo valtį. Svarbu, kad leistume Jam tai daryti.
Pasistenkite šiandien išgirsti Jėzų. Net jei kažkas kelia nerimą, baugina ar jaudina – nutildykite mintis, ir tegul Viešpaties balsas teikia ramybę. Nustebsite, kaip greitai ir saugiai persikelsite į kitą krantą!
Viešpatie, visą žemę pripildai savo gerumo. Padėk pasitikėti Tavimi. Ateik į mano širdį ir kalbėk ramybės žodžius. Jėzau, patikiu Tau savo gyvenimo valtį, nes Tu esi mano VIEŠPATS.
Apd 6, 1–7; Ps 33, 1–2. 4–5. 18–19
