Meditacijos
Penktadienis, liepos 1
Švenčiausioji Jėzaus Širdis
Mt 11, 25–30
Švenčiausioji Širdis yra meilės bedugnė, patenkinanti visas mūsų reikmes (šv. Margarita Marija Alacoque).
Dauguma liturginių švenčių – Kalėdos, Velykos, Atsimainymas, Dangun Žengimas, Sekminės – susijusios su mūsų Viešpaties gyvenimu. Kai kuriomis šventėmis – pavyzdžiui, Trejybės, Dievo Kūno ir Kryžiaus Išaukštinimo – minime išskirtinius mūsų tikėjimo slėpinius. Dar kitos šventės mums padeda pilnatviškiau suprasti, koks yra Jėzus. Ir Dievo Gailestingumo sekmadienis, ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventė primena, kad Viešpats visada mūsų laukia. Negana to, Jis eina mūsų pasitikti. Jam rūpi, kad mes patirtume Jo meilę.
Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai paplito maždaug aštuonioliktojo amžiaus pradžioje. Jau šešioliktajame amžiuje pranciškonai ir jėzuitai platino ietimi pervertos ir erškėčiais vainikuotos Jėzaus Širdies atvaizdą. Šį pamaldumą ypač paskatino Prancūzijoje gyvenusios nuolankios šventosios Margaritos Marijos Alacoque (1647–1690) regėjimai. Tuose regėjimuose Jėzus šios vienuolės prašė dėti pastangas, kad būtų imta švęsti Jo Širdies šventė. 1856 metais popiežius Pijus IX įsteigė šią šventę ir numatė, kad ji bus švenčiama penktadienį po Kristaus Kūno šventės. Tai visuotinės Bažnyčios šventė.
Šiandien minima šventė yra ir kvietimas, ir minėjimas. Jėzus mus kviečia įžengti į Jo Širdį. Jis kviečia panirti į Jo meilę ir atrasti, kad ši meilė gydo mūsų žaizdas, atgaivina viltį ir apsaugo nuo baimės. Jėzus kviečia iš naujo atrasti, kokia stipri ir galinga Jo meilė. Jo meilės niekas neužgesins ir neišsklaidys. Niekas, nei mūsų nevertumas, nei nuodėmės!
Tad nedelsdami atsiliepkime į Jėzaus kvietimą. Pažvelkime į Jo Širdį. Jo meilė srūva į mus ir pakyli mus iki dangaus. Ateikime pas Jį, ir Jis mus atgaivins. Jo Širdies žaizdos mus išgydys. Jame slypi mūsų viltis. Tad ateikime pas Jį visi, kurie vargstame ir esame prislėgti.
Jėzau, suminkštink mano širdį, kad ji taptų tokia, kaip Tavo!
Įst 7, 6–11; Ps 103, 1–4. 6–8. 10; 1 Jn 4, 7–16
Šeštadienis, liepos 2
Nekalčiausioji Marijos Širdis
Lk 2, 41–51
Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 51).
Istorikai teigia, kad senovėje Artimuosiuose Rytuose motinų ryšys su augančiais sūnumis buvo labai glaudus. Galbūt tai paaiškina, kodėl Marija, o ne Juozapas kalbasi su Šventykloje po kelias dienas trukusių nerimastingų ieškojimų atrastu Jėzumi.
Marija, priešingai nei Rebeka, nėra nei valdinga, nei klastinga. Jos priekaištas Jėzui yra labai švelnus. O Jėzaus atsakymas, regis, itin atšiaurus. Jaunuolis drebia į akis: „Kam gi manęs ieškojote?“ Mįslingai nuskamba tolesni Jo žodžiai: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Visa tai vyksta ne slaptoje, o viešumoje, stebint Šventykloje susirinkusiems mokovams.
Kuris tėvas ar motina, senelis ar senelė nepratrūktų tokiomis aplinkybėmis? Užrietei nosį, vyruti! Pamiršai Dievo įsakymą gerbti savo tėvą ir motiną! Iš Luko evangelijos matyti, kad Marija ar Juozapas neatsikirto Jėzui, neėmė bartis, grasinti Jį nubausią, atrodo, kad žinią jie sutiko tykiai, nė garo nenuleido. Marija ne iki galo suvokiamus įvykius apmąstė tyloje ir maldoje (plg. Lk 1, 29; 2, 19. 51).
Netikėtas Marijos atliepas tėvus ir motinas moko, kaip priimti vaikų metamus iššūkius. Žinoma, mūsų vaikai nėra Jėzus. O kai jie elgiasi priešingai, nei mes tikimės ir norime, nebūtinai jie, kaip Jėzus, vykdo Dangaus Tėvo valią. Vaikams neabejotinai reikia tėvų pastabų ir pamokymų, kad jie galėtų tapti vyrais ir moterimis pagal Dievo valią. Bet sykiu jiems reikia erdvės ir laisvės, kad jie galėtų atsiliepti į Viešpaties jiems patikėtą pašaukimą.
Marija nesistengė būti svarbiausia Jėzaus gyvenime. Ji noriai, nepaisydama savo skausmo ar sumišimo, pasitraukdavo nuošalėn. Ji visur palikdavo Jėzui erdvės, pradedant Šventykla, baigiant kryžiumi. Marija yra nuolanki Dievo slėpinio akivaizdoje.
Mokykimės iš jos, ypač jei šeimoje kyla sunkumų, jei tenka kovoti. Stabtelėkime. Visa apmąstykime. Melskimės. Prašykime Dievą išminties ir akylumo, kad pastebėtume Dvasios darbuotę. Didelis ir sunkus darbas užauginti gerus, pamaldžius vaikus. Tačiau šio darbo neturime nudirbti vieni!
Marija, mūsų Motina, Tau pavedu savo šeimą ir visas šeimas, ypač tas, kurios patiria sunkumų.
Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135, 1–6
Sekmadienis, liepos 3
Rom 8, 9. 11–13
Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite (Rom 8, 13).
Kas iškyla prieš akis, išgirdus žodį „šventumas“? Galbūt išsyk iškyla Mergelės Marijos vaizdinys, tokios giedros, švelnios, romios ir mylinčios? Ar ją įsivaizduodami nuliūstate dėl savo netobulumo? Paulius šiandienos skaitinyje mus moko, kad nė vienas žmogus pats savaime netampa šventuoju. Šventumas – tai mūsų glaudaus bendradarbiavimo su malone vaisius. Beje, bendradarbiavimas reikalauja daug pastangų.
Šiandienos antrajame skaitinyje apaštalas Paulius įtikinėja mus atsisakyti bet ko, kas priešinga Viešpačiui ir Jo siūlomam gyvenimui. Turime atsisakyti „kūno darbų“, kaip antai melo, vogimo ar nešvankybių. Tačiau nuo Dievo mus gali atskirti ir dvasios tam tikros nuostatos: prietaringumas, apmaudas, kito teisimas, pasipūtimas. Paulius mums pažada, kad vos tik pasmerksime šias nuodėmes myriop, kai tik nuo jų nusisuksime ir nebeleisime joms kištis į mūsų gyvenimą, tapsime šventi.
Kokia čia paslaptis? Paulius mus ragina atstumti nuodėmę Dievo Dvasios galia. Jo patirtis parodė, kad vien žmogiškųjų pastangų negana taip trokštamam šventumui pasiekti. Jam prireikė tokios pagalbos, kokią vienas Dievas tegali suteikti. Ir mes niekaip neišsiversime be Dievo pagalbos.
Todėl įpraskime kasdien kuo dažniau melstis Šventajai Dvasiai. Melskime Dvasią dieviškosios galios, kad gebėtume tvirtai ištarti nuodėmei „ne“, o Kristui – „taip“. Atkreipkime dėmesį į Dvasios paraginimus, paskatas. Ji visada kalba, mums telieka išmokti įsiklausyti į savo sąžinę, į Šventąjį Raštą, į mylimųjų žodžius, netgi mintis, netikėtai šovusias į galvą. Šventoji Dvasia yra su mumis. Ji trokšta mus padaryti šventus!
Nuženk, Šventoji Dvasia, į mano širdį. Savo malone perkeisk mano mintis, ketinimus ir veiksmus, kad nebevergaučiau nuodėmei, bet tapčiau drąsiu Dievo šventuoju.
Zch 9, 9–10; Ps 145, 1–2. 8–11. 13–14; Mt 11, 25–30
Pirmadienis, liepos 4
Mt 9, 18–26
Garsas apie tai pasklido po visą aną kraštą (Mt 9, 26).
Jėzau, kodėl Tu valgai drauge su muitininkais ir nusidėjėliais? Jėzau, kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja? Jėzau, ateik, uždėk ant mano dukrelės ranką, ir ji atgis. Jei tik palytėčiau Jėzaus drabužį, išgyčiau.
Fariziejai provokavo Jėzų. Jono mokiniai laukė paaiškinimo. Moteris troško pasveikti. Tėvas norėjo, kad dukrelė vėl būtų gyva sveika. Gedėtojai šaipėsi iš Jo. Triukšmas. Minia. Klausimai. Sąmyšis. Kaip Jėzus gebėjo išlikti susikaupęs ir ramus tokioje sumaištyje?
Viena žinome tikrai: tai ne tokia paslaptis, kurios Jėzus nenorėtų atskleisti. Priešingai, Jis nori, kad ir mes būtume ramūs. Jėzus mus moko, kaip ir Jis, gyventi „Aukščiausiojo pastogėje“ (Ps 91, 1). Jis pasirūpindavo pabūti vienumoje su Tėvu. Kartkartėmis pasitraukdavo į nuošalią vietą, kad negirdėtų nepaliaujamų prašymų ir maldavimų, kad nebūtų mygiamas. Atsiribojęs nuo visko klausydavosi savo Tėvo. Jėzus klausė, siekė išminties ir visa darė, kad išgirstų Tėvo mintis bei troškimus.
Ir mes taip galime. Klauskime ir pasitikėdami laukime: Šventoji Dvasia įrašys savo atsakymą širdyje ir prote. Skaitykime Šventąjį Raštą, prašydami Dievą per Rašto žodį leisti mums pažinti Jo Širdį. Arba melsdamiesi tiesiog tyliai pasėdėkime Dievo artumoje, tarsi Jo glėbyje. Visą nerimą, baimę, būtinus darbus maldos metu pamirškime. Minutėlę paliaukime prašę, maldavę, užtarę. Tiesiog klausykimės. Tarsi paukštukai slėpkimės po Dievo sparnais. Viešpaties artumoje kasdien pabūkime bent dešimt minučių. Ir pamatysime, kaip viskas ims keistis.
Šiandienos psalmėje Dievas duoda mums tvirtą pažadą: „Kas mane myli, tą gelbėsiu, – saugosiu jį, nes jis žino mano vardą. Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu“ (Ps 91, 14–15). Tai Dievo pažadas kiekvienam iš mūsų. Viešpats padeda ramiai išgyventi daugybę sudėtingų, sunkių, painių situacijų. Be abejo, šito reikia išmokti, ir ne visada tai pavyks puikiai. Bet juo daugiau laiko praleisime Dievo Artumoje, juo viską ištverti bus lengviau.
Tėve, šiandien noriu pabūti mažu paukštuku po Tavo sparnais. Sustiprink mane, padėk man nugyventi šią dieną taikoje ir ramybėje. Padėk vykdyti Tavo valią.
Pr 28, 10–22; Ps 91, 1–4. 14–15
Antradienis, liepos 5
Pr 32, 23–33
Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi (Pr 32, 27).
Jokūbas keliavo namo. Namie jis seniai bebuvo. Gyvendamas pas dėdę vedė dvi moteris, susilaukė vienuolikos vaikų, užgyveno didžiulę kaimenę avių. Tačiau keliaujant namo jo neapleido mintys, kad jam reikia pasisaugoti vyresniojo brolio Esavo, mat jis klasta perėmė šiam skirtą tėvo palaiminimą. Sužinojęs, kad Esavas iškeliavo jo pasitikti, Jokūbas nejuokais išsigando.
Jokūbas daro viską, kad tik apsaugotų savo turtą ir numaldytų brolio pyktį. Jis perpus padalija savo palydą, šeimyną paslepia saugioje vietoje. Broliui dovanų pasiunčia kelias bandas avių. Maldauja Dievą apsaugos. Tačiau Jokūbui vis tiek baisu ir susitikimo su broliu jis visiškai nelaukia.
Visa pasikeičia pernakt. Jokūbas susitinka prašalaitį ir su juo grumiasi visą naktį. Grumtynių įkarštyje jis susivokia, kad tai angelas, o ne paprastas žmogus, todėl pareikalauja jį palaiminti. Nepažįstamasis Jokūbą sužeidžia, tačiau galiausiai palaimina, suteikia jam naują vardą ir dovanoja naują pažadą visai tautai.
Jokūbo palaiminimas išsipildė su kaupu. Susitikimas su Esavu buvo visai kitoks, negu jis tikėjosi. Visa buvo atleista, nes Esavas netroško atkeršyti broliui.
Per grumtynes išnarinta šlaunis Jokūbui nuolat priminė susitikimą su Dievu. Jis suprato, kad Dievo palaiminimo nenusipirksi ir nepasivogsi, kaip kad jis nuvogė pirmagimio teisę. Dievas laimina tuos, kurie trokšta Jo palaiminimo, kurie siekdami palaiminimo nebijo susigrumti su Juo, kurie, nors atkakliai laikosi savo kelio, noriai leidžiasi Dievo taisomi, atsiliepia į Jo metamus iššūkius. Jokūbas suvokė, kad susitikti su Esavu jis turi ateiti Dievo palaimintas. Be palaiminimo – jis tikras vargšas. Nuvokdamas savo varganumą jis ryžosi dėl Dievo palaiminimo kovoti.
Ar dažnai patenkame į keblią padėtį? Turėti planų – puiku, tačiau visada verta ištirti Dievo valią bet kuriuo klausimu. Susiimkime su Dievu, kad įveiktume sunkumus ir keblumus. Išsakykime Dievui visa, kas kirba širdyje, atiduokime Jam visas nuoskaudas. Leiskime Jam prisiliesti ir mus perkeisti. Priimkime Jo palaiminimą, pranokstantį bet kokius mūsų lūkesčius.
Dieve, ištirk mano širdį. Trokštu Tavo palaiminimo.
Ps 17, 1–3. 6–8. 15; Mt 9, 32–38
Trečiadienis, liepos 6
Mt 10, 1–7
Nenuklyskite pas pagonis (Mt 10, 5).
Jėzus, išlydėdamas apaštalus į pirmąją misiją, prisakė lankyti tiktai „pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 10, 5–6). Nors Jėzus atėjo gelbėti visos žmonijos, Jis ypač mylėjo Izraelį, savąją tautą, nes ji buvo Dievo išrinktoji. Jėzus žinojo, kad visi Izraelio istorijos įvykiai vienaip ar kitaip vedė į Jo atėjimą, o Jis pats troško įvykdyti visus izraeliečiams skirtus Dievo pažadus.
Jėzus apaštalus pirmiausia siuntė pas savąją tautą ir dėl kitos priežasties. Pradedančiajam išmokti evangelizuoti geriausia apaštalaujant tarp savo tikėjimo brolių ir seserų. Juk jie užaugo laikydamiesi tokių pačių apeigų ir papročių, todėl žinojo, nuo ko pradėti. Tikriausiai buvo išmintinga apaštalų iš pat pradžių neįpainioti į pagonių religijos ir filosofijos raizgalynę. Jie galėjo susitelkti ties Evangelijos skelbimo esme.
Ir mums, kaip apaštalams, geriausia pradėti evangelizuoti savo aplinkoje, savo šeimoje ar bendruomenėje, tarp žmonių, kuriuos puikiai pažįstame. Pasak apaštalo Pauliaus, Dievas trokšta, kad darytume gera visiems, „o ypač tikėjimo namiškiams“ (Gal 6, 10). Misija tarp artimųjų prilygsta misijai užu tūkstančių kilometrų tarp nepažįstamųjų. O galgi ji net ir svarbesnė. Jei mes neatnešime į savo namus Evangelijos šviesos, kas jos atneš? Jei mūsų kaimynas neatras Jėzaus mumyse, kur dar jam ieškoti?
Žinoma, visada lengviau evangelizuoti nepažįstamus žmones, nes šeima ir draugai pernelyg gerai mus pažįsta, žino mūsų silpnybes. Tegu tai jūsų negąsdina. Galbūt nerasite itin įtikinamų žodžių. Galbūt jūsų liudijimas nebus labai sklandus. Bet jums ir nereikia būti tobulam. Jūs esate bendrakeleivis, turįs vertingą žemėlapį. Jūs kviečiate ir kitus žvilgterėti į tą žemėlapį, nurodantį tikrąjį Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Tad šiandien atverkime širdis Šventajai Dvasiai ir dalykime savo širdies turtus.
Jėzau, padėk man nepraleisti nė menkiausios progos skelbti Tavo Evangeliją. Suteik man malonės, kad gebėčiau pasidalyti Tavo meile su man brangiausiais žmonėmis.
Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17–24; Ps 33, 2–3. 10–11. 18–19
Ketvirtadienis, liepos 7
Pr 44, 18–21. 23–29; 45, 1–5
Prašom prieiti arčiau prie manęs. <...> Aš jūsų brolis Juozapas (Pr 45, 4).
Brolių atstumtas ir parduotas vergijon Juozapas tapo Egipto krašto valdytoju, o galiausiai savo šeimos gelbėtoju. Juozapo broliai, taip stengęsi jo atsikratyti, vėliau sužinojo, kad tai Juozapas juos išgelbėjo nuo mirties. Juozapo gerumas broliams, skubėjimas jų gelbėti yra Jėzaus, mūsų Brolio, gerumo mums pirmavaizdis.
Juozapas yra Jėzaus pirmavaizdis, o mes galime tapatintis su Juozapo broliais, juk kartkarčiais elgiamės kaip jie. Argi niekada nenorėjome „atsikratyti“ Jėzaus? Juk kartais nustumiame Jį į šoną, kad galėtume pasielgti pagal savo norus. Manome, kad Jėzus mums trukdo. Atskiriame Jį nuo savo gyvenimo, vildamiesi užslopinti Jo balsą ir norėdami nepaisyti Jo valios.
Koks Jėzaus atsakas į tokį mūsų savanaudiškumą? Kaip ir Juozapo, taip ir Jo skausmą, pyktį ar net norą atkeršyti pateisintume. Bet Jėzus, kaip ir Juozapas, užuot pykęs, niršęs ir už bloga atmokėjęs blogu, apkabina mus atleisdamas ir siūlydamas savo draugystę, kviesdamas į savo artumą.
Būtent tokį Dievo gailestingumą patiriame per Susitaikinimo sakramentą. Kai išpažįstame ir apgailime nuodėmes savo Broliui, Jis mums atleidžia ir atkuria mus naujam gyvenimui. Ta akimirka, kai broliai suvokė, jog Juozapas atleido ir trokšta juos apkabinti, buvo tokia išlaisvinanti! Panašiai Jėzus drąsina mus išpažinti savo nuodėmes, kad išgirstume Jo kvietimą prieiti ir Jį apkabinti. Išpažintyje praeitis tampa nebesvarbi. Ir Juozapas pamiršo visas praeities nuoskaudas. Svarbiausia tampa malonės akimirka, akimirka, kai galime sugrįžti pas Jėzų.
Tad ko laukiame? Nesiduokime kamuojami kaltės ar gėdos. Susitaikykime su Broliu Jėzumi šiandien, kad tuojau pat galėtume Jį apkabinti.
Jėzau, mane stulbina beribis Tavo gailestingumas. Kaip kad Juozapas atleido savo broliams, taip Tu atleisi man. Ačiū, kad esi mano Brolis, kviečiantis priglusti prie Tavo Širdies. Pasitikiu Tavimi.
Ps 105, 16–21; Mt 10, 7–15
