ŽODIS tarp mūsų

DŽIAUGSMO PASLAPTIS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2014
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 4
Šventasis Pranciškus Asyžietis mus moko džiaugtis

Tėvas John Bohrer ir Joseph Stoutzenberger

Džiaugsmas – antrasis iš dvylikos Šventosios Dvasios vaisių, jis minimas išsyk po meilės (plg. Gal 5, 22). Skaitydami šventųjų gyvenimus dažniausiai įsidėmime, kokio ryžto, tvirtumo jiems reikėjo, kiek liūdesio ir kančių jiems teko ištverti. Tačiau, laimė, iš šventųjų galime pasimokyti ir džiaugsmo bei juoko. Pilypas Neris buvo apdovanotas puikiu humoro jausmu. Teresė Avilietė sakydavo: „Dieve, gelbėk mus nuo surūgusio veido šventųjų“ ir įtraukdavo seseris karmelites į šokį.

Vienas iš džiaugsmingų ir mėgstančių juoktis šventųjų – Pranciškus Asyžietis. Jis, atrodo, visą gyvenimą spinduliavo džiaugsmu. Džiaugsmas buvo bene pats žaviausias jo būdo bruožas. Žinoma, Pranciškus prilygsta kitiems šventiesiems ryžtingumu, apsisprendimo jėga, jis ne ką mažiau nei jie, jei ne daugiau, kentėjo, tačiau nekyla net abejonė, kad jis patyrė ir perteikė tą džiaugsmą, kurį šventasis Paulius vadina Dievo valia Kristuje Jėzuje (plg. 1 Tes 5, 18). Jo linksmasis būrys keliaudavo dainuodamas, giedodamas, nepaisydamas nepriteklių ir vargo, o gal toks džiugus kaip tik dėl jų. Šaltiniuose, pasakojančiuose apie pirmųjų pranciškonų gyvenimą, sakoma, kad broliai stengdavosi susiturėti, jog susitikę neprapliuptų juoku.

Pamokslaudamas apie atgailą Pranciškus niekada negrasindavo nelaimėmis, negąsdindavo ugnimi ir siera. Veikiau kviesdavo žmones prisidėti prie to džiaugsmo, kurį jis pats patyrė. Pasak jo, nerasime nei ramybės, nei tikro džiaugsmo, kol neatgailosime.

Tobulo džiaugsmo paradoksas

Per savo gyvenimą Pranciškus labai daug kentėjo – ir fiziškai, ir emociškai. Bet jis gebėjo įžvelgti tiesioginį ryšį tarp savo kentėjimų ir džiaugsmo. Jis suvokė, kad kančia kyla iš savanaudiškumo: iš prisirišimo prie savęs ir tokių nuostatų bei elgsenos, kurios kursto mūsų puikybę, skatina mus pūstis. Pranciškus žinojo, kad liausimės kankinęsi tik tada, jei atsisakysime egoistinių prisirišimų. Jis atrado džiaugsmą atsisakydamas savęs, netgi apiplėšdamas save. Štai kaip jis broliui Leonui aprašė „tobulą džiaugsmą“.

Įsivaizduok, kad visi didžiųjų Europos universitetų profesoriai prisidėjo prie brolių. Ar tai nebūtų priežastis tobulam džiaugsmui? Ne. O jei visi pasaulio vyskupai ir karaliai taptų pranciškonų brolijos nariais? Bet ir tai nebūtų tikrasis džiaugsmas. O jei broliai nukeliautų į nekrikščionių žemes ir atverstų visus netikinčiuosius į Kristų? Ir tai nebūtų tikrasis džiaugsmas. Galiausiai, jei pats Pranciškus turėtų gydymo dovaną ir gebėtų įkvėpti žmones darydamas didžius stebuklus? Ir vėl tai nebūtų tobulas džiaugsmas.

Tad kas yra tikrasis džiaugsmas? Pasiklausykime vaizdingų ir galingų paties Pranciškaus žodžių.

„Sugrįžtu iš Perudžos ir atvykstu čia [į Porciunkulę, kur pradėjo kurtis Pranciškus ir jo broliai] nakties tamsoje; žiema, esu purvinas ir toks sušalęs, kad varvekliai kabo nuo mano abito kraštų; jie sukapojo man kojas ir iš žaizdų sunkiasi kraujas. Visas aptekęs purvu ir sustiręs prisiartinu prie vartų. Kurį laiką man beldus bei šaukus prieina brolis ir klausia: „Kas tu toks?“ Atsakau: „Brolis Pranciškus.“ O jis sako: „Eik šalin. Dabar netinkamas laikas vaikščioti, nebūsi įleistas.“ Kai aš primygtinai prašau, jis atsako: „Šalin, prasčioke bukagalvi, mūsų tiek daug ir mums tavęs nereikia. Tu tikrai atėjai ne pas mus šią valandą!“ O aš vėl stoviu prie durų maldaudamas: „Dėl Dievo meilės, priimkite mane šiai nakčiai.“ O jis atsiliepia: „Ne. Eik į prieglaudą ir ten prašykis.“ Sakau tau: jei buvau kantrus ir nenuliūdau, tai čia bus tobulas džiaugsmas ir tikra dorybė, ir sielos išganymas.“

Ar Pranciškus čia kalba apie tai, ką nūdien vadiname mazochizmu? O gal tai tik maldingas pasakojimas, neturintis nieko bendro su mūsų gyvenimu? Ne, jokiu būdu! Štai keli pamąstymai, padėsiantys suprasti Pranciškaus žinią ir pritaikyti ją savo gyvenime.

Jėzaus pėdomis

Pranciškus ne tik kalbėjo apie tobulą džiaugsmą, jis juo ir gyveno. Jis ne kartą šalo, brido per dumblą ir purvą, neturėjo pastogės, netgi buvo atstumtas ir išvarytas. Beje, daugelis jo brolių jį atstūmė prieš mirtį, nutarę, kad jo gyvensena yra nerealistiška. Jis buvo iškeltas į aukštumas ir drauge laikomas nebesvarbiu. Pranciškus neabejotinai jautėsi nustumtas šalin, bet tai jis kantriai priėmė.

Kartais jo širdį slėgdavo abejonės, bet jis nepaliaudavo giedojęs džiaugsmo giesmės. Jis nevertino savo tikėjimo į Dievą pagal pasiektus „rezultatus“. Pasak Pranciškaus, tikrasis tikėjimas ir tikrasis džiaugsmas reikalauja kantrybės. Jis pats atsiduodavo į Dievo rankas ir darydavo, ką galėdamas, idant vykdytų Dievo valią, o vaisius brandinti patikėdavo Dievui.

Pranciškaus apmąstymai apie tikrąjį džiaugsmą taip pat yra Jėzaus patirtis. Verbų sekmadienį Jėzus įžengė į Jeruzalę, sutiktas susižavėjusios minios džiaugsmo šūksnių. Bet per savaitę Jį apleido netgi patys artimiausi draugai, jis buvo žiauriai kankinamas ir galiausiai mirė nukryžiuotas. Būtent Jėzaus mirtis ant kryžiaus yra visiško savęs apiplėšimo akimirka ir sykiu atskleidžianti Jį kaip Dievo Sūnų (plg. Mk 15, 39). Ankstesni stebuklai ir Jo pagerbimas tebuvo įžanga. Jei pernelyg susižavėsime šiais dieviškosios galios blykstelėjimais, galime taip ir nepriimti galutinės Jėzaus žinios, neatsiskleidusios iki kryžiaus.

Paslėptas šventumas

Ir iš mūsų prašoma kantrumo bei susivaldymo, apie kuriuos kalbėjo Pranciškus. Juk joks stebuklas nėra priedanga nuo kančios. Jei tas neišvengiamas kančias suvienysime su nukryžiuotu Kristumi, kaip kad darė Pranciškus, ir mes išvysime kryžių kaip gilaus džiaugsmo ir paguodos versmę.

Pranciškus pažino džiaugsmą, jis asmeniškai patyrė Kristaus kentėjimus, Jo sielvartą, ta patirtis buvo tokia gili, kad Pranciškaus kūne įsispaudė tikrųjų Jėzaus kančios žaizdų fiziniai ženklai – stigmos. Su stigmomis ar be stigmų, bet Pranciškus vis tiek nešiojo Kristaus žaizdas iki galo gyvendamas taip, kaip Jėzus gyveno.

Nors tik keli žmonės buvo apdovanoti stigmomis, kiekvienas Kristaus mokinys kviečiamas patirti savęs dalijimo džiaugsmą ir kančią. Išties daugelis aplinkinių žmonių tai patiria tiesiog dabar, kasdien ištvermingai aukodamiesi. Tad užmiršk save. Išdalyk save. Nestabmeldžiauk sau. Skausmas ir kančios ateis, bet tai bus kryžiaus nešimo, kaip jį nešė Kristus, kančia.

Darykite tai iš meilės

Pranciškus gerai pažino tokį skausmą ir tokią kančią, kuri kyla iš pasinėrimo į gyvenimą ir visiško savęs atidavimo. Su džiaugsmingu atkaklumu jis ryžtasi „neiškristi iš žaidimo“. Jis gyveno dvasinį gyvenimą ir rimtai priėmė šventojo Pauliaus pamokymą nedaryti nieko, kas galėtų užgesinti Dvasią (plg. 1 Tes 5, 19). Pranciškaus gyvenimas pilnatviškai atspindėjo Jėzaus gyvenimą Jo viešosios tarnystės metais. Jėzaus pavyzdžiu Pranciškus atsivėrė tiek džiaugsmui, tiek kančiai.

Atsiveriame tiek džiaugsmui, tiek kančiai, kai atsiduodame iš meilės kitam, kaip kad darydavo Pranciškus. Pamąstykime apie motiną ir tėvą, noriai pasiaukojančius specialiųjų poreikių turinčiam vaikui, pamąstykime apie vyrą arba žmoną, pasiaukojantį dėl sergančio sutuoktinio, pamąstykime apie suaugusį sūnų ar dukrą, pasiaukojamai besirūpinantį nusenusiais tėvais. Daugelis žmonių save nesavanaudiškai atiduoda tiesiog savo parapijose ir bendruomenėse. Nors save atiduoti sunku, bet savęs apiplėšimas, išvarginimas dažnai būna ir džiaugsmas, nes būtent taip elgėsi Kristus. Taip elgtis reiškia būti panašiam į Jį.

Šventojo Pranciškaus gyvenimas kviečia mus persiimti Kristaus džiaugsmu; Kristaus, kuris įžengia į mūsų kančią žadėdamas naują gyvenimą. Gal ir mes kaip Pranciškus ryšimės bėgti meilės ir tobulo džiaugsmo keliu.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. LIEPOS–RUGPJŪČIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!