GYVASIS ŽODIS
Skonėkimės Kalėdų džiaugsmu
Gruodis – ypatingas mėnuo. Nuo pat mėnesio pradžios įžiebiamos šventinės šviesos, iškabinami papuošimai prie namų, įstaigų, prekybos centrų. Vakarais languose dega advento žvakės. Namuose beveik visos šeimos papuošia Kalėdų eglutę ar bent šakelę. Paštininkams Kalėdų laikotarpiu tenka suktis labai sparčiai: galybė šventinių sveikinimų, siuntinių su Kalėdų dovanomis… Parduotuvėse čeža spalvotas popierius, į jį vyniojamos dovanos dovanėlės, o jau žmonių… tikras darbymetis prekybininkams!
Adventui prasidėjus papuošiame ir bažnyčias. Netoli altoriaus paprastai padedamas advento vainikas su keturiomis žvakėmis – trimis violetinėmis ir viena rožine. Kunigas aukoja Mišias vilkėdamas violetiniais liturginiais darbužiais. Nebegiedamas himnas „Garbė Dievui aukštybėse…“ Artėjant Kalėdoms didėja mūsų nekantra, vis labiau laukiame įstabaus meto.
Juo labiau artėja Kalėdos, juo daugiau dėmesio ir jėgų skiriame ne pasirengimui joms, o pačiam Kalėdų įvykiui, pačiai Kalėdų dienai. Juk būtent jos ir laukiame. Galbūt planuojame Kūčių vakarienę, kai su šeima sėsime prie šventinio stalo, galbūt apmąstome padėkos Dievui ir palaiminimų maldą, kurią kalbėsime prieš valgydami Kalėdų pietus.
Vardydami advento ir Kalėdų palaiminimus nepamirškime džiaugsmo. Žinodami, kad Dievas nužengė į mūsų pasaulį, jog mus pakylėtų ligi dangaus, skonėjamės didžiuliu džiaugsmu.
Norėdami jums padėti apsčiau patirti Kalėdų džiaugsmą, drauge apmąstysime esminį šio laikotarpio slėpinį ir stebuklą: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Pažvelgsime į Jėzų – amžinąjį Dievo Žodį. Pagvildensime įstabią tiesą, kad Jis „tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Ir pamąstysime apie Jėzaus troškimą, kad mes regėtume Jo šlovę.
Logos – Žodis
Galbūt mums atrodo keistoka, kad šventasis Jonas Jėzų vadina Dievo Žodžiu – graikų kalba Logos. Jono skaitytojams – ir žydams, ir pagonims – šis žodis buvo itin prasmingas, turintis daug reikšmių. Daugelis Jono laikų mokytojų žodžiu logos įvardydavo Dievo išmintį ir Jo apsireiškimą savo tautai. Pasak mokytojų, Dievo logos, žodis, nužengęs iš dangaus, buvo Dešimt įsakymų ir visas Mozės Įstatymas. Tai buvo dieviškoji išmintis, apimanti Dievo sumanymą išskirtinai palaiminti Izraelį, išsirinkti jį iš visų žemės tautų ir padaryti savo tautą šviesa pagonims.
Daugelyje pagonių religijų logos buvo tarsi koks pusdievis, tiltas tarp kosminio dievo ir pasaulio su visais jo gyventojais. Tokiose religijose Dievas buvo pernelyg tolimas pasauliui, nuo jo nusišalinęs, tad ir neįmanus pažinti. Vadinamieji pusdieviai turėjo padėti paprastiems žmonėms suartėti su Dievo dangumi ir patirti Dievo galybės šlakelį.
Jonas pasirinko šį žodį veikiausiai todėl, kad jis buvo žinomas ir žydams, ir graikams, bet jam šis žodis reiškė daug daugiau. Jono vartosenoje logos be galo svarbus ir turiningas. Jėzus – daugiau nei Dievo išmintis, paslėpta po žmogiškuoju pavidalu. Jis – daugiau nei tiltas tarp Dievo ir žmonijos. Jis yra Dievo Žodis, tapęs kūnu. Jis yra Dievas, visiškai žmogiškas ir visiškai dieviškas. Jis yra Dievo išmintis, nes Jis – vienatinis Dievo Sūnus. Ir Jis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, nes Jame pats dangus nusileido į žemę.
Kaip Jonas troško, kad jo skaitytojus įkvėptų tiesa, kas yra Jėzus, taip Dievas nori įkvėpti ir mus. Jonas moko, kad per Dievo Žodį visas dangaus tyrumas, įstabumas ir tobulumas tapo prieinamas ir mums, visa, ką Dievo Sūnus žinojo prieš tapdamas žmogumi, tapo pasiekiama ir Jį tikintiems. Jėzus atėjo pas mus kupinas malonės ir tiesos, todėl dangus mums tapo artimas ir suvokiamas. Tikėdami ir pasitikėdami Jėzumi patiriame dangų.
Deja, pernelyg dažnai apsiribojame tuo, ką matome šiame pasaulyje. Savo gyvenimą tvarkome atsižvelgdami tik į kasdienę atsakomybę, įprastus iššūkius ir problemas, užuot pakėlę akis į dangų. Žinoma, privalome paisyti savo įsipareigojimų ir reikalų, atremti iššūkius. Bet jei mums rūpės tik žemiškasis gyvenimo matmuo, mus visiškai užvaldys pasaulis: privers pasitenkinti vien juo ar skaudins ir liūdins. Jonas kviečia žvelgti anapus šio pasaulio, kad pamatytume Jėzų kaip tikrą ir tvarų mūsų gyvenimo pamatą, išlaikantį mus nepalūžusius, nors ir į sunkią situaciją pakliūtume.
Pakelkime akis!
Nemanykime, kad dangus, amžinybė ir dieviškoji išmintis yra pernelyg abstraktūs ir dideli dalykai, jog juos suvoktume. Adventas ir Kalėdos byloja, kad Jėzus Kristus – Dievo Žodis – tapo kūnu, atsiliepdamas į didžiausius mūsų maldavimus ir troškimus. Pirmučiausia Šventosios Dvasios misija – parodyti mums visa, ko Jėzus mokė gyvendamas žemėje (plg. Jn 14, 26). Tai Jos misija – mums padėti savo gyvenimą, pasaulį ir patį dangų pamatyti naujai ir įstabiai.
Jėzus yra gyvasis Dievo Žodis. Šią tiesą švenčiame advento ir Kalėdų metą. Adventas – tai metas pakelti žvilgsnius į dangų, kad Dvasia galėtų mus apdovanoti nauju gyvenimo supratimu. Tai metas, kai Dvasia mums parodo dangiškąją Jeruzalę, mūsų tikruosius namus, ir atskleidžia, kad turime dangiškąjį Tėvą, norintį suteikti mums naują gyvenimą. Tai metas, kai Dvasia apipila mus dangiškosiomis dovanomis – meile, gailestingumu, dosnumu, kad įstengtume gyventi Jos dovanojamą naująjį gyvenimą.
Bet kaip pakelti akis į dangų? Tai, rodos, taip sudėtinga ir net baugu, nors ir neturėtų taip būti. Tereikia paprastų maldos akimirkų. Šventoji Teresė Lizjietė maldą kartą pavadino „paprastu žvilgsniu į dangų“ ir „pasitikėjimo ir meilės šūksniu“. Tokia malda nėra itin sunki. Nereikia tikėjimu versti kalnus. Tokia malda skirta ne tik patiems švenčiausiems.
Viešpatie, imk mano širdį!
Pradėkime nuo paprasčiausios maldos, kad ir šios: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Išaušus rytui, atsikėlęs sakyk Jėzui: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Dalyvaudamas sekmadienio Mišiose sakyk Jam: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Kai kunigas iškelia Ostiją, kai priimi Komuniją, sakyk Jam šiuos žodžius: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Dienai baigiantis, vėl sakyk juos. Ir prieš eidamas gulti tark Viešpačiui: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies.
Niekas labiau nejaudina Viešpaties, kaip paprasta nuoširdi malda. Kaskart, kai ją kartoji, Dievas maloningai išlieja savo malonę į tavo širdį ir suteikia dar apsčiau savo ramybės. Taip atsiduodamas Viešpačiui vis labiau jausi Jo artumą, tapsi vis labiau įsitikinęs Jo meile.
Pasiuntiniai pasaulyje
Jonas rašė, kad Jėzuje „buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 4). Šviesa, pasak Jono, „spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Ši šviesa turi galią mus šventinti ir perkeisti pagal Dievo paveikslą. Pasaulyje, besiilginčiame meilės ir atjautos, mes galime tapti Jėzaus pasiuntiniais, Jo atstovais, spindėdami Jo šviesa ir nušviesdami tamsumas. Savo maldomis, liudijimais ir meile galime padėti kitiems žmonėms atrasti kelią Viešpaties link. Galime padėti jiems atrasti taiką ir ramybę Kristuje, ramybę, neišblėstančią nepaisant gyvenimo sėkmių ir negandų.
Įsivaizduok, kas įvyktų, jei visi Žodžio tarp mūsų skaitytojai melsdamiesi pakeltų savo žvilgsnius į Jėzų. Įsivaizduok nužengiančius palaiminimus ir malonę, jei visi mes išvien melstumės: Jėzau, myliu Tave iš visos širdies. Šventoji Dvasia mūsų maldą padaugintų ir sustiprintų trisdešimteriopai, šešiasdešimteriopai ar netgi šimteriopai, o Jos malonė lietųsi iš mūsų žmonėms, už kuriuos meldžiamės ir kuriais rūpinamės. Įsivaizduok visus žmones, kuriuos galėtų palytėti Dievo Žodis, tapęs kūnu dėl mūsų. Visa tai įvyktų, jei mes pakeltume akis į Jį ir atiduotume Jam savo širdis!
