Palaiminta esi
Marijos paveikslas evangelijose
Visos keturios evangelijos parašytos skirtingu laiku skirtingoms bendruomenėms, bet jos visos atspindi tą pačią apreikštą tiesą – išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Kiekviena evangelija pasakoja istoriją skirtingai, pabrėždama kokį nors Evangelijos ar paties Jėzaus aspektą.
Tad nenuostabu, kad evangelijos, skirtingai pasakodamos apie Jėzų, skirtingai vaizduoja ir Jo Motiną Mariją. Morkus Mariją vaizduoja kaip mokinę, Matas – kaip Šventosios Šeimos narę. Lukas parodo ją kaip įsikūnijusio Dievo Motiną Mergelę. Jonas atskleidžia Mariją esant Bažnyčios Motina. Visos šios skirtingos perspektyvos padeda giliau suvokti Mariją ir jos vaidmenį Dievo išganymo užmojyje.
Morkus: Marija mokinė
Morkaus evangelija buvo parašyta veikiausiai apie 65-uosius Viešpaties metus. Jos tikslas – padrąsinti krikščionis, pirmiausia kilusius iš pagonių, būti ištikimais mokiniais. Morkus praleidžia Jėzaus gimimo istoriją ir savo pasakojimą pradeda nuo Jono Krikštytojo tarnystės. Tad šioje evangelijoje tik porąkart tiesiogiai užsimenama apie Mariją (Mk 3, 31–35; 6, 1–6). Pirmojoje pastraipoje pasakojama, kaip Jėzui, mo-kančiam aplink Jį susibūrusius žmones, pasakoma, kad lauke Jo laukia motina ir giminaičiai. Jėzus atsako: „Kas yra mano motina ir broliai? <…> Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 33. 35).
Pirmą akimirksnį pribloškęs Jėzaus atsakymas išties atveria mokinystės esmę. Taip Marija atsiduria šio pašaukimo centre. Atsakydama angelui: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), Marija tampa pirmąja, vykdančia Dievo valią.
Antrojoje pastraipoje Jėzus atmetamas savo gimtajame miestelyje Nazarete. Buvę Jėzaus kaimynai, pasipiktinę Jo naująja tarnyste, vienas kitą klausinėja: „Iš kur jam tai? <…> Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus?“ (Mk 6, 2–3). Morkus toliau rašo: „Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo <…> Jis stebėjosi jų netikėjimu“ (Mk 6, 5–6). Parodydamas žmonių netikėjimą Morkus sykiu pateikia ir įžvalgą į Jėzaus paslėptąjį gyvenimą. „Marijos sūnus“ tebuvo laikomas paprastu dailide. Jo negarsino nei stebuklai, nei įstabūs darbai, kaimynai Jį tepažino tik kaip vieną iš Nazareto gyventojų. Ši evangelijos vieta mums padeda suvokti, kodėl žmonės sunerimo, išgirdę, kaip prieš tai Jėzus atsakė Marijai. Tik tada, kai mūsų širdyse įsikuria Dievo karalystė, galime suvokti, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Marija tai nutuokė, tai liudija jos mintys ir veiksmai.
Abiejose evangelijos ištraukose Marija vaizduojama nuolanki ir tyli. Jos ypatingas orumas yra pridengtas, netgi, kai aiškiai nusakomas jos pašaukimas būti mokine. Pirmoji iš mokinių lieka pasislėpusi, ji neieško garbės ar kitų dėmesio. Vienintelis jos džiaugsmas – nuolankia, mylinčia širdimi vykdyti Dievo valią.
Matas: Marija Šventojoje Šeimoje
Mato evangelija, parašyta veikiausiai Sirijoje apie 85-uosius metus po Kristaus, skirta daugiausia iš žydų kilusiems krikščionims. Joje aprašomas naujos bendruomenės susidarymas, o Jėzus vaizduojamas kaip Senojo Testamento vilties išsipildymas. Anot Mato, Marija priklauso Šventajai Šeimai, kuriai vadovauja Juozapas.
Matas Mariją vaizduoja šalia Jėzaus ir Juozapo. Marijos užduotis – kurti šeimos vienybės ir meilės ryšius. Šie ryšiai labai svarbūs kiekvienoje šeimoje, jie esminiai ir Bažnyčios gyvenime. Ši tema išnyra ir tada, kai Juozapas, atradęs, kad jo būsima žmona nėščia, sprendžia, ką daryti. Marija apsisprendusi paklusti Dievo kvietimui, tad Dievas pasiunčia angelą padėti Juozapui nutarti lydėti Mariją šiuo keliu, būti jos globėju ir aprūpintoju šeimoje, kurią sudaro Juozapas, Dievo išrinkta moteris ir jos vaikas.
Matas pabrėžia šeimos vaidmenį vaizduodamas išminčius, atkeliaujančius į Marijos ir Juozapo namus atiduoti pagarbos žydų karaliui (plg. Mt 2, 10–11). Nors Marijai tenka daugybė kasdienių šeimos rūpesčių, ji yra išskirtinė Dievo galybės pažadų išsipildymo liudytoja (plg. Iz 60, 1–3).
Šeimos ir bendruomenės tema vėl suskamba, kai Marijos šeima priversta bėgti į Egiptą (plg. Mt 2, 13–15). Ji ir Juozapas tapo vargšais pabėgėliais svetimame krašte, kad apsaugotų Dievo duotąjį vaiką. Taip, kaip Senojo Testamento Juozapas, parduotas į vergiją Egipte, vėliau išgelbėjo savo šeimą nuo bado (plg. Pr 45, 4–8), taip Marijos vyras, pabėgęs į Egiptą, apsaugojo ne tik jam patikėtą vaiką, bet ir visą Bažnyčią, turėjusią prasidėti gimus šiam vaikeliui.
Lukas: įsikūnijusio Dievo Motina Mergelė
Lukas rašė veikiausiai Antiochijoje apie 85-uosius mūsų Viešpaties metus. Jo evangelija skirta iš Romos imperijos pagonių kilusiems tikintiesiems. Matas Mariją visada vaizduoja susijusią su Jėzumi ir Juozapu, o Lukas pabrėžia, kad ji yra įsikūnijusio Dievo Motina Mergelė. Iš visų keturių evangelijų bū-tent Luko evangelijoje Marijos paveikslas išsamiausias. Lukas atskleidžia daug Marijos žmogiškų bruožų: jos nuolankumą, dosnumą, tikėjimą, džiaugsmą, maldos gyvenimą ir motiniškumą.
Išgirdusi, kad jos vyresnioji pusseserė Elzbieta nėščia, Marija „skubiai iškeliavo“ pas ją, jai rūpi pasidalyti džiaugsmu ir pasitarnauti Elzbietai (plg. Lk 1, 39). Elzbietai giriant jos tikėjimą, Marija atsiliepė Magnificat giesme, nuostabiu himnu, šlovinančiu Dievo šventumą, teisumą ir gailestingumą (plg. Lk 1, 46–55). Kaip senoji Hana (plg. 1 Sam 1–2), Marija atpažino, kad Viešpats pažvelgė į ją, savo nuolankią tarnaitę, todėl ją palaiminta vadins visos kartos, „nes didžių dalykų man padarė Viešpats“ (Lk 1, 49). Tai pagrindinė Luko evangelijos tema. Nuolankusis pripažįsta tiesą.
Betliejuje Marija pagimdė Jėzų, Juo rūpinosi, nors tikriausiai labai daug ko stokojo (plg. Lk 2, 7). Užėjus piemenims ir papasakojus, kad angelai pranešė gimus Mesiją, Marija „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19).
Kai Marija su Juozapu atrado dvylikametį Jėzų Šventykloje, Marija išsakė savo rūpestį: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48). Jėzui paaiškinus ir jiedviem su Juozapu nesupratus, ką tai reiškia, Marija „laikė visus įvykius savo širdyje“ (Lk 2, 51). Dvylika metų praėjus po angelui Marijos ištarto „taip“, ji vėl turėjo progą iš naujo dar labiau priimti savo Sūnaus misiją.
Lukas pabaigia Marijos portretą dviem trumputėm scenomis (plg. Lk 8, 19–21; 11, 27–28), kuriose Jėzus, atrodo, atstumia Mariją: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21) ir „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 28). Marija šiuos Jėzaus žodžius supranta daug geriau nei kiti juos girdėjusieji. Ji vėl pasirodo kaip ištikimiausia Dievo žodžio klausytoja ir vykdytoja. Štai kodėl Lukas pamini, kad Marija buvo drauge per Sekmines (plg. Apd 1, 14). Ji buvo pridengta Šventąja Dvasia per Angelo apreiškimą. Per Sekmines ji vėl gauna Šventąją Dvasią sau ir visai Bažnyčiai, kuriai ji priklauso.
Jonas: Bažnyčios Motina
Jonas, rašęs Mažojoje Azijoje veikiausiai apie 95-uosius metus po Kristaus, atskleidžia visą žmogiškojo-dieviškojo Jėzaus slėpinio gelmę ir šlovę. Jonas kalba apie Mariją tik dusyk, vieną kartą evangelijos pradžioje, o kitą kartą pabaigoje: aprašydamas Kanos vestuves (Jn 2, 1–12) ir Kristaus kančią (Jn 19, 26–27). Abiejose vietose Marija įtraukiama į kitų žmonių gyvenimą. Ji yra šalia Jėzaus, bet visada vienybėje su Juo.
Kanoje Marija Jėzui praneša: „Jie neturi vyno“, ir, nors Jėzus, rodos, ją atstumia, Marija pasitikėdama sako prievaizdams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 3. 5). Jėzaus valanda ateina, paskatinta Marijos užtarimo ir ištvermingo tikėjimo. Paversdamas vandenį vynu Jėzus sukuria savo nešamos žinios simbolį – Dievo karalystė prasideda kaip džiaugsminga puota. Visa tai Marijos iniciatyva!
Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus mylimajam mokiniui skirtais žodžiais: „Štai tavo motina!“ (Jn 19, 26–27) ne tik patiki jam apskritai rūpintis Marija, bet ir paveda ją globoti kaip motiną. Šis neįvardytas mokinys atstovauja visai krikščionių bendruomenei. Taip savo Sūnaus prašymu Marija tampa visos Bažnyčios Motina. Ji yra naujoji Ieva, būtent todėl į ją abiejose evangelijos vietose kreipiamasi „moterie“ (plg. Jn 2, 4; 19, 26). Tai nuoroda į moterį, Adomo bendrininkę (plg. Pr 2, 23), visų gyvųjų motiną (plg. Pr 3, 20).
