Klausykimės ir pakluskime
Kaip mus kalbina Šventasis Raštas?
Bizantijos liturgijoje, prieš žmonėms einant priimti Komuniją, kunigas iškėlęs taurę užgieda: „Artinkitės su Dievo baime ir tikėjimu“. Šie žodžiai turėtų aidėti mūsų ausyse atsivertus Bibliją, nes per Šventąjį Raštą pas mus ateina Jėzus – gyvasis Dievo Žodis. Šventojo Rašto skaitymas, panašiai kaip Komunijos priėmimas, yra atsiliepimas į asmeninę Viešpaties meilę. Gerai darome artindamiesi prie jo su Dievo baime ir tikėjimu.
Dievo baimė reiškia nuolankų ir pagarbų baiminimąsi, o ne vergišką bailumą ar bausmės bijojimą. Turime būti pagarbūs skaitydami Šventąjį Raštą, nes jo žodžiuose susitinkame Dievą, mūsų suvokimą pranokstantį slėpinį. Per žmonių – Šventojo Rašto autorių ir redaktorių – žodžius į mus prabyla Dievas, mūsų Kūrėjas. Tai stulbina!
Dievo baimė taip pat reiškia klusnumą ir pasitikėjimą Juo (Pr 22, 12). Dievas yra Kūrėjas, o mes – kūriniai, tad negalime nepasitikėti Juo ir nenorėti Jam paklusti. Žinoma, sunku atsiduoti Dievui, bet Biblijos rašytojai mus drąsina sakydami, kad „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia“ (Pat 9, 10; žr. Job 28, 28; Ps 111, 10; Sir 1, 16).
Jei norime klausytis Dievo žodžio, surašyto Biblijoje, turime apsispręsti atiduoti savo gyvenimą į Dievo rankas ir bendradarbiauti su Juo, nes klausytis iš tikrųjų reiškia paklusti. Biblijoje žodis „klausyti“ dažnai reiškia klausyti ir paklusti. Tad jei tikrai norime klausytis Dievo, atsivertę Šventąjį Raštą stenkimės noriai atsiliepti į tai, ką jame randame.
Raktas, atveriantis Šventąjį Raštą, yra tikėjimas. Skaitydami Bibliją kaip mums skirtą Dievo žodį turime tikėti, kad jis iš tiesų yra mums skirtasis Dievo žodis. Šis tikėjimas gerai pagrįstas. Dievas nepaliauja įgyvendinti išgelbėjimo užmojo, apie kurį skaitome Šventajame Rašte ir kuriame patys dalyvaujame. Į savo sumanymą Viešpats įtraukė ir tave, ir mane. Jis mums numatė tam tikrus vaidmenis. Šventajame Rašte užrašyti žodžiai, kuriuos Viešpats pasakė ankstesniems šio išgelbėjimo užmojo dalyviams. Dabar šiais žodžiais Viešpats kreipiasi į mus, to paties Jo sumanymo tik vėlesnių etapų dalyvius.
Tikėjimas, kad Dievas mums kalba, kai skaitome Šventąjį Raštą, remiasi Šventosios Dvasios artumu. Šventoji Dvasia paskatino Senosios Sandoros vyrus ir moteris klausytis Dievo žodžių ir atsiliepti į juos. Per Dvasią Sūnus priėmė kūną ir įvykdė savo tarnystę. Prisikėlęs Sūnus įkvėpė Šventąją Dvasią savo sekėjų bendruomenei. Dabar ši Dvasia mus daro gyvuoju Kristaus kūnu. Bažnyčios liturgijoje Šventoji Dvasia perkeičia padėkos atnašas – duoną ir vyną – į gyvąjį Kristų. Kai skaitome Bibliją, ta pati Dvasia įgyvendina jos žodžius mumyse.
Šventasis Raštas yra įkvėptas ir įkvepiantis žodis. Kaip Dievas įkvėpė rašančius Biblijos autorius, taip Jis nori įkvėpti ir mus skaitančius. Žinoma, tai nereiškia, kad skaitydami Bibliją mes vis kitaip suvoksime Dievo vadovavimą ar neįprastai išgyvensime Jo meilę. Abejotina, ar Biblijos autoriai rašydami išgyveno kokią nors ypatingą dvasinę patirtį. Kaip Biblijos skaitymas yra įprasta žmogiškoji patirtis, taip ir jos rašymas, atrodo, turėjo būti paprasta žmogiškoji patirtis. Bet kaip Dievas veikė, autoriui meldžiantis, mąstant ir rašant, taip Jis veikia ir mums skaitant, studijuojant, apmąstant ir meldžiantis. Šventojo Rašto skaitymas, kaip ir pats Šventasis Raštas, yra Dievo ir žmogaus veikimas drauge. Kai skaitome Bibliją, Dievas veikia per tuos gebėjimus, kuriuos Jis mums davė, atlikdamas tai, kas pranoksta žmogaus gebėjimus. Šventoji Dvasia mus veda į Dievo pažinimą ir Jo meilę.
Jei artinsimės prie Šventojo Rašto su Dievo baime ir tikėjimu, Viešpats mums apsireikš. Reikia, kad to trokštume, būtume kantrūs ir leistume Dievui apsireikšti tada, kai Jis to norės. Turime būti pasirengę atsiliepti, kai Jis prabils. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).
Imkite ir skaitykite!
Negana kalbėti apie Šventąjį Raštą. Reikia imtis paprasto, praktiško dalyko – mums reikia jį skaityti! Kadangi kasdien turime girdėti Dievo žodį, kasdien turime skaityti Šventąjį Raštą. Biblija yra gili ir plati, kartais sunkiai suprantama, tad tik nuolat skaitydami pamažėl imsime vis geriau ją suprasti. Taigi padarykime gana paprastą, bet labai svarbų sprendimą – įtraukime Šventojo Rašto skaitymą į kasdienę savo dienotvarkę.
Ar nori suteikti Biblijai pirmenybę tarp kitų neatidėliotinų reikalų? Psalmininkas kreipiasi į mus: „O, kad šiandien išgirstumėte, ką jis sako! „Nebūkite kietaširdžiai“ (Ps 95, 7–8). Šiame paraginime pirmiausia klausiama ne „Ar neužkietinai širdies Dievo balsui?“, bet paprasčiausiai: „Ar girdi, kad Jis tau kalba?“ Dievas nori su mumis bendrauti. Ar surasi laiko pokalbiui su Juo?
Į šį klausimą reikia itin konkrečiai atsakyti, nurodant konkretų laiką ir konkrečią vietą. Būtent kada ir kur rengiesi skaityti Bibliją šiandien ir rytoj? Visi turime atrasti tokį laiką ir tokią vietą, kurie mums būtų tinkami kasdien. Pagalvok, koks laikas ir kokia vieta tau yra tinkami.
Siūlau skaityti Šventąjį Raštą 15–20 minčių per dieną. Skaitydami trumpiau pritrūksime laiko sutelkti mintis ir žengti priekin. Apsisprendę skaityti Šventąjį Raštą ilgiau, galime pristigti laiko dėl užimtumo. Verčiau labai realiai įsipareigoti ir laikytis nei neištesėti siekiant didesnio tikslo.
Skaityti Šventąjį Raštą, kaip ir mokytis užsienio kalbos, geriau kasdien po truputį nei daug, bet kartkartėmis. Kiekvienas, apgalvojęs kaip, gali atrasti 15–20 minučių kasdien paskaityti Šventąjį Raštą. Apsisprendę ir Dievo padedami ištesėsime.
Kasdienio skaitymo tikslas – ne kuo daugiau perskaityti, bet suvokti ir įsisavinti tai, ką skaitome. Tad turime skaityti įdėmiai ir mąstydami. Šventąjį Raštą skaitome lėčiau, ne taip kaip permetame akimis laikraštį ar ryjame romaną.
Skaityti Bibliją – tai tarsi eiti gatve pėsčiomis, o ne dumti automobiliu. Perskaityk skirsnelį, vėl iš lėto jį skaityk, kelk klausimus. Sustok. Dar pasėdėk ties tekstu. Biblijos skaitymas yra ramus skaitymas, kreipiant dėmesį į smulkmenas.
Vis geriau suvokti
Kiekvienam reikia pagalbos suprasti Bibliją. Pagalbos reikia ne ypatingiems nemokšoms, bet visiems mums, kad galėtume bręsti. Taigi skaityti Bibliją pasitelkus pagalbines priemones yra normalu.
Kad teisingai ir giliai suprastume Dievo žodį, mums reikia mokslininkų, šventųjų ir kitų praeities bei dabarties mokytojų pagalbos. Skaityti Šventąjį Raštą – tai tarsi leistis į kelionę su vadovu. Tu keliauji, kad pats išvystum, bet eini su vadovu, kad jis tau padėtų suvokti, ką matai.
Mes skaitome Bibliją kaip Biblijos bendruomenės – Bažnyčios – nariai. Šiai bendruomenei priklausome ir skaitydami Šventąjį Raštą vienumoje. Kai skaitome vieni, kiti bendruomenės nariai mums gali padėti savo rašytais Biblijos įvadais, pastabomis, komentarais, meditacijomis ir kitais būdais. Įvairūs šaltiniai mums padeda skaityti Šventąjį Raštą, kaip tiki ir moko Bažnyčia.
Tai reiškia, kad Biblijos skaitymas apima ir mokymąsi. Mokymasis, žinoma, reikalauja pastangų. Dėl to kartais nervinamės. Mes verčiau norėtume, kad Šventasis Raštas būtų paprastas, nes trokštame, kad ir mūsų ryšys su Dievu būtų paprastas. Gelmėje jie abu išties yra paprasti, bet drauge yra ir sudėtingi. Įvykiai, per kuriuos Dievas veikė istorijoje, yra sudėtingi. Pasaulis ir mes patys esame be galo sudėtingi. Tad neprotinga tikėtis, kad Biblija nebus sudėtinga. Gyvenimui bėgant mes bręstame, vis daugiau suvokiame, tačiau tai yra ilgas ir gana sunkus vyksmas. Panašus ilgas procesas mūsų laukia, kai stengiamės suprasti Dievo žodį Šventajame Rašte ir į jį atsiliepti.
Nederėtų manyti, kad Dvasia, nepaisant viso Biblijos sudėtingumo, mums savaime suteiks visas žinias, kai tik atsiversime Šventąjį Raštą, nereiks nė dėti pastangų mokantis ar pasitelkti kokių nors mokymosi priemonių. Toks mąstymas liudija perdėtą ir neteisingą susidvasinimą – tikėjimąsi, kad Dievas nesilaikys savo sukurtų gamtos dėsnių. Viešpats mus apdovanojo protu, vadinasi, Jis nori, kad mes jį naudotume. Ir Biblijos autoriai turėjo stebėti, mąstyti, melstis, rašyti, redaguoti. Mes irgi turime dėti pastangas, jei norime suprasti jų žodžius ir jais pasinaudoti. Dievas nesudiktavo Biblijos žmonėms, jos autoriams, ir Jis nesirengia atidengti Šventojo Rašto slėpinių skaitytojams, nenorintiems dėti bent paprastų žmogiškų pastangų mokytis. Tikroji išmintis reikalauja kantrybės stengiantis susieti faktus ir įterpti juos į platesnį piešinį.
Nors mums reikia mokytis, nereiškia, kad privalome tapti mokslininkais. Iš tikrųjų Biblija turi tokias gelmes, kad galime mokytis ir bręsti visą gyvenimą, bet ji parašyta ne akademikams ar genijams. Šventasis Raštas parašytas paprastiems žmonėms. Bent šiek tiek padedami visi galime ją skaityti ir suprasti.Pradėję skaityti Bibliją, pamatome, kiek daug nesuprantame, ir ši patirtis mūsų neapleis, nesvarbu, kiek mokysimės. Metai iš metų skaitydamas Šventąjį Raštą matysiu, kad mano žinios tebus it mažutės išmanymo salelės nežinojimo vandenyne. Tai neturėtų atimti drąsos ar pakirsti jėgas.
Turėtume susitelkti į tai, ką suprantame, ir nesiblaškyti dėl to, ko nesuvokiame. Jei nusiteiksime laipsniškai, bet atkakliai mokytis, mūsų žinojimo salelės ims didėti ir taps nedidukais salynais.
Nors kai kurios Biblijos vietos sunkiai perprantamos, kitos yra lengvai suvokiamos, bet į jas sunku atsiliepti. Nesunku suprasti, ką Jėzus turi galvoje liepdamas mylėti savo priešus (plg. Lk 6, 27–36), bet nepaprastas vargas tai įgyvendinti. Kad ir kaip lėtai augtų mūsų Šventojo Rašto išmanymas, visada bus daug daugiau Biblijos vietų, kurias, nors jau pakankamai suprantame, bet dar ne visiškai jomis gyvename. Niekas negali sakyti: „Įgyvendinau viską, ką tik suvokiau skaitydamas Šventąjį Raštą. Norėčiau dar daugiau vietų pritaikyti savo gyvenime, kad tik pajėgčiau jas suvokti!“
Atsiliepti į tai, ką suvokėme skaitydami Bibliją, yra esminė suvokimo gerėjimo dalis. Tai, ko nesuvokiame Biblijoje, mums yra tarsi nepastebima, nes gyvenimas pasaulio dvasia ir savanaudiškumas mums trukdo persiimti Dievo meilės žinia ir Jo kvietimu mylėti kitus. Šios tiesos yra Biblijos šerdis. Tad juo labiau augame meile, juo Biblija mums tampa aiškesnė.
Ką tai reiškia man?
Be abejonės, studijos neapima visų mūsų santykių su Biblija, taipogi jos nėra vienintelis Biblijos skaitymo tikslas. Studijuojame, kad suprastume. Stengiamės suprasti, kad gyventume taip, kaip Dievas mus kviečia gyventi, ir kad pasiektume tą tikslą, dėl kurio Dievas mus sukūrė. Taigi kai imame nuvokti, ką kokia nors Šventojo Rašto ištraukėlė reiškia, savaime pradedame mąstyti, ką ji reiškia mums.
Svarbiausias nuolat kylantis klausimas skaitant Bibliją: kaip tai, ką skaitome, veikia mūsų gyvenimą čia ir dabar. Kartkartėmis atsakymą pasiūlo pats tekstas, jis kreipiasi į mus taip aiškiai ir tiesiogiai, kad, rodos, pats Dievas tą pastraipą parašė būtent mums. Bet dažniausiai mums reikia šiek tiek pamąstyti, kad atrastume sąsajas tarp Biblijos teksto ir savęs. Dievas kalba mums per Bibliją ne tik staigių galingų įžvalgų akimirkomis, bet ir nepastebimai apmąstymų valandomis.
Skaitant Bibliją bene labiausiai jaudina… atpažinimas, kad Šventojo Rašto vaizduojama situacija yra panaši į mūsų. Kokio atsiliepimo Dievas prašė praėjusiais laikais, Jis reikalauja ir šiandien.
Įvairūs klausimai gali mums padėti rasti sąsajų tarp biblinio teksto ir mūsų gyvenimo dvidešimt pirmajame amžiuje. Galime savęs klausti: Kada patyriau ką nors panašaus į tekste aprašomų žmonių išgyvenimus? Kaip mano patirtis padeda suprasti jų mintis ir jausmus? Kokią mano gyvenimo sritį tie Biblijos žodžiai skatina peržiūrėti? (Tarkim, tekstas kalba apie atleidimą. Kam aš nepajėgiu atleisti?) Kaip ši Šventojo Rašto ištrauka mane akina vertinti tą savo gyvenimo sritį? Ko galiu išmokti iš ištraukoje aprašyto žmonių atsiliepimo arba negebėjimo atsiliepti į Dievo prašymą?
Galime mėginti patys tapti teksto dalyviais. Vienas iš būdų – pamėginti sceną atkurti savo vaizduotėje, patiems įsitraukti į ją ir tada stebėti, kas vyksta. Galime klausti: Kaip tai mane veikia? Kurlink krypstu šioje situacijoje? Ką norėčiau pasakyti Viešpačiui?
Kitas būdas – susitapatinti su pasakojimo veikėju. Pavyzdžiui, apmąstome Tėvo ir dviejų sūnų palyginimą (Lk 15, 11–32). Skaitydami palyginimą tikriausiai suvoksime, kad esame tarsi savo tėvo išsižadėjęs sūnus. Tada savęs klausiame: Ką tėvo žodžiai sūnui pražuvėliui byloja man? Toliau mąstome. Pasilikęs su tėvu namie sūnus pyksta ant jo – juk ir čia aš! Ką tėvo žodžiai, skirti šiam sūnui, man sako? Tėvas kantrus su abiem aikštingais sūnumis – vėl atpažįstu save! Kokias silpnybes aš esu kviečiamas kantriai priimti?
Kai kurie žmonės pamato, kad jiems naudinga mėginti gvildenti šiuos klausimus tam tikrą laikotarpį rašant maldos dienoraštį. Kitiems naudingi pokalbiai su kitais žmonėmis Šventojo Rašto temomis. Per šiuos pokalbius jie atranda, kokią prasmę tos įžvalgos turi šiandien. Girdėdami, kaip kiti žmonės išgirsta į juos besikreipiantį Dievo balsą Biblijoje, ir mes lengviau atpažįstame, kaip Jis mus užkalbina.
Melskis
Biblijos skaitymas yra galimybė susitikti su Dievu. „Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais“, – rašė Vatikano II Susirinkimo Tėvai. Jie primygtinai ragina, kad malda lydėtų Biblijos skaitymą, „idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis“ (Dei Verbum, 21. 25).
Mums reikia Bažnyčios vadovavimo, mokslininkų pagalbos ir vieni kitų paramos, kad suprastume Bibliją ir pamatytume, kaip galime ją pritaikyti savo gyvenimui. Bet skaitydami Dievo žodį kiekvienas turime atsakomybę ieškoti Dievo. Niekas kitas už mus Jo negali sutikti.
Iš Šventojo Rašto malda kyla natūraliai, tai savaime vykstąs procesas. Tik dėlto, kad Dievas jau kreipėsi į mus, mes galime atsiliepti į Jo balsą. Taigi malda prasideda Dievo žodžio klausymusi ir įsisąmoninimu, ką Jis padarė dėl mūsų. Būtent tai Biblija pabrėžia. Ji pirmiausia kalba apie Dievo veikimą. Anot Šventojo Rašto, visa žmonių veikla tėra atsakas į Dievo iniciatyvą.
Taigi kiekviena Šventojo Rašto pastraipa – tai kvietimas į pokalbį. Šis pokalbis mus kreipia į Dievą, jis kyla iš mūsų pripažinimo, kad Biblijoje aprašomi išgelbėjimo įvykiai įvyko dėl mūsų. Šventasis Raštas mums primena, kad Dievas mums duoda gyvenimą šiandien, Jis mus šaukia ir duoda pažadus mums šiandien, mus gelbėja ir ateina pas mus šiandien.
Taigi malda tarsi savaime susipynusi su Biblijos skaitymu, studijavimu ir apmąstymu. Nėra vieno būdo, kaip melstis su Šventuoju Raštu, kaip nėra vieno maldos būdo. Malda yra pokalbis su Dievu ir šio pokalbio esmė glūdi ne žodžiuose, bet giliame tarpusavio ryšyje – dėmesingume, pasitikėjime, meilėje. Maldoje kalbama iš širdies į širdį.
Šventasis Raštas daugybe būdų mus veda į susitikimą su Dievu. Biblija mums gali sukelti pagarbią baimę Dievo meilės žmonijai platumu ir gilumu. Ji gali paleisti vėjais mūsų nepriklausomumą ir puikybę vieninteliu priekaišto žodeliu. Ji mums siūlo maldas – psalmes ir daugybę kitų maldų bei himnų iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Esame kviečiami apmąstyti Dievo apreiškiamas tiesas, tarsi gromuluoti kai kuriuos žodžius ar frazes, vaizduotėje atkurti aprašytas scenas, pasėdėti apimtam tylios nuostabos, dėkojant ir šlovinant.
Pati giliausia malda su Šventuoju Raštu vyksta švenčiant Eucharistiją. Biblija liudija gelbstinčius Dievo darbus istorijoje. Švęsdami Eucharistijos liturgiją mes pačiu iškilmingiausiu būdu prisimename Viešpaties darbus ir aukojame viešą padėkos auką. Eucharistijoje, mums prisimenant gelbstinčių Viešpaties darbų viršūnę – Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, – šis slėpinys sudabartinamas.
Per Eucharistiją įžengiame į Biblijos širdį. Esame įtraukiami į paties Jėzaus auką Tėvui. Jis savęs paaukojimu mus sutaikino su Dievu ir atkūrė mūsų per nuodėmę prarastą draugystę su Viešpačiu. Tad drauge su šventaisiais ir angelais dalyvaujame dangiškojoje garbinimo liturgijoje, kurioje jie teikia Viešpačiui gyrių visą amžinybę. Ragaujame amžinojo gyvenimo duonos – Jėzaus gyvybę teikiančio Kūno ir Kraujo – ir jau dabar skanaujame nuo Dievo karalystės puotos stalo.
Taigi Eucharistijoje patiriame dieviškąjį gyvenimą, į kurį kreipia visas Šventasis Raštas. Eucharistija mus atveda į bendrystę su Šventojo Rašto Viešpačiu ir suteikia mums pačią geriausią progą iš gelmių padėkoti Jam už Jo mums dovanojamą meilę.„Tas, kuris galvoja išmanąs dieviškuosius Raštus ar bet kurią jų dalį, bet nesiremia dviguba Dievo ir artimo meile, iš viso jų nesupranta“, – mokė šv. Augustinas.
Pagal Kevin Perrotta parengė AP
